Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Pamiršdamas vilkstinės apsaugą?

— Kaip aš galėjau numatyti saujelės pamišėlių antpuolį?

— Argi tai — ne viena iš tavo pareigų?

— Lemtis, Jūsų Didenybe...

— Palydėk mane į įvykio vietą.

— Tai atsitiko kelyje į aukso kasyklas, nuošalioje ir sausros išdegintoje vietovėje. Deja, ten neliko jokių pėdsakų, ir mes nieko nesužinosime!

— Kas užpuolikai?

— Viena nedidelė gentis. Beje, prieš apiplėšimą visi tie niekšai pasigėrė.

— Tu jų ieškai?

— Nubija didelė, Jūsų Didenybe, o mano ginkluotosios pajėgos ribotos.

— Vadinasi, nebuvo atlikta jokio rimto tyrimo.

— Tik Jūsų Didenybė galėjo nuspręsti atsiųsti čia kariuomenę.

— Tu man nebereikalingas.

— Ar privalau lydėti Jūsų Didenybę persekiojant tuos nusikaltėlius?

— Sakyk tiesą, vietininke: ar Nubija pasiruošusi sukilti, norėdama juos paremti?

— Na... tai mažai tikėtina, bet...

— Ar sukilimas jau prasidėjo?

— Ne, Jūsų Didenybe, bet tų banditų gretos atrodo smarkiai išaugusios. Štai kodėl jūsų atvykimas buvo pageidautinas.

— Gerk, — liepė Setau Ramziui.

— Ar tai būtina?

— Ne, bet atsargumas nepakenks. Nuo gyvačių Seramana tavęs neapsaugos.

Valdovas sutiko išgerti pavojingą gėrimą, pagamintą iš dilgėlinių augalų ir skiesto kobros kraujo, kurį Setau periodiškai ruošdavo Ramziui. Tokiu būdu įgavęs atsparumą gyvačių nuodams, faraonas galės nerizikuodamas gyvybe leistis aukso vilkstinės užpuolikų pėdsakais.

— Ačiū, kad pakvietei mus į šią kelionę; Vandens Lelija labai džiaugiasi, galėdama vėl pamatyti gimtąją šalį. Be to, mes tikimės čia aptikti daugybę puikių roplių!

— Setau, tai nebus pramoginė kelionė. Be abejo, mes susidursime su stipriu priešininku.

— O kas, jei tu paliktum tuos vyrukus su jų auksu ramybėje?

— Jie vagys ir žudikai. Niekas negali likti nenubaustas, jei pažeidė Maat įstatymą.

— Ir niekas nesuminkštins tavo širdies?

— Niekas.

— Ar pagalvojai apie savo saugumą?

— Reikalas per daug rimtas, kad būtų galima jį patikėti pavaldiniui.

— Patark savo vyrams būti kaip galima atsargesniems; šiuo metų laiku ropliai ypač nuodingi. Tegu kariai išsitepa assa foetida — persiškos ferulos sakais. Jos siaubingas kvapas atbaido kai kurias gyvates. Jeigu kuriam nors kariui įgels gyvatė, pašauk mane. Aš miegosiu vežime šalia Vandens Lelijos.

Ekspedicinis korpusas žygiavo akmenuotu taku. Priekyje ant tvirtų arklių jojo žvalgas, Seramana ir faraonas, paskui riedėjo jaučių traukiami vežimai, tipeno ginklais ir vandens ąsočiais apkrauti asilai, ir tik tada ėjo pėstininkai.

Žvalgas nubis buvo įsitikinęs, kad užpuolikai nelabai nutolo nuo apiplėšimo vietos, nes vos už kelių kilometrų buvo oazė, kur vagys galėjo laikinai paslėpti savo grobį, prieš pradėdami ieškoti jam pirkėjų.

Anot turimo žemėlapio, faraonas galėjo nieko nebijodamas traukti gilyn į dykumą, nes pakeliui buvo iškastų šulinių. Kaip teigė Nubijos valdytojų ataskaitos, jau daug metų nė vienam kalnakasiui neteko kęsti troškulio.

Aptikęs nustipusį asiliuką, žvalgas labai nustebo. Aukso ieškotojai paprastai pasirinkdavo tik visiškai sveikus gyvulius, pajėgius ištverti ilgą kelią.

Tačiau artėjant prie pirmo didelio šulinio visi vėl nurimo ir pralinksmėjo. Netrukus bus galima atsigerti ligi soties, pripildyti ąsočius, gerai nusnūsti tarp keturių kuoliukų ištempto audeklo šešėlyje... Ir karininkai, ir eiliniai kariai tik apie tai ir tesvajojo. Kadangi nepraėjus nė trejetui valandų bus visai tamsu, valdovas tikriausiai lieps sustoti poilsio.

Žvalgas pirmasis pasiekė šulinį. Nors svilino karštis, tai, ką jis išvydo, privertė jį apsipilti šaltu prakaitu. Jis nubėgo pas Ramzį.

— Jūsų Didenybe... Jis tuščias!

— Gal vanduo smarkiai nuseko. Įlipk ir pažiūrėk.

Žvalgas pakluso. Įsitvėręs storos virvės, kurią laikė Seramana, jis nusileido į šulinį, o kai užsiropštė aukštyn, visiems pasirodė, kad per tą trumpą laiką jis paseno daugeliu metų.

— Nė lašo, Jūsų Didenybe.

Norint grįžti atgal, ekspediciniam korpusui nebūtų užtekę dar turimo vandens — tik ištvermingiausi galbūt gyvi pasiektų Egiptą. Tad reikėjo žygiuoti toliau, tikintis prieiti kitą šulinį. Tačiau kadangi Nubijos valdytojų pranešimai pasirodė besą neteisingi, ar neatsitiks taip, kad kitas šulinys irgi bus išsekęs?

— Mes galėtume išsukti iš pagrindinio kelio, — pasiūlė žvalgas, — ir žygiuoti dešine atšaka sukilėlių oazės link. Pakeliui yra šulinys, kuriuo jie naudojasi, kai išsirengia ką nors užpulti.

— Ilsimės ligi vakaro, — įsakė Ramzis. — Sutemus leisimės į kelią.

— Žygiuoti naktį labai pavojinga, Jūsų Didenybe! Gyvatės, galima priešo pasala...

— Mes neturime galimybės pasirinkti.

Koks keistas sutapimas! Ramzis pagalvojo apie savo pirmąjį žygį į Nubiją kartu su tėvu. Tada kariai susidūrė su tokiais pat sunkumais, nes sukilusi gentis buvo užnuodijusi šulinius. Širdies gilumoje valdovas pripažino nepakankamai įvertinęs pavojų. Paprastas tvarkos atkūrimo žygis galėjo virsti katastrofa.

Ramzis kreipėsi į karius ir pasakė jiems visą tiesą. Žinoma, jie sunerimo ir nusiminė, bet labiau patyrę neprarado vilties ir drąsino bendražygius. Juk jiems vadovavo faraonas, sugebąs daryti stebuklus.

Pėstininkai džiaugėsi, kad žygiuoja nakčia: nors pavojų padaugėjo, bet eiti buvo lengviau, nes nevargino karštis. Budrus ariergardas turėjo duoti atkirtį netikėtam užpuolimui. Būrio priekyje atsargiai žengė žvalgas. Buvo pilnatis, tad šviesos užteko, ir žvilgsnis siekė toli.

Ramzis galvojo apie Nefertarę. Jeigu jis negrįš, jai teks užsikrauti ant pečių Egipto valdymo naštą. Kha ir Meritamon pernelyg jauni, kad galėtų karaliauti. Vėl pakels galvas tuščiagarbiai, vėl įsisiūbuos ambicijos, pagieža, pyktis; ir įsisiūbuos tuo stipriau, kuo ryžtingiau jie buvo nuslopinti.

Staiga Seramanos žirgas stojo piestu. Visai to nesitikėjęs, sardas nespėjo jo suvaldyti, išlėkė iš balno ir krito ant akmenuotos žemės. Pusiau apsvaigintas smūgio, neįstengdamas atsikelti, jis nusirito žemyn smėlėtu šlaitu ir įkrito į kažkokią duobę, kurios nuo kelio nebuvo matyti.

Beveik tuoj pat pasigirdo keistas garsas, panašus į sunkų kvėpavimą, privertęs Seramaną net krūptelėti.

Už poros žingsnių iš visų jėgų šnypštė įniršusi gyvatė, pasiruošusi pulti taip netikėtai atsiradusį jos valdose įsibrovėlį.

Krisdamas Seramana pametė kalaviją. Neturint ginklo, jam beliko tik trauktis, stengiantis nedaryti staigių judesių. Tačiau šnypščianti gyvatė, tarsi perpratusi jo ketinimą, užkirto jam kelią, šliauždama skersai duobės pakraščio.

Sardui smarkiai skaudėjo dešiniąją kulkšnį, dėl to jis negalėjo atsistoti. Negalėdamas pabėgti nuo gyvatės, jis tapo jai lengvai prieinama auka.

— Prakeikta gyvatpalaike! Per tave aš netenku šaunios mirties mūšio lauke!

Gyvatė šnypšdama šliaužė vis arčiau. Seramana metė jai į galvą saują smėlio ir tuo sukėlė tik dar didesnį jos įniršį. Tą akimirką, kai ji žaibiškai puolė, norėdama įveikti trumputį atstumą, skyrusį ją nuo priešo, dvišaka lazda prismeigė ją prie žemės.

— Šauniai pavyko! — pasidžiaugė Setau. — O juk teturėjau vieną šansą iš dešimties. Kad kiek, būčiau nepataikęs prispausti jai galvos.

Jis paėmė gyvatę už kaklo. Jos uodega įnirtingai rangėsi.

— Kokia ji žavinga, toji šnypščianti trispalvė gražuolė! Tik pažiūrėk, kokie atspalviai: šviesiai mėlynas, tamsiai mėlynas ir žalias. Labai elegantiška panelė, tiesa? Ką, tau taip neatrodo? Tavo laimė, kad jos šnypštimas sklinda toli ir jį lengva atpažinti.