Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Apie penkiasdešimt apdujusių iš baimės darbininkų veltui stengėsi sulaikyti milžinišką statulą už virvių, kuriomis ji buvo pritvirtinta prie medinių pavažų. Daugelis odos gabalų, pakištų po virvėmis ten, kur jos lietė akmenį, prasitrynę ir suplyšo.

— Kas atsitiko? — pasiteiravo Mozė.

— Meistras, užsilipęs ant statulos, kad galėtų duoti darbininkams nurodymus, kur ir kaip ją stumti, neišsilaikė ir nukrito. Kad slenkantis kolosas jo nesutraiškytų, vyrai paleido į darbą medinius stabdžius. Statula nukrypo nuo drėgno dumblo ruožo, kuriuo ji turėjo nuslinkti į jai numatytą vietą, bet, užuot sustojusi, šliuožia toliau: rasa, drėgnos pavažos...

— Jums reikėjo bent pusantro šimto vyrų!

— Darbininkai užimti kitur...

— Atneškit ąsočių su pienu.

— Kiek?

— Tūkstančius! Ir tučtuojau atsiųskit dar žmonių.

Mozės atvykimas apramino darbininkus, jie atgavo šaltakraujiškumą, o pamatę, kaip jis užsiropštė dešiniuoju koloso šonu aukštyn, atsistojo ant granitinio stogelio ir ėmė pilti priešais pavažas pieną, kad susidarytų naujas slydimo takas, jie atgavo ir viltį. Tuoj pat susidarė gyva grandinė, kad Mozė nepritrūktų riebaus pieno, kuriuo turėjo šliuožti didžiulio svorio skulptūra. Paklusdami hebrajo nurodymams, skubiai atbėgę papildomi darbininkai pririšo ilgas virves prie pavažų, iš užpakalio ir šonų. Įsitvėrę jų, koks šimtas vyrų pamėgino sulėtinti koloso judėjimą.

Pamažu statula pakeitė kryptį ir ėmė judėti į reikiamą pusę.

— Siją stabdymui! — suriko Mozė.

Trisdešimt vyrų, ligi tol kaip apkvaitę spoksojusių, kas čia dedasi, padėjo rantytą siją, turėjusią sustabdyti pavažas kaip tik toje vietoje, kuri buvo numatyta Ramzio statulai priešais Amono šventyklą.

Kolosas klusniai nuslydo pieno taku, tinkamu momentu buvo pristabdytas ir sustojo tiksliai jam skirtoje vietoje.

Šlapias nuo prakaito, Mozė nušoko ant žemės. Žinodami jo staigų būdą, darbininkai jau numanė, kad neapsieis be sunkių bausmių.

— Atveskite man kaltininką, — tą, kuris nukrito nuo statulos ir tuo sutrikdė jos judėjimą.

— Štai jis.

Du darbininkai išstūmė į priekį Abnerą, kuris puolė prieš Mozę ant kelių:

— Atleiskite man, — pralemeno Abneras, — man apsvaigo galva.

— Juk tu — plytų dirbėjas?

— Taip... Aš vardu Abneras.

— Tai ką tu veikei šitoj statybvietėj?

— Aš... aš čia slapsčiausi.

— Ar pakvaišai?

— Jūs turite manim patikėti!

Abneras buvo hebrajas. Mozė negalėjo jo nubausti, pirma neišklausęs pasiaiškinimo. Jis suprato, kad suglumęs plytų dirbėjas kalbėsis su juo tik akis į akį.

— Eik paskui mane, Abnerai.

Bet čia įsiterpė pasipiktinęs architektas egiptietis:

— Tas žmogus smarkiai prasikalto. Atleisti jį nuo bausmės būtų neteisinga jo bendradarbių atžvilgiu.

— Aš jį apklausiu, o paskui nuspręsiu, ką daryti.

Architektas nusilenkė savo viršininkui: jis privalėjo jam paklusti. Jeigu Abneras būtų egiptietis, Mozė tikrai nebūtų toks atlaidus. Jau keletą savaičių karališkųjų statybų prižiūrėtojas aiškiai šališkai elgėsi savo tautiečių atžvilgiu, ir galiausiai tas šališkumas atsigręš prieš jį patį.

Mozė įlaipino Abnerą į savo vežimą ir pririšo odiniu diržu:

— Šiandien tu jau sykį nukritai; ar nemanai, kad to gana?

— Atleiskite man, maldauju!

— Tu tuoj pat liausies verkšlenęs ir viską man paaiškinsi.

Priešais Mozės būstinę buvo kiemelis, iš trijų pusių aptvertas nuo vėjo mūrinėmis sienelėmis. Vežimas sustojo prie vartelių. Abu vyrai išlipo ir suėjo vidun. Nusimetęs klubjuostę ir peruką, Mozė mostelėjo į didelį ąsotį su vandeniu ir liepė Abnerui:

— Užsilipk ant sienelės ir užpilk man ant pečių vandens iš ąsočio.

Kol Mozė trynėsi odą žolėmis, jo tėvynainis pylė vandenį jam ant nugaros, laikydamas sunkų ąsotį ištiestomis rankomis.

— Gal prarijai liežuvį, Abnerai?

— Aš bijau.

— Kodėl?

— Man grasino.

— Kas?

— Aš... aš negaliu to pasakyti.

— Jeigu tu ir toliau tylėsi, aš perduosiu tave į teisingumo rankas už sunkų nusižengimą.

— Ne, tik ne tai! Juk aš netekčiau darbo!

— Tai būtų visai teisinga.

— Prisiekiu jums, kad ne!

— Tuomet kalbėk.

— Mane apvaginėja, mane šantažuoja...

— Kas?

— Vienas egiptietis, — atsakė Abneras, prislopindamas balsą.

— Kuo jis vardu?

— Aš negaliu to pasakyti! Jis turi įtakingų pažįstamų.

— Aš dukart tavęs neklausinėsiu.

— Jis man atkeršys!

— Ar tu manimi pasitiki?

— Aš jau seniai noriu su jumis pasikalbėti, bet taip bijau to žmogaus!

— Liaukis drebėjęs ir sakyk man jo vardą. Jis paliks tave ramybėje.

Visai suglumęs, Abneras paleido iš rankų ąsotį, šis terkštelėjo ant žemės ir sudužo.

— Saris... tai Saris.

Karališkoji flotilė įplaukė į didįjį kanalą, vedantį į Pi-Ramzį. Ramzį su Nefertare lydėjo visas dvaras. Visi dvariškiai nekantravo pamatyti naująją sostinę, kur jiems teks nuo šiol gyventi, jeigu jie norės įtikti valdovui. Bet daugelis patyliukais raukėsi, priekaištaudami vis dėl to paties: kaip tas pernelyg greitai pastatytas miestas gali varžytis su Memfiu? Be abejo, Ramzio laukė triuškinanti nesėkmė, kuri anksčiau ar vėliau privers jį pamiršti Pi-Ramzį.

Stovėdamas laivo pirmagalyje, faraonas stebėjo, kaip Nilas šakojasi, formuodamas deltą. Tuo tarpu laivas pasuko iš pagrindinės Nilo vagos į kanalą, vedantį į sostinės uostą.

Šenaras atsirėmė į laivo bortą šalia brolio.

— Aš puikiai suprantu, kad dabar ne laikas, bet privalau pasikalbėti su tavim vienu labai rimtu klausimu.

— Ar tai taip svarbu?

— Bijau, kad tikrai taip. Jei būčiau galėjęs pasikalbėti su tavim anksčiau, tai nebūčiau tau drumstęs šių laimės akimirkų, bet prie tavęs buvo neįmanoma prieiti.

— Klausau tavęs, Šenarai.

— Aš labai branginu pareigas, kurias tu man patikėjai, ir norėčiau pranešinėti tau tik puikias žinias.

— Gal dabar kaip tik tokia proga?

— Sprendžiant iš gautų pranešimų, turime pagrindo baimintis, kad padėtis pablogės.

— Sakyk esmę.

— Atrodo, hetitai išsiveržė iš įtakos zonos, kuri buvo priimtina mūsų tėvui, ir užgrobė centrinę Siriją.

— Tai tikra?

— Kol kas dar neįmanoma to pasakyti visiškai tiksliai — trūksta laiko, bet aš norėjau pirmas atkreipti į tai tavo dėmesį. Dar neseniai mums tekdavo dažnai susidurti su hetitų provokacijomis, tad galime tikėtis, kad ir šį kartą tai tik jų išsišokimas. Tačiau būtų gerai imtis atsargumo priemonių.

— Aš apie tai pagalvosiu.

— Panašu, kad tu nusiteikęs skeptiškai...

— Tu pats ką tik sakei, kad dar nesi visiškai tikras dėl to įsiveržimo. Kai gausi papildomų žinių, išsyk pranešk jas man.

— Tavo Didenybė gali pasikliauti savo ministru.

Srovė buvo stipri, vėjas labai palankus, tad laivas plaukė greitai. Šenaro žodžiai privertė Ramzį susimąstyti. Nejaugi jo brolis iš tiesų taip rimtai žiūri į savo vaidmenį? Šenaras galėjo ir išgalvoti tą hetitų antpuolį, norėdamas pabrėžti savo vertę ir įrodyti, kad tinka užsienio reikalų ministro pareigoms.

Centrinė Sirija... Neutrali teritorija, kurios nekontroliuoja nei egiptiečiai, nei hetitai, atsisakydami įvesti ten savo karines pajėgas ir tenkindamiesi tik daugiau ar mažiau patikimų informatorių tinklu. Nuo to laiko, kai Setis atsisakė užimti Kadešą, užmaskuotas partizaninis karas atrodė atitinkąs abiejų šalių interesus.