Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Manau, turėčiau tau padėkoti.

— Jai įgėlus, padariniai ne tokie baisūs. Įkandimo vieta patinsta; patinimas plečiasi ir apima įkąstą kūno dalį, bet sukelia kraujavimą, nes ji įšvirkščia nedaug nuodų, nors jie labai stiprūs. Bet jei širdis sveika ir gerai dirba, galima likti gyvam. Tiesą sakant, ta tavo gražuolė ne tokia pavojinga, kaip atrodo.

51

Setau ėmėsi gydyti išnirusią Seramanos koją, pridėjęs reikalingų žolių ir aprišęs kulkšnį linine juosta, ištepta kraujo priplūdimą mažinančiu tepalu. Po kelių valandų, kai patinimas atsileis, kulkšnis bus sveikutėlė. Įtarusis sardas spėliojo, ar tik ne pats gyvačių kerėtojas viską surengė, kad galėtų pasirodyti esąs Seramanos išgelbėtojas ir įtikintų jį niekada neketinęs pakenkti Ramziui, nes yra tikras jo draugas. Tačiau Setau laikėsi atokiai nuo sardo, nesistengė išpešti kokios nors naudos iš savo geradarystės, ir tai bylojo jo naudai.

Išaušus būrys sustojo pailsėti ir leidosi į kelią tik pavakare. Ir žmonėms, ir gyvuliams dar užteko vandens, bet netrukus jo vartojimą teks apriboti. Nors visi buvo pavargę, Ramzis įsakė žygiuoti greičiau ir reikalavo, kad ariergardas nemažintų budrumo. Sukilėliai nesiryš pulti iš priekio, jie bandys nusilpninti priešą, užklupdami jį netikėtai, iš užnugario.

Kariai nebejuokavo, nebekalbėjo apie grįžimą į Nilo slėnį ir žengė niūriai tylėdami.

— Štai jis! — sušuko žvalgas, ištiesęs ranką į priekį.

Keli žolės stiebeliai, apskritimu sumūryti sausi akmenys, medinis rėmas, prie kurio nusitrynusią virve pririštas didelis odinis maišas vandeniui semti.

Šulinys.

Vienintelė viltis išgyventi.

Žvalgas su Seramana puolė prie išganingojo vandens. Jie atsitūpė ir ilgai žiūrėjo žemyn, paskui lėtai atsitiesė.

Sardas papurtė galvą.

— Šiame krašte nebėra vandens nuo neatmenamų laikų. Mes mirsime čia iš troškulio. Dar niekam ir niekada nepavyko šičia iškasti šulinio, kuriame ilgai laikytųsi vanduo. Šaltinio mums teks ieškoti anapus!

Ramzis sušaukė savo vyrus ir prisipažino, kad padėtis labai rimta. Rytoj vandens atsargos baigsis. Jiems nėra nei kaip žygiuoti pirmyn, nei grįžti atgal.

Daug karių metė ginklus sau po kojom.

— Pakelkite juos, — įsakė Ramzis.

— Kuriems galams? — atkirto vienas karininkas. — Vis tiek mes juk tuoj sudžiūsime į kaulą po šita saule.

— Mes atėjome į tą dykumų kraštą atkurti tvarkos, ir mes ją atkursime.

— Kokiu būdu mūsų lavonai kausis su nubiais?

— Mano tėvas kadaise pateko į panašią padėtį, — priminė Ramzis, — ir išgelbėjo savo vyrus.

— Tai išgelbėkit mus!

— Pasislėpkite nuo saulės ir pagirdykite gyvulius.

Valdovas atgręžė nugarą kariuomenei ir įsižiūrėjo į dykumą. Prie jo priėjo Setau.

— Ką manai daryti?

— Eiti. Eiti, kol rasiu vandenį.

— Iš proto išsikraustei!

— Aš veiksiu taip, kaip mane išmokė tėvas.

— Lik su mumis.

— Faraonas nelaukia mirties kaip nugalėtasis.

Prisiartino Seramana.

— Jūsų Didenybe...

— Pasistenk, kad nekiltų panika, ir žiūrėk, kad sargybiniai keistųsi įprasta tvarka. Tegu vyrai nepamiršta, kad juos gali užpulti.

— Aš neturiu teisės leisti jums visiškai vienam iškeliauti į tą neaprėpiamą dykumą. Ten nebus kas užtikrina jūsų saugumą.

Ramzis uždėjo ranką sardui ant peties.

— Įpareigoju tave užtikrinti mano kariuomenės saugumą.

— Grįžkite greičiau. Likę be vado, kariai gali netekti galvos.

Nuovargio ir nevilties prislėgtiems pėstininkams jį stebint, valdovas leidosi tolyn nuo buvusio šulinio ir nužingsniavo raudonu dykumos smėliu akmenuotos kalvos link, į kurią jis užkopė vis tokiu pačiu lygiu žingsniu. Nuo jos viršūnės Ramziui atsivėrė nykus tuščio, saulės išdeginto krašto vaizdas.

Kaip tai kitados padarė jo tėvas, Ramzis turėjo įspėti žemės gelmių paslaptį: suvokti, kur žemės gyslomis tekėjo vanduo, trykšdamas iš energijos vandenyno, sruvendamas tarp akmenų ir pripildydamas kalnų širdį. Faraonui suskaudo saulės rezginį, akyse ėmė raibuliuoti, o kūnas degė it apimtas karštligės.

Ramzis paėmė kabančią prie jo klubjuostės diržo vandens šaltinių ieškotojo lazdelę — tą pačią dvigubą akacijos šakelę, kuria naudojosi jo tėvas, kai rado dykumoje vandens. Magija, būdinga tai šakelei, išliko, tačiau kur ieškoti gaiviojo šaltinio šioje bekraštėje dykynėje?

Valdovo sieloje prabilo balsas, atskriejęs iš anapus, be galo panašus į Sečio. Skausmas saulės rezginio plote tapo toks aštrus, kad privertė Ramzį pajudėti iš vietos ir nusileisti žemyn nuo kalvos iškyšulio. Jis nebejautė negailestingo karščio, kuris būtų svilinte svilinęs bet kurį keliautoją. Net Ramzio širdis ėmė plakti lėčiau, kaip antilopės orikso.

Smėlio ir uolų spalva bei forma pasikeitė. Ramzio žvilgsnis pamažu skverbėsi į dykumos gelmes, jo pirštai gniaužė abi lanksčias akacijos šakeles, vienam gale surištas lininiu siūlu.

Lazdelė pakilo, lyg suabejojo ir nusileido. Ramzis ėjo tolyn, o jo ausyse skambėjęs balsas tilo. Valdovas grįžo atgal, pasuko kairėn — mirties pusėn. Balsas sustiprėjo, lazdelė ėmė virpėti. Ramzis užkliudė didžiulį rausvo granito luitą, nežinia iš kur užsilikusį toje smulkių akmenų jūroje.

Žemėje slypinti jėga išplėšė akacijos šakelę jam iš rankų.

Jis rado vandenį.

Perdžiūvusia burna, saulės nudeginta oda, geliančiais raumenimis, visiškai nusikamavę nuo karščio ir troškulio kariai nustūmė granito luitą ir ėmė kasti duobę valdovo nurodytoje vietoje. Penkių metrų gylyje jie aptiko galingą šaltinį ir padangę sudrebino džiaugsmo šūksniai.

Ramzis įsakė išgręžti keletą gręžinių, ir požeminė galerija sujungė visą grupę šulinių. Pasinaudojęs šia kalnakasių vertinama priemone, valdovas ne tik išgelbėjo savo kariuomenę nuo šiurpios mirties, bet ir sudarė galimybę aprūpinti vandeniu gana didelį žemės plotą.

— Gal įsivaizduoji čia žaliuojančius sodus? — pasiteiravo Setau.

— Derlingumas ir klestėjimas — štai geriausi pėdsakai, kuriuos mes galime palikti. Argi ne taip?

Seramana pasišiaušė:

— Ar tik nepamiršote maištaujančių nubių?

— Nė akimirkos.

— Bet kariai pavirto žemkasiais!

— Toks darbas dažnai įeina į jų pareigas — beje, tai pripažįsta ir mūsų papročiai.

— O štai piratai nesuplaka krūvon skirtingų darbų. Jeigu tie laukiniai mus užpuls, ar pajėgsime apsiginti?

— Argi aš neįpareigojau tavęs pasirūpinti mūsų saugumu?

Kol kariai plušo tvirtindami šulinius ir požeminę galeriją, Setau su Vandens Lelija gaudė puikias gyvates, ilgesnes ir stambesnes nei vidutinio dydžio, ir kaupė vertingąsias nuodų atsargas.

Seramana nerimavo, dažnai siųsdavo karius patruliuoti stovyklos apylinkėse ir vertė juos mankštintis ir treniruotis pamainomis kaip kareivinėse. Daugelis jau pamiršo užpultąją aukso vilkstinę ir galvojo tik apie sugrįžimą į Nilo slėnį, vadovaujant faraonui stebukladariui.

„Diletantai“, — pamanė buvęs piratas.

Tie egiptiečiai tarnavo kariuomenėje tik laikinai, užtat taip greit ir lengvai galėdavo tapti valstiečiais ar juodadarbiais. Jie nebuvo pratę kautis, grumtis vyras prieš vyrą, lieti kraują ir kovoti ligi mirties. Nė vienas jų nė iš tolo negalėjo prilygti piratui, visada budriam ir pasirengusiam bet kokiu ginklu perrėžti gerklę kiekvienam priešui. Širdyje numojęs į juos ranka, Seramana net nebandė išmokyti savo pėstininkus klastingai pulti priešininką ir atremti netikėtus kirčius. Tie nevykėliai niekuomet neišmoks kautis.