Энн Райс - Kastratai

Tonijaus lūpos sukrutėjo, lyg melstųsi.

Pagaliau arklių kanopos nukaukšėjo per konservatorijos arklidžių kiemą. Tonijus pirmas nušoko nuo karietos laiptelio ir nukėlė Paolą. Pastatęs berniuką ant žemės, išsyk nuskubėjo paskui jį į vidinį kiemą. Vaikino žvilgsnis klaidžiojo po aplinkines sienas, kilo viršum keturkampės dengtos romėniškų arkų arkados, apaugusios vešliais vynmedžiais.

Pro praviras duris aidėjo instrumentų kakofonija. Iš už stiklo žvilgčiojo maži veidai. Laiko išblukintais angeliukais papuoštas fontanas tryško galinga srove, tviskančia prieš saulę.

Pro direkcijos duris tuojau pat pasirodė maestro Kavala ir skubiai apkabino Gvidą.

Našlys maestro, kurio suaugę sūnūs seniai pasklido po įvairias šalis, mylėjo Gvidą ypatinga meile. Gvidas visuomet tai žinojo, ir dabar patyrė šiltų jausmų antplūdį šiam žmogui. Jam pasirodė, kad Kavala paseno. Nejaugi tai taip neišvengiama? Jis beveik visai žilas.

Gan atsainiai pasveikinęs jaunesniuosius berniukus, maestro Kavala juos paleido. Mokytojo žvilgsnį patraukė vieniša venecijiečio figūra, vaikštinėjanti tarp arkadą supančių apelsinmedžių, jau nužydėjusių ir aplipusių mažais užsimezgusiais vaisiais.

— Paaiškink man, kas vyksta, — tyliai pratarė maestro.

Tačiau tereikėjo jam vėl pažvelgti į Gvidą, ir jis dar sykį pastarąjį apkabino, akimirksniui suspaudė glėbyje, tarsi klausydamasis kažin kokio tolimo garso.

Gvido kakta tuojau pat išrasojo.

— Juk jūs gavote mano laišką iš Bolonijos?

— Taip, gavau, ir kiekvieną dieną mane aplanko žmonės iš Venecijos ambasados. Jie kone kaltina mane šio kunigaikštuko iškastravimu po konservatorijos stogu ir grasina gausią kratos orderį.

— Ką gi, tokiu atveju liepkite juos pakviesti, — suniurzgė Gvidas. Iš tiesų jis išsigando.

— Kodėl tu dėl šio berniuko pasirengęs padaryti bet ką? — kantriai paklausė maestro.

— Kai išgirsite jo balsą, suprasite, — atsakė Gvidas.

Kavala nusišypsojo:

— Na, matau, likai toks pat nė kiek nepasikeitei!

Sekundėlę padvejojęs, jis sutiko bent laikinai skirti Tonijui atskirą kambarį palėpėje.

Tonijus lėtai užkopė laiptais, nejučia atsigręžė į pilnas klases, kuriose pro atviras duris galėjai pamatyti šimtą ar net daugiau berniukų, grojančių įvairiais muzikos instrumentais. Bendrame triukšme išryškėjo violončelių, kontrabosų, fleitų bei trimitų garsai. Čia vienur, čia kitur mažiausiai dešimt vaikų tarškino klavesinų klavišus.

Berniukai ruošė pamokas koridoriuose, atsisėdę ant įvairiausių suolelių; vienas laiptų kamputyje mokėsi griežti smuiku, kitas kūrė kompoziciją įsitaisęs ant pakopos, laiptų aikštelę pavertęs rašomuoju stalu. Kai Tonijus su Gvidu ėjo pro šalį, vaikas krestelėjo galvą vos nepraleidęs reikiamo štricho penklinėje.

Laiptus per ilgus amžius nugludino daugybė kojų, ir apskritai visa aplinka čia atrodė skurdi, apšepusi, ko anksčiau Gvidas nepastebėdavo.

Jis negalėjo atspėti, apie ką galvoja Tonijus, ir nežinojo, jog šis berniukas per visą gyvenimą nepraleido nė vienos dienos paklusdamas kokios nors įstaigos taisyklėms bei disciplinai.

Be to, Tonijus visiškai nieko nežinojo apie vaikus. Todėl žiūrėjo į juos lyg į didžiausią keistenybę.

Jis stabtelėjo prie durų, vedančių į ilgą miegamąjį, kur vaikystėje daugybę naktų praleido pats Gvidas, o paskui noriai nusekė įkandin ilgu mansardos koridoriumi į mažą kambarėlį nuožulniomis lubomis, kuris turėjo tapti jo buveine.

Kambarėlis buvo švarus, tvarkingas, skirtas ypatingiems gyventojams, pavyzdžiui, kokiam nors kastratui, sugebėjusiam pasižymėti savo paskutiniaisiais metais konservatorijoje. Sykį ir Gvidui teko čia nakvoti.

Į vidų atsiveriančios palėpės langinės buvo išpaišytos žaliais lapais bei švelniomis išsiskleidusiomis rožėmis. Sienomis palei lubas driekėsi kraštelis, atkartojantis šį ornamentą.

Rašomąjį stalą ir kėdę puošė ryškus emalis. Raudonmedžio komoda paauksuotais kraštais stovėjo laukdama Tonijaus daiktų.

Apsižvalgęs berniukas staiga pro pravirą langą pamatė padūmavusią kalno viršūnę tolumoje ir beveik nesąmoningai patraukė prie lango.

Ištisą amžinybę stovėjo, tarsi pakerėtas žiūrėjo į dūmų srovelę, kylančią link retų debesėlių, o paskui vėl atsisuko į Gvidą. Žvilgsnyje susitelkė tyli nuostaba. Tuomet dar sykį nužvelgė mažą kambarėlį, neparodydamas nė menkiausio nepasitenkinimo. Tarytum jam bent trumpą akimirką patiko visa tai, ką pamatė. Tarytum slegiantis jo skausmas būtų kasdieniškas dalykas ir kiekvienas žmogus galėtų jį įveikti diena po dienos, valanda po valandos, nesulaukdamas galutinio palengvėjimo. Paskui Tonijus vėl nusigręžė į kalną.

— Ar norėtum užkopti į Vezuvijų? — paklausė Gvidas.

Tonijus atsisuko toks nušvitęs, kad Gvidas net apstulbo. Priešais jį vėl stovėjo paprasčiausias vaikas, naivus ir nudžiugęs.

— Kada nors mes ten užlipsim, jei norėsi, — pasiūlė Gvidas.

Ir Tonijus pirmą kartą jam nusišypsojo.

Bet, Gvido liūdesiui, kai paaiškino, jog Tonijui teks susitikti su Venecijos atstovais, berniuko veidas apniuko.

— Aš nenoriu, — sušnibždėjo.

— Nieko nepadarysi, — atsiduso Gvidas.

Kai visi jie susirinko pirmame aukšte, dideliame maestro Kavalos kabinete, Gvidas suprato Tonijaus nekalbumo priežastį.

Tiedu venecijiečiai, kurių berniukas akivaizdžiai nepažinojo, įėjo į kambarį kaip įmanydami pompastiškiau. Kitaip tariant, su tais milžiniškais perukais ant galvų ir ilgomis mantijomis jie panėšėjo į galionus, visomis burėmis įplaukiančius į siaurą uostą.

Jie žiūrėjo į Tonijų neslėpdami paniekos. Jų klausimai buvo trumpi ir priešiški.

Tonijaus blakstienos suvirpėjo. Jis mirtinai išblyško bei sugniaužė už nugaros rankas. Berniukas atsakinėjo pats priėmęs tokį sprendimą, niekas iš šios konservatorijos nedaręs jam įtakos. Taip, operacija buvo atlikta. Ne, jis nesileisiąs apžiūrimas. Ne, jis negali atskleisti chirurgo vardo. Ir vėl: ne, niekas iš šios konservatorijos nežinojo apie jo planus...

Tuo momentu maestro Kavala piktai pertraukė apklausą ne prastesniu už Tonijaus greitu bei taisyklingu venecijietišku dialektu pareikšdamas, jog jo konservatorija — muzikantų, o ne chirurgų prieglobstis. Berniukai čia niekada neoperuojami. „Mes su tuo neturime nieko bendro!“

Venecijiečiai po šių žodžių pašaipiai nusijuokė.

Ir pats Gvidas vos nešyptelėjo juos išgirdęs, tačiau sugebėjo nuslėpti savo jausmus.

Tardymas aiškiai ėjo į pabaigą. Susirinkusieji nejaukiai nutilo. Vyresnysis venecijietis, rodos, stengėsi nugalėti kažkokį užslėptą jausmą.

Galų gale atsikrenkštė ir kimiu, bemaž grubiu balsu paklausė:

— Markai Antonijau, ar tu neturi daugiau ko pridurti?

Jis užklupo Tonijų nepasirengusį. Šis suspaudė pabalusias lūpas ir papurtė galvą, neįstengdamas nė žodžio pratarti. Vaikinas žvelgė į šalį išplėtęs akis, rodos, tik tam, kad nieko nepamatytų.

— Markai Antonijau, ar tu šitaip pasielgei savo valia? — venecijietis žengtelėjo į priekį.

— Senjore, — pradėjo Tonijus neatpažįstamu balsu, — šis sprendimas neatšaukiamas. Ar jūsų tikslas — priversti mane gailėtis?

Venecijietis krūptelėjo, tarytum žodžių, kuriuos ketino ištarti, sakyti nederėjo. Jis dešine ranka pakėlė mažą ritinėlį, kuris visą laiką kabojo jam ant šono. Ir karčiai pareiškė:

— Markai Antonijau, aš kariavau su tavo tėvu Levante. Stovėjau ant jo laivo denio prie Pirėjo. Man anaiptol nėra malonu sakyti tai, kas tau ir taip turi būti žinoma, o tiksliau: kad tu išdavei savo tėvą, savo šeimą bei savo tėvynę. Todėl nuo šiol ir visam laikui tau uždrausta įkelti koją į Veneciją. Na, o tavieji giminaičiai įpareigoja tave mokytis šioje konservatorijoje, kurioje privalai likti, jei nenori prarasti tolesnės jų paramos.