Энн Райс - Kastratai

Kambaryje buvo tamsu, nors lauke, viršum aukštų pastato frontonų, dangus švytėjo lygia perlamutrine šviesa. Prieblandos šešėliai iš visų keturių aukštų leidosi į sodą, kur kartkartėmis šmėžavo kažin kokie siluetai, linko prie žemės sunkios šakos, apkibusios apelsinais, ir, tarsi vaškinės žvakės tamsoje mirguliavo linijos. Iš visų nišų sklido vėlaus vakaro garsai — greitos, laisvai besiliejančios melodijos, visais instrumentais atliekamos geriausių muzikantų visuose aukštuose.

Čia jau skambėjo ne kakofonija; visas pastatas gaudė tarsi gyva būtybė, ir Tonijų apėmė keistas ramybės pojūtis.

Galbūt jį taip nukamavo pyktis bei apmaudas, jog leido šiems jausmams trumpam išgaruoti? Pasakė jiems: leiskite man minutėlę pabūti vienam. Negalvojo apie Veneciją, negalvojo apie Karlą, nesiblaškė po tuos atminties užkaborius, kur slypėjo pastarosios mintys. Dabar jo smegenys veikiau panėšėjo į daugybę tuščių kambarių.

Ir patyrė ramybę, viešpataujančią šioje vietoje, kuri galėjo jam pasirodyti tokia nuostabi, jei tik įstengtų tai jausti.

Taigi dabar, bent akimirką, tebūnie taip.

Įsivaizduok, jei nori, kad gyvenimas dar įmanomas, kad gyvenimas teisingas — ką gi, gerai. Ir kad panorėjęs galėtum, tarkim, prisiartinti prie šio didžiulio instrumento, o atsisėdęs prie jo, uždėjęs pirštus ant klavišų, galėtum uždainuoti, jei panorėtum. Galėtum dainuoti apie liūdesį, apie žodžiais nenusakomą skausmą. Iš tiesų tu galėtum daryti viską, ką nori, nes viskas, kas tau neleidžia taip elgtis, jau nustumta į šalį, palikta toli už nugaros, tarsi žvynai, kuriuos nusimetė kūnas — žmogaus kūnas, nežmoniškos neteisybės paverstas siaubūnu, bet dabar laisvas ir galintis vėl atrasti save.

Jis gulėjo atmerktomis akimis ant žemo gulto, ant kurio galbūt kartais ilsėdavosi pats Gvidas per pertraukas tarp įtemptų pamokų, ir galvojo: „Tu tik įsivaizduok, kiek daug gali“.

Dangus patamsėjo, ir sodas pasikeitė. Apelsinmedžiai šalia arkos, iš pradžių apgaubti prieblandos, dabar beveik ištirpo tamsoje. Jau negalėjai įžiūrėti nei fontano, nei baltų lelijų. Ir tik langeliai kitapus kiemo švytėjo tamsoje lyg daugybė švyturių.

Tonijus gulėjo ramiai, stebėdamasis, kad niekas jam nedraudžia būti šiame tuščiame kambaryje ir skendėti tokiame giliame, tuščiame miege.

Pamažu atslinko mintis, jog esant uždarytam langui ir durims jis dabar galėtų prieiti prie klavesino, uždėti rankas ant klavišų ir... Ne, jeigu leis mintims nuskrieti taip toli, gali prarasti viską. Ir jis vėl užsimerkė.

Pati mintis apie nuosavą balsą dabar nebebuvo nepakeliama. Nekėlė skausmo nė akimirksniui šmėstelėjęs prisiminimas apie naktis, kai klajojo Venecijos gatvelėmis ir įsimylėjęs savojo balso skambesį padarė paslaugą broliui. Bet jeigu nesiliaus dabar, vaizduotė neišvengiamai, negailestingai įsisiūbuos, ir prasidės spėlionės, ką jie dabar apie jį kalba, ar kas nors tiki, jog pats taip pasielgė savo atžvilgiu, kaip kad tvirtino laiškuose.

Tačiau dabar daug kas pasikeitė. Ko gero, jeigu išleis balsą į laisvę, skambės ne karštai dainuojančio berniuko balsas, o klaikaus siaubūno, kuriuo pavirto ir kuriuo liks amžinai. Ši mintis jį pakirto; Tonijus tarsi pasidavė, tarsi prisiėmė visus jam parašytus košmariškus vaidmenis, lyg gyvenimas būtų opera, kurioje jam paskirta ši siaubinga partija.

Vos aplankius šiai minčiai, jis pajuto ne ką kita, o gėdą. Juk būtų tas pats, jei persiplėštų drabužius ir leistų jiems spoksoti į savo randus, į tą susitraukusį, tuščią...

Ši mintis ėmė dusinti, ir jis nusipurtęs atsisėdo ant lovos.

Išgirdęs atsiveriančias duris, pakėlė rankas bei suėmė svyrančią galvą.

Jis žinojo, kad į kambarį įėjo Gvidas, nors ir nesuprato, iš kur žino. Jis pajuto, jog realus pasaulis pasirengęs jį išplėšti iš svajonių.

Tonijus pakėlė akis, ryžtingai nusiteikęs dar kartą pasipriešinti, ir pamatė priešais save stovintį kapelmeisterį senjorą Kavalą, abiem rankom tiesiantį neseniai atimtą špagą.

— Paimk, — sušnibždėjo maestro.

Tonijus nesuprato. Paskui pamatė ant stalo savo durklą, pistoletus ir piniginę.

Maestro veidas buvo mirtinai išblyškęs, be menkiausio pykčio pėdsako, persmelktas keistos, bauginančios išraiškos, kurios Tonijus negalėjo perprasti. Jis nieko nebesupaisė.

— Nebėra prasmės tau čia ilgiau būti, — pasakė Kavala. — Aš parašiau tavo giminaičiams į Veneciją, kad jie turi pakeisti savo potvarkius. Bet tau nereikia laukti atsakymo. Tu privalai išvažiuoti.

Jis nutilo. Net tamsoje Tonijus pamatė, kaip virpa kapelmeisterio smakras. Bet ne iš pykčio.

— Tavo kelioninės skrynios atgabentos. Karieta arklidžių kieme. Tu turi eiti.

Tonijus nepratarė nė žodžio. Jis netgi nepaėmė špagos.

— Vadinasi, čia maestro Gvido sprendimas? — paklausė jis.

Kapelmeisteris žengtelėjo į šoną ir padėjo špagą ant lovos. Atsitiesęs ilgai žiūrėjo į Tonijų.

— Aš norėčiau... pasikalbėti su juo, — paprašė Tonijus.

— Ne.

— Negaliu išvykti nepasikalbėjęs su juo!

— Ne.

— Bet juk jūs negalite man uždrausti...

— Kol esi po šiuo stogu, galiu uždrausti tau viską! — rūsčiai ištarė maestro. — O dabar eik iš čia ir pasiimk draugę visą sielvartą, kurį atsinešei! Eik!

Tonijus sumišęs žiūrėjo, kaip maestro išeina iš kambario.

Kurį laiką stovėjo nejudėdamas, paskui, prisisegęs špagą, vėl apsiginklavęs pistoletais bei durklu, pasiėmė piniginę ir lėtai atidarė duris.

Koridorius priešais didžiąsias konservatorijos duris buvo tuščias. Žiojėjo durys į maestro kabinetą, dėl ko šis panėšėjo į tamsią apleistą olą, nes paprastai bet kokiomis aplinkybėmis šios durys būdavo uždarytos.

Visame pastate nesigirdėjo nė garso. Tvyrojo stulbinanti tyla, net iš ilgojo užsiėmimų kambario, kur tokiu metu paprastai mokydavosi keletas berniukų, nesklido joks triukšmas.

Tonijus nužingsniavo koridoriumi iki galo ir dirstelėjo į kitą, nusidriekusį į pastato gilumą, kur pro vienas duris tryško šviesa.

Jam pasirodė, tarytum pamatė kapelmeisterio siluetą, artėjantį lėtais, ritmingais žingsniais. Jį gaubė tamsa, bet eisena bylojo apie ryžtą. Tonijus žvelgė į maestro apimtas migloto, nemalonaus smalsumo. Pagaliau jis ir tas žmogus sustojo vienas priešais kitą.

— Nori pamatyti savo užsispyrimo rezultatą? Pageidauji pažvelgti savo akimis?

Kavala sugriebė berniuką už riešo ir nusitempė į priekį. Tonijus mėgino priešintis, bet šis trūktelėjo stipriau.

— Kur jūs mane tempiate? — paklausė Tonijus. — Kodėl?

Tyla.

Jis ėjo greitai, nepaisydamas skaudančio riešo, neatitraukdamas akių nuo maestro profilio.

— Paleiskite mane! — pareikalavo, kai juodu prisiartino prie paskutiniųjų durų. Bet maestro Kavala piktai trūktelėjo jį už rankos ir įstūmė į apšviestą kambarį.

Akimirksnį Tonijus nieko neįžiūrėjo. Jis pakėlė ranką, prisidengdamas akis nuo ryškios šviesos ir pamatė eilę lovų, didžiulį kryžių ant sienos. Prie kiekvienos lovos stovėjo spintelė. Grindys buvo plikos. Visame šiame ilgame kambaryje tvyrojo ligos kvapas. Kitame gale dviejose lovose gulėjo berniukai, kurie, matyt, miegojo.

O ant tolimiausios lovos kairėje pusėje ilsėjosi dar vienas žmogus. Jo kūnas po antklode atrodė didelis ir sunkus.

Tonijus negalėjo pajudėti iš vietos. Maestro Kavala stipriai trinktelėjo jam tarp menčių. Bet jis vis tiek nekrustelėjo. Tada maestro nutempė jį į priekį ir pastatė lovos kojūgalyje.