Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Jūs mane taip sureikšminate...

— Ar nori po mūsų pergalės likti Egipte?

— Aš jau pripratau prie čionykščio gyvenimo.

— Tu būsi turtingas, Raja, labai turtingas. Aš mokėsiu atsidėkoti padėsiantiems man paimti valdžią.

Pirklys nusilenkė:

— Aš — jūsų ištikimas tarnas.

— Ar turi tikslesnių žinių?

— Dar ne.

Šenaras žengtelėjo prie terasos krašto, atsirėmė į turėklus ir pažvelgė į šiaurę.

— Šiandien labai svarbi diena, Raja. Vėliau mes prisiminsime, kad kaip tik šiandien prasidėjo Ramzio žlugimas.

Ašos meilužė, smulkutė egiptietė, buvo tikras stebuklas. Vylinga, išradinga, nepasotinama, ji teikė jam vis naujų kūniškų malonumų. Prieš ją įsitaisydamas, Aša turėjo dvi libes ir tris sires — visos buvo gražios, bet nuobodžios. Iš meilės žaidimų partnerių jaunasis diplomatas pirmiausia reikalavo fantazijos, lakios vaizduotės, išradingumo: tik tai galėjo įaudrinti jusles ir sužadinti netikėtų malonumo atspalvių. Jis buvo bečiulpiąs dailučius savo gražuolės kojų pirštelius, kai į kambario duris smarkiai pabeldė namų prižiūrėtojas, nors Aša buvo jį įspėjęs jokiu būdu jo netrukdyti.

Aša apmaudžiai atidarė duris, nė negalvodamas apsirengti.

— Atleiskite... Skubus pranešimas iš ministerijos.

Aša metė akį į medinę lentelę. Ten buvo tik trys žodžiai: „Būtina atvykti nedelsiant“.

Antrą valandą ryto Memfio gatvės buvo tuščios. Ašos žirgas bemat įveikė nuotolį, kuris skyrė jo šeimininko namus nuo Užsienio reikalų ministerijos. Taupydamas laiką, diplomatas šįkart neužsuko į dievo Toto koplyčią, o galvotrūkčiais užlėkė laiptais į savo kabinetą, kur jo laukė sekretorius.

— Pamaniau, kad būtina jus sutrukdyti.

— Dėl ko?

— Gavome grėsmingą pranešimą iš vieno mūsų agento Šiaurės Sirijoje.

— Jeigu vėl atskleidžiama kokia nors tariama paslaptis, kuri mūsų visai nedomina, aš imsiuos atitinkamų priemonių.

Apatinė papiruso dalis atrodė švarutėlė, bet pašildžius ją aliejinės lempos liepsna pradėjo ryškėti specifiniai ženklai. Tai buvo ypatingu greitaraščiu užrašyti hieroglifai; toks užrašymo būdas iškreipdavo juos taip, kad nepatyrusi akis niekaip nebūtų jų perskaičiusi. Hetitų kontroliuojamoje Šiaurės Sirijoje įsikūrusio egiptiečių šnipo raštas nebuvo panašus į jokį kitą.

Aša perskaitė pranešimą du kartus.

— Skubėjome pagrįstai? — pasiteiravo sekretorius.

— Palikite mane vieną.

Aša išskleidė žemėlapį ir patikrino informatoriaus nurodytus duomenis. Jeigu jis neklydo, buvo galima tikėtis paties blogiausio.

— Nė saulė dar nepatekėjo, — sumurmėjo Šenaras žiovaudamas.

— Perskaitykite šitai, — patarė Aša, įteikdamas savo viršininkui šnipo pranešimą.

Jo tekstas bemat išbudino vyresnįjį Ramzio brolį.

— Hetitai įvedė savo kontrolę daugelyje centrinės Sirijos miestų ir išėjo už Egipto patvirtintos jų įtakos zonos ribų...

— Tekstas visiškai aiškus.

— Nieko nesakoma nei apie žuvusiuosius, nei apie sužeistuosius. Gal tai tik provokacija?

— Tiesą sakant, tai būtų ne pirmas kartas; bet dar niekada hetitai nebuvo nuėję taip toli į pietus.

— Kokią išvadą jūs iš to darote?

— Kad hetitai ketina pulti Pietų Siriją.

— Jūs tuo tikras, ar tai — tik jūsų prielaida?

— Prielaida.

— Gal galėtumėte ją patikrinti?

— Atsižvelgiant į padėtį, netrukus turėtume gauti kitų pranešimų.

— Kad ir kaip ten būtų, tylėkime apie tai kaip galima ilgiau.

— Mes smarkiai rizikuojame.

— Aš tai suprantu, Aša; tačiau turime laikytis būtent tokios strategijos. Mes ketinome apgauti Ramzį, priversti jį pridaryti pražūtingų klaidų, bet hetitai atrodo nekantraują pereiti į puolimą. Tad mums reikia kaip galima ilgiau uždelsti Egipto armijos paruošimą kovai.

— Nesu tuo tikras, — paprieštaravo Aša.

— Jūsų argumentas?

— Viena vertus, mes laimėsime tik keletą dienų, kurių niekaip neužteks kontratakai sutrukdyti; antra vertus, mano sekretorius žino, kad aš gavau svarbų pranešimą. Jeigu aš tuoj neįteiksiu jo valdovui, tai gali sukelti įtarimų.

— Vadinasi, jokios naudos iš to, kad tokią žinią gavome pirmieji!

— Priešingai, Šenarai. Ramzis skyrė mane slaptųjų tarnybų viršininku, jis manimi pasitiki. Kitaip sakant, jis patikės tuo, ką aš jam pasakysiu.

Šenaras šyptelėjo.

— Tai labai pavojingas žaidimas; sako, Ramzis moka skaityti svetimas mintis.

— Diplomato mintis neperprantama. Savo ruožtu po to, kai aš jus perspėjau dėl susidariusios padėties, paskubėkite patikėti jam savo būgštavimus. Tokiu būdu jo akyse jūs atrodysite esąs nuoširdus ir vertas pasitikėjimo.

Šenaras patogiai įsitaisė krėsle.

— Jūs pavojingai protingas, Aša.

— Aš gerai pažįstu Ramzį. Manyti, kad jis stokoja išminties ir gudrumo, būtų nedovanotina klaida.

— Sutarta, mes laikysimės jūsų plano.

— Lieka pagrindinė problema: sužinoti tikruosius hetitų ketinimus.

Šenaras juos žinojo. Bet jis nutarė, kad geriau neatskleisti Ašai savų informacijos šaltinių, nes, priklausomai nuo padėties pokyčių, jam gali tekti paaukoti Ašą savo bičiuliams hetitams.

56

Mozė lakstė po visą miestą. Jis užeidavo į visuomeninius pastatus, apžiūrinėjo sienas ir langus, važinėjo po kvartalą, skubindamas tapytojus baigti darbą. Jam liko vos kelios dienos ligi karališkosios poros atvykimo ir oficialaus Pi-Ramzio atidarymo.

Mozei krito į akis tūkstančiai trūkumų, bet kaip juos ištaisyti per tokį trumpą laiką? Plytų dirbėjai sutiko padėti kitiems amatininkams, perkrautiems darbu. Paskutinių dienų įkarštyje Mozės populiarumas nė kiek nenukentėjo. Jis kaip ir anksčiau sugebėjo užkrėsti darbininkus savo entuziazmu, juoba kad jų svajonė virto tikrove.

Kad ir kaip pavargęs, Mozė ilgai vakarodavo su savo broliais hebrajais, klausydamasis jų nusiskundimų ir vilčių, ir jau nedvejodamas elgėsi kaip savo identiteto ieškančios tautos vadas. Mozės idėjos gąsdino daugumą jo pašnekovų, bet jo asmenybė juos traukė ir žavėjo. Kai didžiulė Pi-Ramzio statyba bus baigta, ar Mozė atvers hebrajams naują kelią?

Visai išsekęs, Mozė užsnūsdavo trumpu, neramiu miegu ir nuolat sapnuodavo Ofiro veidą. Atono garbintojas neklydo: atsistojus kryžkelėje, kalbų negana; reikia veikti, o veikla dažnai minta smurtu.

Mozė įvykdė Ramzio patikėtą užduotį. Dabar jis bus laisvas nuo bet kokio įsipareigojimo Egipto valdovui. Tačiau jis neturėjo teisės išduoti draugo ir prisiekė sau įspėti Ramzį apie jam gresiantį pavojų. Turėdamas gryną sąžinę, jis bus visiškai laisvas.

Anot karaliaus žygūno, faraonas su žmona atvyks į Pi-Ramzį rytoj apie vidurdienį. Aplinkinių miestų ir kaimų gyventojai susirinko naujosios sostinės pakraštyje, kad tik nepraleistų tokio svarbaus įvykio. Nebesumodami, kur pulti ir kaip susidoroti su įvairiausių reikalų gausybe, tvarkos sergėtojai nepajėgė sutrukdyti smalsuoliams buriuotis ar ropštis kas tik kur įstengė.

Mozė tikėjosi praleisti savo paskutines statybų prižiūrėtojo darbo valandas užmiestyje, vaikštinėdamas laukais. Bet jam jau išvažiuojant iš Pi-Ramzio, prie Mozės pripuolė vienas iš architektų:

— Kolosas... kolosas padūko!

— Kuris? Tas, kur prie Amono šventyklos?

— Mes nebeįstengiame jo sustabdyti!

— Aš gi jums liepiau jo neliesti!

— Mes manėm...

Mozės vežimas praskriejo per miestą kaip viesulas.

Tai, ką hebrajas išvydo prie Amono šventyklos, buvo tikrų tikriausia katastrofa. Dviejų šimtų tonų svorio kolosas, vaizduojąs soste sėdintį faraoną, lėtai slydo pastato fasado link. Jis galėjo arba jį pralaužti ir pridaryti siaubingų nuostolių, arba atsitrenkti į sieną ir sudužti į šipulius. Nieko sau dovanėlė Ramziui iškilmių dieną!