Энн Райс - Kastratai

Ten gulėjo Gvidas.

Jo plaukai atrodė šlapi. Blausiai apšviestas veidas nepanėšėjo į gyvo žmogus.

Tonijus prasižiojo, bet nieko nepasakė, tik vėl suspaudė lūpas ir suvirpėjo. Galvoje pasklido keistas lengvumas, kuris vis stiprėjo ir stiprėjo. Tarytum kūnas pamažu neteko svorio, lyg būtų staiga pakilęs į orą bei išplaukęs iš šio kambario. Jis vėl mėgino prabilti, jautė, kaip prasiveria burna, juda lūpos. Lovoje gulinti į numirėlį panaši žmogaus figūra išskydo prieš akis, lyg žiūrėtų pro lietaus užlietą langą.

Aplinkui buvo daug veidų, jaunų mokytojų veidų, mokiusių tų visų dalykų, kurių dėka jis stengėsi užsimiršti, ir visi žvelgė nebyliai smerkdami, paskui jis išgirdo šiurpią, nežmonišką dejonę ir suvokė, jog vaitoja pats.

— Maestro, — išlemeno jusdamas burną užpildančią tulžį.

O tada jo akivaizdoje įvyko mažas stebuklas. Lovoje gulėjo ne numirėlis. Blakstienos virptelėjo, pasigirdo silpnas kvėpavimas.

Ūmai Tonijus susivokė bestovįs palinkęs prie Gvido. Jei būtų panorėjęs, būtų galėjęs paliesti jo veidą. Niekas neketino sutrukdyti. Niekas nesiruošė ginti maestro nuo jo. Tada vėl pašaukė mokytoją.

Vokai pakilo ir didelės rydos akys nieko nematydamos įsistebeilijo į jį. O paskui lėtai užsimerkė.

Kažkas grubiai sugriebė Tonijų, nutempė pro ligoninės duris į koridorių. Maestro Kavala nesitvėrė pykčiu.

— Jį pamatė žvejai, pamatė mėnulio šviesoje. Jis plaukė į atvirą jūrą. Jeigu žvejai nebūtų jo pastebėję, jeigu ne mėnesiena...

Jo akys žybtelėjo, sunkus žandikaulis virptelėjo.

— Aš globojau šį mažylį kaip savo, šį berniuką, turintį angelo balsą. Ir dusyk išplėšiau iš pačios mirties nagų. Vieną kartą, kai jis prarado balsą, ir dabar antrą sykį, per tave!

Kavala nusivedė Tonijų prie pastato durų ir sugriebęs už pečių pažvelgė į veidą, lyg galėtų matyti tamsoje.

— Manai, aš nežinau, ką tau padarė! Manai, nemačiau tokių žmonių daugybę kartų! Bet čia — o! — tragedijos esmė ta, kad taip pasielgta su tavimi, Venecijos aristokratu! Turtingu, gražiu, stovinčiu ant brandos slenksčio; tavęs laukė gyvenimas, panašus į virtinę malonumų, kuriuos būtum galėjęs skinti kaip vaisius nuo kiekvieno tau patikusio medžio! Ak, tragedija, tragedija! — atsiduso maestro. — O kas ištiko jį? Ir visus kitus čia esančius? O gal jie — tikrų tikriausi išsigimėliai, suluošinti ankstyvoje vaikystėje, beje, tokioje, kuri apskritai neverta tapti gyvenimo pradžia? Ar tau taip atrodo?

O kuo turėjai tapti tu? Pasipūtusiu Broglio povu tame valdingame tuščiagarbių imperijos mieste, perpuvusiame iki pačios šerdies? Mantijų ir perukų vyriausybės nariu, vaikštinėjančiu pirmyn bei atgal priešais veidrodžius, besigėrinčiu savuoju atvaizdu, kai už mažulytės jų orbitos ribų ištisas pasaulis... taip, ištisas pasaulis... ošia, kyla, slenka pro šalį. O ar žinai, išdidusis, elegantiškasis jaunasis prince, kad man visiškai nerūpi tavo prarasta karalystė, tavo akla, taukais apaugusi aristokratija, niūrūs vyrai bei išsidažiusios šliundros. Aš prisigulėjau tarp tų šlaunų, prisigėriau iki žemės graibymo tame maskarade, kuriuo pavertėte gyvenimą, ir pasakysiu tau, jog visa tai neverta dulkių po mūsų kojomis.

Visą gyvenimą susiduriu su tais dykaduoniais, įžūliais, pagedusiais, susirūpinusiais tik arogantišku teisės gyventi absoliučiai beprasmišką gyvenimą gynimu, aukščiausiąja privilegija nedaryti ničnieko reikšmingo nuo lopšio iki pat kapo!

Bet tavo balsas! Ak, tavo balsas, kuris tapo mano mylimojo Gvido naktiniu košmaru ir išvarė jį iš proto — čia kita kalba! Nes jeigu tu turi bent pusę talento, apie kurį jis man pasakojo, bent pusę tos dieviškos ugnies, tuomet galėtum paprastus žmones paversti nykštukais ir monstrais! Londonas, Praha, Viena, Drezdenas, Varšuva, gali vardinti bet kokius miestus, juk kuriame nors dvokiančio miesto kampe turėjo mėtytis bent vienas gaublys! Nejaugi tu nežinai, kokia didžiulė Europa, nejaugi tau niekas niekada šito nesakė?

Taigi visos tos sostinės sukluptų priešais tave ant kelių, tavęs klausytųsi tūkstančių tūkstančiai žmonių, nešdami tavo vardą iš operos teatrų bei bažnyčių į gatves. Perdavinėtų tarsi maldą iš vieno kontinento pakraščio į kitą, kalbėtų apie tave taip, kaip kalbama apie valdovus, didvyrius, nemirtinguosius!

Štai kuo galėtų tapti tavo balsas, jei leistum jam pakilti iš griuvėsių, kuriuose atsidūrei, jei išsikapstytum iš kančių bei skausmo, ir grąžintum Dievui dovaną, kurią Jis tau suteikė!

Bet tu priklausai tai senai padermei, kuri nepripažįsta jokios aristokratijos, išskyrus save, tiems paauksuotiems kirminams, tunkantiems iš Venecijos valstybės lavono, padermei narsuolių, besinaudojančių privilegija nieko, nieko, ničnieko nedaryti! Ir štai tu atsisakai vienintelės galios, kurią pasitelkęs galėtum įveikti bet kurį paprastą vyrą!

Maestro Kavala atidarė Tonijui duris.

— Ką gi, daugiau tavęs nebekentėsiu po savo stogu. Nebejaučiu tau jokio gailesčio ir daugiau nebepadėsiu. Be savojo talento, esi tiesiog išsigimėlis, nėra už tave niekingesnės būtybės. Eik iš čia, nešdinkis lauk! Turi pakankamai lėšų ir nesunkiai susirasi kitą vietą, kur galėsi mėgautis savo nelaime. 6

Kalnas vėl prabilo.

Tolimas dundesys ritos per mėnulio nutviekstus šlaitus — silpnas, neaiškus, šiurpus garsas, tarytum kylantis iš žemės gelmių. Gilus atodūsis sklido iš visų senų, vingiuotų gatvelių plyšių ir spragų, perspėdamas, kad kiekvienu momentu žemė gali išlinkti bei sudrebėti, kaip ne sykį yra nutikę praeityje, ir sugriauti lūšneles bei rūmus, dėl žmogui nežinomos priežasties ištvėrusius ankstesnius išsiveržimus.

Visur, balkonuose ir ant stogų, stovėjo susijaudinę žmonės. Blausiai apšviesti veidai krypo į žaibus bei dūmus, kylančius į bekraštį dangų, taip nuostabiai nutviekstą pilnaties, jog atrodė, tarytum užlietas ne mėnulio, o saulės šviesos. Tonijus leidosi nuo kalvos, kojos pačios nešė į plačias žemutinės miesto dalies aikštes ir prospektus.

Jo nugara buvo tiesi; jis ėjo lėtai, grakščiai, persimetęs per petį sunkų, šilku pamuštą apsiaustą, uždėjęs ranką ant špagos rankenos; ėjo taip tvirtai, lyg žinotų, kur eina, ką darys, kas jam nutiks.

Tačiau skausmas paralyžiavo Tonijų. Atrodė, tarytum galingam ledinio vėjo gūsiui sušaldžius odą, ūmai pajuto atskiras savo kūno dalis: sustingusį veidą, padėrusias rankas, suragėjusias kojas, nesąmoningai nešančias link jūros, link Molo krantinės, dundančios po karietų ratais ir pliumažais išpuoštų arklių kanopomis.

Kartkartėmis jis sustodavo, kai nuožmus drebulys supurtydavo kūną taip, jog akimirksniui sulinkdavo kojos. Atsisėsdavo ant žemės nesuprasdamas, kur esąs, bet nevalinga dejonė tuojau pat nuskęsdavo minioje, kuri kaskart pagriebdavo jį ir nunešdavo į priekį.

Skynėsi kelią pro prekeivius bei išnešiotojus, siūlančius saldumynus, vaisinius gėrimus bei baltąjį vyną, klajojančius muzikantus ir gražias gatvės moteris, užkliudančias jį rankovėmis bei sijonais; jų juokas skambėjo lyg šimtai mažų varpelių, ir visa tai panėšėjo į šventę, tarsi prieš vulkanui susprogstant bei palaidojant visus po pelenais, žmonės staiga nusprendė gyventi taip, tarytum rytojus niekada neateis.

Bet šį vakarą vulkanas nepražudys nieko. Jis tik pariaumos, spjaudydamasis karštais akmenimis bei garais į giedrą dangų, kol mėnulis nuostabiu švytėjimu švies į bangas, į visus, kas plaukioja šiltoje jūroje, visus, kas vaikštinėja pakrante.