Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Mums svarbu tik faktai: arba jis nebepasirodys, arba bus suimtas ir nuteistas. Nuo šiol nebeturime galimybės manipuliuoti hebrajais.

— Atono šalininkai jau seniai įprato kovoti su nesėkme. Jie kovos ir toliau. Ar jūs mums padėsite?

— Nebegrįžkime prie to, kas tiek kartų aptarta. Ką konkrečiai jūs siūlote?

— Aš kasnakt griaunu karališkos poros magiškos apsaugos pagrindus.

— Karališkoji pora dabar galinga kaip niekada! Gal nežinote apie milijonų metų šventyklą?

— Nė vienas iš Ramzio pradėtų darbų dar neužbaigtas. Mes privalome pasinaudoti menkiausia silpnybe ir prasibrauti į pirmą pasitaikiusį plyšį.

Tvirtas ir ramus mago tonas padarė Šenarui įspūdį. Jei hetitai imsis įgyvendinti savo sumanymą, jie neišvengiamai susilpnins Ramzio ka. O jei pastarasis bus puolamas ir iš vidaus, valdovas, kad ir koks stiprus jis būtų, galų gale neatsilaikys prieš matomus ir nematomus smūgius.

— Padvigubinkite savo pastangas, Ofirai. Aš neliksiu jums skolingas.

Setau su Vandens Lelija nutarė įrengti Pi-Ramzyje naują laboratoriją. Amenis, įsikūręs naujutėlaitėje raštinėje, triūsė dieną naktį. Tuja sprendė tūkstančius dvariškių klausimų, Nefertarė rūpinosi šventyklų reikalais, gražioji Izetė su Nedžemu auklėjo mažąjį Kha, Meritamon pražydo it gėlelė, rūmų prižiūrėtojas Romė lakstė iš virtuvių į podėlius, o iš podėlių į valgomąjį, Seramana be paliovos tobulino apsaugos sistemą... Gyvenimas Pi-Ramzyje ėjo ramiai ir laimingai, bet Ramziui neapsakomai trūko Mozės.

Nors jie dažnai ir smarkiai ginčydavosi, hebrajas taip daug prisidėjo kuriant jo karalystę. Šitame mieste, iš kurio Mozė pabėgo, jis paliko dalį savo sielos. Paskutinis jųdviejų pokalbis rodė, kad Ramzio draugas tapo pragaištingo poveikio auka, kad jis apnarpliotas saitais, kurių net neįtarė.

Mozę apkerėjo.

Amenis su glėbiu papirusų nuskubėjo pas valdovą, vaikštinėjantį po priėmimų salę.

— Ką tik atvyko Aša, jis nori su tavim pasimatyti.

— Teįeina.

Jaunasis diplomatas atrodė labai smagiai ir patogiai besijaučiąs vilkėdamas elegantišką šviesiai žalią palaidinę, papuoštą raudonais apsiuvais. Beje, Aša turėjo įgimtą gabumą diktuoti madas: pakakdavo jam pasirodyti dvare ar darbe vilkint kokį nors apdarą, ir jį bemat imdavo mėgdžioti aplinkiniai. Tačiau dabar jis atrodė ne toks puošnus kaip paprastai.

— Man buvo labai liūdna nematyti tavęs Pi-Ramzio iškilmėse.

— Man atstovavo mano viršininkas, Jūsų Didenybe.

— Kurgi tu buvai, Aša?

— Memfyje. Rinkau pranešimus iš savo agentų.

— Šenaras man pasakojo apie hetitų išpuolį centrinėje Sirijoje.

— Tai ne išpuolis, ir kalbama ne vien apie centrinę Siriją.

Klausydamasis Ašos, niekas nebūtų atpažinęs ankstesnio saldžiakalbio diplomato: dabar jo balsas skambėjo griežtai, net rūstokai.

— Aš maniau, kad mano mielas brolis pernelyg rimtai žiūri į savo pareigas ir pervertino padėtį, sutirštindamas spalvas.

— Gerai būtų. Perkratęs patikimus žvalgybos duomenis, aš įsitikinau, kad hetitai pradėjo plataus masto operaciją prieš Kanaaną ir Siriją — visą Siriją. Be abejo, grėsmė pakibo ir virš Libano uostų.

— Ar buvo tiesiogiai užpultos vietinės mūsų karių įgulos?

— Dar ne. Hetitai užėmė kaimus ir žemes, kurios buvo laikomos neutralia teritorija. Kol kas kalbama tik apie administracines priemones, iš pažiūros nesusijusias su smurtu. Iš tikrųjų hetitai ėmė kontroliuoti teritorijas, kurios buvo mūsų valdžioje ir mokėjo mums duoklę.

Ramzis palinko prie Artimųjų Rytų žemėlapio, išskleisto ant žemo staliuko.

— Hetitai žygiuoja į pietus įprastu maršrutu: mūsų šalies šiaurės rytų pasienio kryptimi. Vadinasi, jie taikosi tiesiai į Egiptą.

— Tai skubota išvada, Jūsų Didenybe.

— Kokį gi kitą tikslą turėtų tas šliaužiantis puolimas?

— Užgrobti teritoriją, atkirsti mus nuo sąjungininkų, sukelti paniką tarp aplinkinių genčių, sumenkinti Egipto prestižą, demoralizuoti mūsų kariuomenę... Tikslų netrūksta.

— Ką tu manai apie visa tai?

— Didenybe, hetitai rengiasi karui.

Įtūžęs Ramzis raudonu rašalu staigiai užbraukė žemėlapyje anatoliečių karalystę.

— Toji tauta pripažįsta tik įniršį, kraują ir smurtą. Kol ji nebus sunaikinta, kels grėsmę bet kokiai civilizacijai.

— Diplomatija...

— Pasenęs įrankis!

— Bet juk tavo tėvas išsiderėjo...

— Pasienio zoną Kadeše. Aš tai žinau! Bet hetitai nieko negerbia ir nesilaiko sutarčių. Reikalauju, kad man kasdien būtų pranešama apie jų veiksmus.

Aša nusilenkė. Su juo kalbėjosi nebe jo draugas Ramzis — jam įsakinėjo Faraonas.

— Ar žinai, kad Mozė kaltinamas įvykdęs žmogžudystę ir pabėgo iš Egipto?

— Mozė?! Negali būti!

— Aš manau, kad jis tapo kokio nors sąmokslo auka. Išsiuntinėk jo asmens žymių aprašymą po mūsų protektoratus, Aša, ir surask jį.

Nefertarė grojo liutnia rūmų sode. Jai iš dešinės stovėjo lopšys, kuriame saldžiai miegojo jos putlutė, rausvaskruostė dukrelė, o iš kairės raštininko poza sėdėjo mažasis Kha ir skaitė pasaką apie šaunaus burtininko, nugalinčio baisias piktąsias dvasias, žygdarbius. Priešais ją įnirtingai triūsė Budrius, stengdamasis iškasti tamarisko sodinuką, kurį vakar buvo pasodinęs Ramzis. Įbedęs nosį į drėgną juodžemį, šuo taip uoliai rausė duobę priekinėmis letenomis ir buvo taip įnikęs į savo darbą, kad karalienė nesiryžo jo subarti.

Staiga jis pakėlė galvą, sukluso ir amčiodamas bei šokinėdamas iš džiaugsmo puolė prie įėjimo į sodą: taip Budrius visada sveikindavo savo šeimininką.

Vien iš Ramzio žingsnių Nefertarė suvokė, kad jis dėl kažko labai sunerimęs, nepatenkintas, o gal ir prislėgtas. Ji pakilo ir nuėjo jo pasitikti.

— Nejaugi Mozė...

— Ne; aš tikras, kad jis gyvas.

— Gal kas nors atsitiko... tavo motinai?

— Tuja jaučiasi gerai.

— Dėl ko gi tada tu taip nerimauji?

— Dėl Egipto, Nefertare. Svajonė sklaidosi ir tirpsta... Svajonė apie laimingą šalį, kasdien besidžiaugiančią taika ir ramybe.

Karalienė užmerkė akis.

— Karas...

— Manau, kad jis neišvengiamas.

— Vadinasi, tu tuoj išvyksi.

— Kas gi kitas, jei ne aš, vadovaus armijai? Leisti hetitams toliau žygiuoti į pietus reikštų pasmerkti Egiptą mirčiai.

Mažasis Kha žvilgtelėjo į apsikabinusią porą ir vėl pasinėrė į savo pasaką, Meritamon ramiai miegojo, Budrius stropiai rausė duobę.

Sodo rimties ir ramybės nedrumstė net vėjelio dvelksmas. Nefertarė prigludo prie Ramzio. Tolumoje virš žaliuojančio lauko praskrido didelis baltas ibis.

— Karas tuoj mus išskirs, Ramzi. Kur rasti drąsos tam išbandymui įveikti?

— Meilėje, Nefertare. Meilėje, kuri mus jungia ir visad jungs, kad ir kas atsitiktų. Man nesant, tu, didžioji valdovo sutuoktinė, viešpatausi mūsų turkio mieste.

Nefertarė pažvelgė į tolį.

— Tu teisus, — tarė ji. — Negalima taikstytis su blogiu.

Baltasis ibis didingai praskriejo virš karališkosios poros, kurią nutvieskė auksinė besileidžiančios saulės šviesa.

Išnašos

Turkų protėviai.

Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą, Nilo slėnį (pietuose) ir Deltą (šiaurėje).

Homeras. „Iliada“, V giesmė, p. 77. Vilnius, Vaga, 1981. Iš graikų kalbos vertė Antanas Dambrauskas.

Žr. Chr. Jacq, La Reine Soleil - Karalienė Saulė (Julliard et Pocket).

1279 metų pr. Kr. birželio pradžia, anot vienos iš prielaidų, kuriomis remiamasi.