Энн Райс - Kastratai

— Kodėl išlaužei duris? — sušnibždėjo ji.

— O kodėl tu neatsiliepi, kai aš beldžiu?

Jis matė baltus Marianos pirštus, įsikibusius į plaukus. Ji prisidengė rankomis krūtinę kaip šventoji, ir nulenkė galvą, lyg norėtų sukniubti. Matėsi baltas jos sprandas, o plaukai, pasidaliję į dvi dalis, priekyje krito tarsi vualis.

— Ką tu darysi? — staiga paklausė ji.

— Ką aš darysiu? O ką aš galiu padaryti? — Tonijus supyko. — Kodėl užduodi šį klausimą man? Klausk mano globėjų. Arba tėvo advokatų. Aš neturiu jokios galios ir niekada neturėjau. Bet tu pati, ką tu darai?

— Ko tu iš manęs nori? — sušnibždėjo ji.

— Kodėl niekada man nesakei? — karčiai paklausė sūnus, prisiartindamas prie motinos. Berniuko burną perkreipė grimasa. — Kodėl?! Kodėl man teko iš jo lūpų išgirsti, kad toji mergaitė buvai tu, kad tu ir jis...

— Liaukis! Dėl Dievo meilės, liaukis! — suriko ji. — Uždaryk duris, uždaryk duris!

Staigiai pašokusi, Mariana nulėkė pro sūnų prie išlaužtų durų ir uždarė jas. Paskui, pripuolusi prie lango, užtraukė sunkias aksomines užuolaidas taip sandariai, jog kambarį apgaubė tiršta tamsa.

— Kodėl mane kankini? — maldaujamai išlemeno ji. — Ką man daryti, kai judu varžotės? Viešpatie, Tonijau, aš pusę gyvenimo praleidau šiuose namuose sekdama tau stebuklingas pasakas! Aš tuomet buvau ne vyresnė už tave dabar! Aš visai nepažinojau pasaulio, todėl išėjau su Karlu, kai jis atėjo manęs išsivesti! Bet pasakyti tau? Kaip aš galėjau pasakyti tau?

Ištrėmęs Karlą, jo prakilnybė būtų uždaręs mane „Pietoje“ arba kokioje nors dar baisesnėje vietoje, ir aš ten būčiau tiesiog numirus! Aš nebeturėjau nei garbės, nei sugebėjimo priešintis, ir štai jis atsigabeno mane čionai, vedė bei suteikė savo pavardę. Dievas mato, aš penkiolika metų stengiausi būti senjora Treski, tavo motina, tokia, kokią jis norėjo mane matyti. Bet pasakyti tau... Kaip pasakyti tau?! Dievulėliau, juk ne kas kitas, o aš maldavau Karlo, kad nepasakotų tau! Bet, Tonijau, išskyrus tas kelias naktis, praleistas su juo jaunystėje, aš gyvenau vienuolės gyvenimą! O argi aš nusipelniau šio švento pašaukimo? Nejaugi turiu šventosios veidą ar figūrą? Aš moteris, Tonijau!

— Bet, mama, su juo, po mano tėvo namų stogu...

Tonijus pajuto ant veido jos rankas: motina stengėsi uždengti jam burną, akis, nors jis ir taip nieko negalėjo matyti. Šilti jos pirštai palietė sūnaus blakstienas, glotni bei šalta kaip marmuras kakta atsirėmė jam į lūpas.

— Prašau, Tonijau, — ji tyliai verkė. — Argi svarbu, kad dabar aš su juo... Aš niekaip negaliu panaikinti šitos konkurencijos. Tu neturi tokios galios, bet ir aš jos neturiu. Ak, prašau, prašau...

— Būk su manimi, mama, — sušnibždėjo jis. — Praeitis išties neturi reikšmės, bet būk su manimi dabar. Aš tavo sūnus, mama, tu esi man reikalinga.

— Aš su tavimi, su tavimi! Bet, kaip ir anksčiau, aš ir dabar neturiu jokių teisių.

Ji padėjo galvą sūnui ant peties, ir Tonijus pamažu pakėlęs dešinę ranką paglostė šilkinius jos plaukus.

— Visa tai turi baigtis, — sušnibždėjo jis.

Mėnesio pabaigoje Karlas pralaimėjo savo pirmuosius rinkimus. Vyriausieji Didžiosios tarybos nariai ėmė šnekėti apie jo išsiuntimą užsienin, tačiau, padedant jaunesniesiems bičiuliams, jam pavyko išsilaikyti Venecijoje.

Prieš daugybę laiko surašyti Andrea palikimo punktai buvo visiems laikams pripažinti aiškiais ir neginčytinais.

Tikslus bei griežtas jo draudimas vyresniajam sūnui vesti tapo absoliučiai neginčytina sąlyga.

Andrea paliko visą turtą vienam sūnui. Tai reiškė, jog nuosavybė niekada negali būti padalyta arba parduota. Paveldėti ją galėjo tik Marko Antonijaus Treskio sūnūs. Todėl, kad ir ko imtųsi Karlas, šeimos ateitis priklausė Tonijui.

Tik tuo atveju, jei Tonijus numirtų nepalikęs įpėdinio arba jeigu būtų įrodyta, kad jis negali turėti vaikų, galėjo būti pripažinti Karlo įpėdiniai.

Bet Karlas nesigriebė nei prievartos, nei kokių nors gėdingų veiksmų. Seni Andrea draugai patarė jam nesipriešinti mirusio tėvo valiai, idant išvengtų skandalo, ir jis sutiko. Savo pinigus jis ir toliau leido namų ūkiui, mokėjo net padidėjusias algas brolio mokytojams bei auklėtojams.

Jis uoliai vykdė visas pareigas valstybės tarnyboje, atkakliai stengėsi įsiteikti visiems bent kiek įtakingiems asmenims ir netrukus pavirto tikro patricijaus pavyzdžiu.

Tiems, kurie nematė, kiti paaiškindavo: norint užimti aukštą postą vyriausybėje, reikėjo pinigų; Respublikai ateityje tarnausiančių sūnų auklėjimui irgi reikėjo pinigų; ironiška, bet iš visų Treskių pinigų turėjo tiktai Karlas. Todėl visi tie, kuri tikėjosi sustiprinti savo įtaką, ėmė kreiptis į jį. Vyko natūralus politinis procesas.

O Karlas tuo tarpu kaip įmanydamas pramogavo. Jis nedarė nieko smerktino: visus lankė, visur pietavo, laisvalaikiu lošdavo, dažnai ėjo į teatrą, ir visi matė, kad jis — tikras savo gimtojo miesto kūdikis.

Tonijaus bemaž nebūdavo namie, dažnai jis netgi nakvodavo Betinos kambarėlyje viršum nedidukės merginos tėvo tavernos šalia aikštės. Dusyk antros eilės jo giminaičiai Lizaniai išsikvietę vaikiną ant kilimo barė už netikusį elgesį ir grasino Didžiosios tarybos rūstybe, jeigu jis nepradės gyventi kaip dera patricijui.

Tačiau jo gyvenimas slinko miesto užkampiuose, dažniausiai — Betinos glėbyje.

Tuo metu, kai suskambo Velykų ryto varpai, apie Tonijaus balsą Venecijoje jau sklandė legendos.

Siaurose gatvelėse už Didžiojo kanalo žmonės pradėjo specialiai jo laukti. Ernestinas niekada anksčiau nesimaudė tokiame auksinių monetų lietuje. Tonijus viską atiduodavo jam.

Neapsakomas pasitenkinimas, kurį patyrė tomis naktimis, buvo viskas, ko jis troško, nors vaikinas pats iki galo nesuvokė įvykių reikšmės.

Tik žinojo, kad žvaigždėmis nusagstytas dangus ir druskingo jūros vėjo prisilietimas prie odos jį veika stebuklingai, pažadina ypatingą įkvėpimą bei suteikia balsui nepaprastos galios. Galbūt berniukas suvokė, jog balsas — vienintelis jam likęs turtas iš tų nesenų laikų, kai buvo tėvas, motina ir sūnus bei patys Treskių namai. Galbūt priežastis buvo ta, kad dabar jis dainavo vienas, o ne kartu su motina. Ji išprašė jį lauk, jis išėjo į pasaulį, ir jam pavaldžių garsų diapazonas tapo beribis. Kartais bedainuodamas jis regėjo Kafarelį, įsivaizduodavo save stovintį ant scenos, vis dėlto jo paties atlikimą lydėjo kur kas didesnis įtaigumas bei jausmų gylis.

Žmonės verkdavo. Šūkaliojo meilės žodžius tuštindami savo pinigines. Reikalavo pasakyti angeliškojo soprano dainininko vardą, siuntė tarnus pageidaudami, kad jis ir mažasis jo orkestras užliptų į prašmatnias pietų sales. Jis niekada nepriimdavo kvietimo.

Bet paryčiais, kai dangus prašviesėdavo, eidavo paskui Ernestiną į bemaž mylimiausią savo vietelę.

— Per visą savo gyvenimą, — be paliovos tvirtino Ernestinas, — aš negirdėjau tokio balso. Jūs turite Dievo dovaną, senjore. Dainuokite, dainuokite, kol galite, juk greitai tos aukštos natos amžiams jus paliks.

Švelnaus girtumo svaigulio užlietą Tonijų pamažėle pasiekdavo tikroji šių žodžių reikšmė. Jis turi tapti vyru, ir šis praradimas taps vienu iš daugelio praradimų.

— Ar visa tai nutinka staiga? — sykį paklausė vaikinas, sustojęs siauroje gatvelėje bei atrėmęs galvą į namo sieną.

Jis pakėlė ąsotį ir kaip visuomet pajuto per smakrą nutekantį vyną. Bet reikėjo nuplauti burnoje jaučiamą kartėlį.