Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Galbūt karingą hetitų įkarštį pažadino svarbią strateginę poziciją užimančio Pi-Ramzio įkūrimas? Nieko nuostabaus: jie sunerimo matydami, kad jaunasis faraonas skiria Azijai ir jų imperijai akivaizdų dėmesį... Vienintelis žmogus pasakys Ramziui tiesą: jo draugas Aša, slaptųjų tarnybų viršininkas. Šenarui įteikiami oficialūs pranešimai atspindėjo tik išorinę padėtį; Aša iš savo agentų bus sužinojęs tikruosius priešo ketinimus.

Į didžiojo stiebo viršūnę įsikoręs junga nepajėgė sulaikyti džiaugsmo:

— Ten — uostas, miestas... Pi-Ramzis!

57

Vienas pats stovėdamas paauksuotame vežime, Šviesos Sūnus pasuko pagrindine Pi-Ramzio gatve Amono šventyklos link. Žėrint vidurdienio saulei, jis pats atrodė kaip saulė, kurios spinduliai teikė miestui gyvybę. Šalia dviejų žirgų, kurių galvas puošė plunksnos, oriai žingsniavo liūtas, aukštai iškėlęs galvą su besiplaikstančiais vėjyje karčiais.

Apstulbinta valdovo skleidžiamos galios ir magiškų sugebėjimų, kurių padedamas jis padarė milžinišką plėšrūną savo asmens sargybiniu, minia nustėro ir ilgokai tylėjo kaip užkerėta. Paskui kažkas suriko: „Tegyvuoja Ramzis!“ Šūksniui tuoj pat pritarė dešimt, šimtas, tūkstantis balsų... Netrukus aplink vis taip pat lėtai ir didingai judantį pirmyn valdovą įsisiūbavo neapsakomo džiaugsmo jūra.

Kilmingieji, amatininkai ir valstiečiai buvo šventiškai apsirengę; jų plaukai blizgėjo, ištepti švelniu moringos aliejumi. Moterų galvas puošė gražiausi perukai. Vaikai ir tarnai laikė rankose gėles bei žalumynus ir mėtė juos ant tako, kuriuo riedėjo faraono vežimas.

Buvo ruošiamasi puotauti po atviru dangumi. Naujųjų rūmų valdytojas užsakė tūkstantį duonos kepaliukų iš aukščiausios rūšies miltų, du tūkstančius gerai iškepusių apvalių kaimiškos duonos kepalų, dešimt tūkstančių pyragaičių, gausybę džiovintos mėsos, pieno, pilnus dubenis vynuogių, figų, ceratonijos vaisių ir granatų. Ant stalų taip pat reikėjo sudėlioti keptas žąsis, žuvis, sumedžiotus paukščius ir žvėris, agurkus ir porus, ką jau kalbėti apie šimtus ąsočių vyno iš karališkųjų rūsių ir dar aibę ąsočių su tik vakar padarytu alumi.

Sostinės gimimo dieną Faraonas kvietė tautą prie savojo stalo.

Nebuvo nė vienos mergaičiukės, kuri nevilkėtų naujos spalvingos suknelės, nė vieno arklio, kuris nebūtų papuoštas kaspinais ir varinėmis rožytėmis, nė vieno asilo, kuris nesipuikuotų ant kaklo uždėtu gėlių vainiku. Šunys, katės ir naminės beždžionėlės turėjo gauti dvigubą maisto porciją, o senolius, nepaisant jų kilmės nei padėties, tądien derėjo pasodinti figmedžių bei palmių pavėsyje ant patogių kėdžių ir aptarnauti pirmuosius.

Be to, žmonės iš anksto surašė prašymus — kas melsdamas suteikti jam būstą, kas — tarnybą, kas — žemės sklypą, kas — karvę. Amenis turėjo maloniai visus juos priimti ir išklausyti, nes tokią laimingą dieną privalu būti dosniam.

Hebrajai džiūgavo ne mažiau už kitus. Po įtempto darbo jie gaus gerą atlygį ir pelnytai ilgą poilsį, be to, galės pasigirti savo rankomis pastatę naująją Egipto karalystės sostinę. Apie jų žygdarbį kalbės kartų kartos.

Susirinkusieji sulaikė kvapą, kai Faraono vežimas sustojo prie koloso, vaizduojančio Ramzį, — to paties koloso, kuris šventės išvakarėse vos nesukėlė katastrofos.

Atsistojęs priešais savo atvaizdą, Ramzis pakėlė galvą ir įsmeigė žvilgsnį į akmeninį milžiną, žvelgiantį į dangų. Virš statulos kaktos kilo urėjas — pasiruošusi kirsti kobra, kurios aitrūs nuodai apakindavo faraono priešus; koloso galvą vainikavo „dvi galingosios“: balta Aukštutinio Egipto karūna, sujungta su Žemutinio Egipto raudonąja. Granitinis faraonas sėdėjo soste, ramiai padėjęs rankų plaštakas ant klubjuostės, ir žvelgė į savo miestą.

Ramzis išlipo iš vežimo. Jis taip pat buvo užsidėjęs dvigubą karūną, o vilkėjo erdvų lininį drabužį su plačiomis rankovėmis, po kuriuo spindėjo paauksuota klubjuostė, prilaikoma sidabrinio diržo. Ant faraono krūtinės žėrėjo aukso vėrinys.

— Tu, įkūnijąs mano valdymo ir mano miesto ka, aš atveriu tavo burną, akis ir ausis. Nuo šiol tu esi gyva būtybė, o tas, kuris drįs tave užpulti, bus nubaustas mirtimi.

Saulė buvo zenite, tiesiai virš Faraono galvos.

Jis atsigręžė į savo liaudį:

— Pi-Ramzis gimė, Pi-Ramzis — mūsų sostinė!

Tūkstančiai balsų audringai pritarė tiems žodžiams ir džiaugsmingai juos atkartojo.

Visą dieną Ramzis su Nefertare vaikštinėjo plačiomis alėjomis, gatvėmis ir gatvelėmis, aplankydami kiekvieną Pi-Ramzio kvartalą. Didžioji valdovo sutuoktinė buvo sužavėta ir sugalvojo naujai sostinei pravardę: „turkio miestas“, kurią tuoj pat pastvėrė visi Pi-Ramzio gyventojai ir lankytojai. Mozė padarė valdovui dar vieną, paskutinę, staigmeną: visų namų — ir kuklių, ir prašmatnių — fasadai buvo dengti spindinčiomis žydromis glazūruotomis plytelėmis. Liepęs čia pat, vietoje, įkurti jų gamybos dirbtuvę, Ramzis net neįsivaizdavo, kad amatininkai sugebės pagaminti jų tiek daug per tokį trumpą laiką. Jų triūso vaisiai padėjo sostinei įgyti vientisą ir nepakartojamą pavidalą.

Visoms iškilmėms vadovavo elegantiškas, švytintis Mozė. Dabar niekas neabejojo, kad Ramzis paskirs savo vaikystės draugą viziriu ir padarys pagrindiniu savo padėjėju bei svarbiausiu šalies asmeniu. Buvo akivaizdu, kad jiedu puikiai sutaria. Be to, Mozė itin sėkmingai įvykdė savo užduotį: valdovas neturėjo jokio priekaišto, jokios kritinės pastabos; priešingai, jis pasakė, kad tai, ką pamatė, pranoko jo lūkesčius.

Šenaras širdo. Tvirtindamas, kad laiko Mozę savo rankose ir juo manipuliuoja, magas Ofiras jį apgavo — o gal apsigavo pats. Po šitokios pergalingos sėkmės Mozė taps turtingu ir uoliu dvariškiu. Tokiu atveju stoti prieš Ramzį dėl kažkokio kvailo religinio ginčo būtų gryna savižudybė; na, o ta jo tauta, tie hebrajai — jie taip šauniai įsiliejo tarp Egipto gyventojų, kad visai nebuvo suinteresuoti iš čia trauktis. Vieninteliai tikrieji Šenaro sąjungininkai liko hetitai. Pavojingi kaip gyvatės, bet vis dėlto — sąjungininkai.

Priėmimas karaliaus rūmuose, kurių didžiąją kolonų salę puošė ant sienų nutapyti dailūs ir ramūs gamtovaizdžiai, sužavėjo dvariškius, o Nefertarės grožis ir kilnumas juos tiesiog pakerėjo. Svarbiausia šalies moteris, magiškoji faraono buveinės globėja kiekvienam rado malonų ir tinkamą žodį.

Svečiai neįstengė atplėšti akių nuo pasakiško grožio glazūruotų plokščių, kuriomis buvo išklotos grindys. Iš tų spindinčių plokščių buvo sudėlioti nuostabūs paveikslai, vaizduoją gaivaus vandens baseinus, žydinčius sodus, papirusų giraitėje skraidančias antis, prasiskleidusius lotosus ar tvenkinyje nardančias žuvis. Šviesiai žalia, žydra, balta, auksinė, ryškiai violetinė ir dar aibė kitų, ir švelnių, ir skaisčių, spalvų bei atspalvių susiliejo į svaigią simfoniją pasaulio grožio garbei.

Prikando liežuvį net didžiausi pašaipūnai. Pi-Ramzio šventykloms dar daug ko trūko, bet rūmai nei prabanga, nei komfortu nenusileido Memfio ir Tėbų rezidencijoms. Čia nė vienas dvariškis negalėjo nusiskųsti patekęs į neįprastas sąlygas ar atsidūręs nejaukioje aplinkoje. Diduomenė ir aukšti valstybės pareigūnai jau svajojo įsigyti sodybą Pi-Ramzyje.

Iš tiesų Ramzis nesiliovė daręs stebuklus.

— Štai žmogus, kuriam šis miestas turi būti dėkingas už tai, kad iškilo žemės paviršiuje, — tarė Faraonas, uždėjęs ranką Mozei ant peties.