Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Pasiekęs upės krantą, Ramzis atsigręžė ir pažvelgė į smiltainio uolą.

Nubijos širdis buvo šičia, šitoje pasakiškai gražioje vietovėje, bet ji to dar nežinojo. Jis, Ramzis, pavers Abu Simbelį stebuklu, kuris paniekins laiką ir sutvirtins taiką tarp Nubijos ir Egipto.

Faraonas meditavo Abu Simbelyje keletą valandų, pripildydamas sielą dangaus tyrumo, Nilo mirguliavimo ir uolos galybės. Čia bus pastatyta didžiausia Nubijos šventovė; ji telks dieviškąją energiją ir skleis tokį stiprų apsauginės galios pluoštą, kad nutildys ginklų žvangesį.

Ramzis pažvelgė į saulę. Jos spinduliai ne tik smigo į uolas — jie skverbėsi uolienos gilumon, apšviesdami ją iš vidaus. Kai čia dirbs architektai, jie turės išsaugoti šį stebuklą.

Kai valdovas vėl užkopė į uolos viršūnę, Seramana jau spėjo tiek prisinervinti, kad vos nepareiškė atsistatydinąs. Jį sulaikė tik tai, kad dramblys visą laiką buvo ramus: negi jis, Seramana, pasirodys esąs nekantresnis už gyvūną, kad ir tokį didžiulį!

— Mes grįžtame į Egiptą, — paskelbė valdovas.

Išskalavęs burną sodos tirpalu, Šenaras leido pasirūpinti jo veidu barzdaskučiui, mokėjusiam labai švelniai atlikti savo darbą. Jis ne tik dailiai nuskusdavo barzdą, bet ir išpešdavo plaukus taip lengvai, kad klientas nė karto neriktelėdavo iš skausmo. Vyresniajam Ramzio broliui labai patikdavo, kai patarnautojas prieš uždedamas peruką įtrindavo jam galvą kvapiais aliejais. Šie smulkūs džiaugsmai lengvino jam gyvenimą ir teikė galimybę labiau pasitikėti savimi. Nors jis buvo ne toks gražus ir atletiškas kaip Ramzis, bet galėjo varžytis su juo elegantiškumu.

Žvilgtelėjęs į brangiai kainavusį vandens laikrodį, Šenaras įsitikino, kad artinasi pasimatymo valanda.

Šenaro neštuvai — lengva nešiojamoji kėdė, erdvi ir patogi — buvo gražiausi Memfyje; juos pranoko tik Faraono palankinas, bet kada nors jis atiteks jam, Šenarui. Vyresnysis Ramzio brolis įsakė nešikams nugabenti jį prie didelio kanalo, kuriuo sunkiai pakrautos baržos atplaukdavo į pagrindinį Memfio uostą ir iškraudavo ten pristatytą krovinį. Kanalo pakrantėje Šenaras išlipo ir liepė nešikams laukti.

Atsisėdęs gluosnio šešėlyje, magas Ofiras mėgavosi grynu oru. Šenaras atsišliejo į medžio kamieną ir pažvelgė į praplaukiančią žvejo valtį.

— Ar pažengėte į priekį mūsų minėtame reikale, Ofirai?

— Mozė — ypatingas žmogus; jis sunkiai sukalbamas.

— Kitaip sakant, jums nepavyko.

— Nemanau.

— Jūsų įspūdžių man negana, Ofirai; man reikalingi faktai.

— Kelias, kuris veda į sėkmę, dažnai būna ilgas ir vingiuotas.

— Nesukite man galvos savo filosofavimais. Sakykite tiesiai: pavyko jums ar nepavyko?

— Mozė neatmetė mano pasiūlymo. Argi tai nėra vertingas rezultatas?

— Sutinku, tai jau įdomu. Ar jis pripažino jūsų sumanymo svarbą?

— Echnatono mintys jam gerai žinomos. Jis žino, kad jos prisidėjo formuojant hebrajų tikėjimą ir kad mūsų bendradarbiavimas galėtų būti vaisingas.

— Ar jis populiarus tarp savo tautiečių?

— O taip, ir jo populiarumas vis auga. Mozė — vadas iš prigimties, jis be jokio vargo savo autoritetu suvienys įvairias grupuotes. Kai Pi-Ramzio statyba bus baigta, prasidės tikrasis Mozės iškilimas.

— Kiek laiko dar prireiks statyboms?

— Kelių mėnesių. Mozė taip paveikė plytų dirbėjus, kad jie ligi šiol dirba neregėtai greit.

— Prakeiktoji sostinė! Jos dėka garsas apie Ramzį pasklis už šiaurinių mūsų sienų.

— Kur Faraonas dabar?

— Nubijoje.

— Pavojingas kraštas.

— Nė nesvajokite apie ką nors tokio, Ofirai: valdovo žygūnai atgabeno puikių naujienų. Ramzis net įvykdė dar vieną stebuklą, suradęs dykumoje vandens, jo kariuomenė ten įrengė keletą šulinių, tokiu būdu sukurdama platų žemdirbystei tinkamą ruožą. Faraonas pargabens pavogtąjį auksą ir atiduos jį šventykloms. Ką ir kalbėti — sėkmingas žygis, pavyzdinga pergalė.

— Mozė žino, kad jam teks susiremti su Ramziu.

— Su savo geriausiu draugu...

— Tikėjimas, išpažįstąs vienintelį dievą, bus stipresnis už viską. Mozės ir Ramzio konfliktas neišvengiamas. Jam prasidėjus, mes privalėsime palaikyti Mozę.

— Tai padaryti teks jums, Ofirai. Juk jūs suprantate, kad aš negaliu veikti atvirai.

— Man prireiks pagalbos.

— Kokios? Ko jums konkrečiai reikia?

— Namo Memfyje, patarnautojų, judėjimo laisvės mano šalininkams.

— Sutarta. Jūs turėsite visa tai — su sąlyga, kad nuolat pateiksite man savo veiklos ataskaitas.

— Žinoma: juk tai — mano pareiga.

— Kada jūs grįžtate į Pi-Ramzį?

— Rytoj. Aš pasikalbėsiu su Moze ir patvirtinsiu, kad mūsų gretos vis gausėja.

— Nebesirūpinkite savo gyvenimo sąlygomis; sutelkite visą dėmesį tik į Mozę. Stenkitės įtikinti jį kovoti už savo tikėjimą, prieš Ramzio tironiją.

Plytų dirbėjas Abneras linksmai niūniavo. Nepraeis nė mėnuo, ir pirmosios Pi-Ramzio kareivinės bus baigtos. Jose apsigyvens pėstininkai, perkelti iš Memfio. Patalpos buvo erdvios, gerai vėdinamos, o jų apdaila kėlė pasigėrėjimą.

Mozės, pripažinusio Abnero nuopelnus, dėka jis dabar vadovavo nedidelei dešimties darbščių ir prityrusių plytų dirbėjų brigadai. Tai, kad Saris kažkada jį šantažavo, beveik išblėso Abnerui iš atminties; netrukus jis su šeima įsikurs naujojoje sostinėje ir bus paskirtas visuomeninių pastatų prižiūrėtoju. Jo laukė laimingas gyvenimas.

Tą vakarą hebrajas ketino paskanauti su draugais Nilo ešerių, o paskui pažaisti gyvatę — Abneras labai mėgo tą žaidimą. Štai ir dabar jis tikėjosi, kad jo loštukai sparčiai judės į priekį, persikeldami iš vieno laukelio į kitą ir neįkliūdami į daugybę spąstų, nupieštų gyvatės kūne. Laimėdavo tas, kuriam pavykdavo pirmajam pasiekti loštukų kelio galą. Abneras jautė, kad šį kartą laimė nusišypsos jam, o ne kuriam nors iš jo bičiulių.

Pi-Ramzis pradėjo atgyti. Milžiniška statybų aikštelė pamažu virto miestu, kurio širdis jau netrukus ims plakti. Visi nekantriai laukė tos iškilmingos švenčių akimirkos, kai Faraonas palaimins savo naująją sostinę, įkvėpdamas jai gyvybę. Įnoringas likimas apdovanojo Abnerą privilegija tarnauti didžiam faraonui ir susipažinti su Moze.

— Kaip laikaisi, Abnerai?

Saris! Jis vilkėjo Libijos palaidinę, išmargintą plačiais išilginiais geltonais ir juodais dryžiais, sujuostą per liemenį žaliu odiniu diržu. Jo veidas atrodė dar labiau sulysęs.

— Ko tau iš manęs reikia?

— Sužinoti, kaip tavo sveikata.

— Eik kur ėjęs.

— Ar tik nepasidarei įžūlus?

— Gal nežinai, kad mane paaukštino? Aš tau nebepavaldūs.

— Mažasis Abneras riečia skiauterę kaip gaidys! Na jau, na... Nesinervink.

— Aš skubu.

— Kas gali būti skubiau už norą pradžiuginti savo seną draugą Sarį?

Abnerui sunkiai sekėsi nuslėpti baimę, o Sarį tai linksmino.

— Mažasis Abneras — protingas žmogus, tiesa? Jis nori maloniai gyventi Pi-Ramzyje, bet žino, kad už malonumus reikia mokėti, o kainą nustatau aš.

— Nešdinkis!

— Tu tik menkas vabaliukas, hebrajau, o vabaliukai neprieštarauja, kai juos kas traiško. Aš reikalauju pusės tavo uždarbio ir pusės premijų. Kai miesto statyba bus baigta, tu laisva valia eisi man tarnauti. Man bus baisiai malonu turėti tarną hebrają. Pas mane tau neteks nuobodžiauti. Tau labai pasisekė, mažasis Abnerai: jei nebūčiau tavęs pastebėjęs, tu taip ir liktum pašlemėku.

— Aš atsisakau, aš...