Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

48

Ką tik stojo jaunatis.

Užsidėjęs peruką, pridengęs kūną tik senovine klubjuoste, Ramzis buvo panašus į Senosios Karalystės laikų faraoną. Karalienė vilkėjo ilgą baltą suknelę, standžiai aptempiančią jos kūną. Vietoj karūnos ant galvos spindėjo septyniakampė deivės Sešatės žvaigždė. Nefertarė įkūnijo tą deivę atliekant Ramezėjaus — milijonų metų šventyklos — įkūrimo apeigas. Ramzis prisiminė, kaip gyveno tarp akmenskaldžių Gebel-Zilzilės akmens skaldyklose, kur darbavosi kūju ir kaltu. Tada jis norėjo tapti tos bendrijos nariu — kol tėvas neišsklaidė jo svajonių.

Karališkąją porą lydėjo trisdešimt žynių, atvykusių iš Karnako šventyklos. Jiems vadovavo didysis žynys Nebu, antrasis žynys Dokis ir ketvirtasis žynys Bakhenas. Nuo rytojaus jis įkinkys į darbą du architektus ir jų brigadas.

Penki hektarai! Penki hektarai — tokį plotą Ramzis skyrė milijonų metų šventyklai. Be pačios šventovės, čia turėjo būti rūmai ir daug kitų pastatų, įskaitant biblioteką, sandėlius ir sodą. Šis ekonomiškai nepriklausomas šventasis miestas bus skirtas garbinti Faraono turimai antgamtinei galiai.

Apstulbintas plano užmojo, Bakhenas nenorėjo nė galvoti apie jo laukiančius sunkumus ir atidžiai stebėjo kiekvieną karališkosios poros gestą. Nustatę simbolinius busimojo pastato kampus, valdovas su karaliene ilgais mediniais plaktukais įkalė pamatus žyminčius kuoliukus ir įtempė tarp jų virvę šaukdamiesi Imhotepo — pirmosios piramidės kūrėjo ir pavyzdžio visiems Egipto architektams.

Po to Faraonas kauptuku išrausė griovį pamatui ir įdėjo ten aukso bei sidabro luitelių, miniatiūrinių įrankių ir amuletų, o paskui užžėrė juos smėliu, paslėpdamas nuo susirinkusiųjų žvilgsnių.

Tvirta ranka Ramzis svertu padėjo į vietą pirmąjį kertinį akmenį ir pats nuliejo pirmą plytą. Jam padarius pradžią, čia iškils šventyklos pagrindas, sienos ir lubos. Tada atėjo laikas apvalymo apeigoms: Ramzis apėjo šventyklos plotą, barstydamas smilkalų grūdelius, kurių hieroglifais užrašytas pavadinimas — sonter — reiškė „tas, kuris suteikia dieviškąją galią“.

Bakhenas pastatė medines duris. Tai buvo busimųjų monumentalių pastato durų maketas. Pašventinęs jas, valdovas atvėrė savosios milijonų metų šventyklos burną ir suteikė jai gyvybę. Nuo šiol čia bus Žodis. Dvylika kartų Ramzis smogė baltu vėzdu į tas duris, šaukdamasis dievybių. Laikydamas rankoje degančią lempą, jis apšvietė šventovę, kur turėjo tvyroti Nematomasis.

Pagaliau jis pasakė senovinę ištarmę, teigdamas, kad pastatė šią šventyklą ne sau pačiam, o dovanoja ją tikrajam jos šeimininkui — Įstatymui, visų Egipto šventyklų pradžiai ir pabaigai.

Bakhenas pasijuto išgyvenęs tikrą stebuklą. Tai, kas vyko čia, kelių privilegijuotų stebėtojų akyse, pranoko žmogaus protą. Ši dar visai tuščia žemė, dabar jau priklausanti dievams, ėmė skleisti ka galybę.

— Įkūrimo stela jau parengta, — paskelbė Dokis.

— Tegu ją pastato, — įsakė valdovas.

Dokio papirktas skulptorius atnešė nedidelį akmenį, išmargintą hieroglifais. Tekstas skelbė, kad Ramezėjaus žemė bus šventa per amžius; ženklų magija pavertė žemę dangumi.

Į priekį išėjo Setau, nešdamasis rankose švarų papirusą ir indelį šviežio rašalo. Dokis krūptelėjo: jis nebuvo numatęs, kad į apeigas gali įsiterpti tas netašytas žmogėnas.

Setau užrašė papiruse kažkokį tekstą, išrikiuodamas hieroglifus horizontaliomis eilutėmis iš dešinės į kairę, ir garsiai jį perskaitė:

— „Teužspaudžia mirtis lūpas tiek naktį, tiek dieną kiekvienam, kas drįs burnoti prieš Faraoną ar norės tai padaryti. Tebus ši milijonų metų šventykla magiškoji siena, ginanti valdovą ir sauganti jį nuo pikto.“

Dokį išpylė prakaitas. Niekas jo neperspėjo, kad galimas toks magiškas intarpas — dar laimė, kad jis negalės nei ką nors pakeisti, nei sukliudyti įgyvendinti jo sumanymą.

Setau įteikė suvyniotą papirusą Ramziui. Faraonas prispaudė prie jo savo antspaudą ir padėjo ritinėlį stelos papėdėje, kur jis turėjo būti užkastas. Pažvelgęs į hieroglifus, valdovas prikėlė juos gyvenimui.

Staiga jis atsigręžė ir rūsčiai paklausė:

— Kas iškalė šiuos hieroglifus?

Skulptorius žengtelėjo į priekį:

— Aš, Jūsų Didenybe.

— Kas tau davė tekstą, kurį tu iškalei?

— Pats didysis Amono žynys, Jūsų Didenybe.

Skulptorius puolė kniūbsčias — ir iš pagarbos, ir vengdamas įniršusio Ramzio žvilgsnio. Tradicinis įrašas, susijęs su milijonų metų šventyklos įkūrimu, buvo pakeistas ir iškreiptas, tokiu būdu netekdamas apsauginės galios.

Vadinasi, senasis Nebu, tapęs tamsybių jėgų sąjungininku ir parsidavęs Faraono priešams, išdavė Ramzį! Valdovui kilo noras suknežinti jam galvą tuo pačiu mediniu plaktuku, kuriuo jis įkalė kuoliukus šventyklos pamatams pažymėti, bet keista energija, trykštanti iš pašventintos žemės, paskleidė palaimingą šilumą Ramzio gyvybės medžiu — jo stuburu. Faraono siela tarsi atsivėrė, ir jo požiūris pakito. Ne, ne smurto reikia griebtis šiuo atveju. Vos žymus Nebu judesys patvirtino Ramzio nuomonę.

— Stokis, skulptoriau.

Šis pakluso.

— Prieik prie didžiojo žynio ir atvesk jį pas mane.

Dokis džiūgavo. Viskas klostėsi kuo puikiausiai pagal jo planą. Senio pasiteisinimai bus painūs ir nereikalingi, Faraonas jį rūsčiai nubaus, ir didžiojo žynio postas atsilaisvins. Šį kartą valdovas paskirs į šias pareigas prityrusi žmogų, puikiai išmanantį šventyklų reikalų tvarkymo subtilybes — jį, Dokį.

Skulptorius buvo gerai įsidėjęs į galvą, ką turi sakyti ir daryti. Jis sustojo priešais senuką, laikiusį rankoje paauksuotą lazdą. Ant jo didžiojo piršto spindėjo auksinis žiedas. Tai buvo du didžiojo Amono žynio valdžios simboliai.

— Ar tikrai šitas žmogus davė tau tekstą, kurį tu turėjai iškalti steloje? — paklausė Ramzis.

— Tas pats.

— Vadinasi, tu meluoji.

— Ne, Jūsų Didenybe! Prisiekiu, kad didysis Amono žynys asmeniškai...

— Tu gi jo akyse nematei, skulptoriau.

Nebu atsiėmė savo žiedą ir lazdą iš seno žynio, kuriam jis buvo juos perdavęs tuo metu, kai skulptorius kaltino didįjį Amono žynį, stovėdamas į jį nugara.

Apdujęs amatininkas ėmė drebėti.

— Doki... Kur tu, Doki? Privalai man padėti, juk aš čia niekuo dėtas! Tai tu liepei man pasakyti, kad didysis Amono žynys norėjo sunaikinti šventyklos magiją!

Dokis leidosi į kojas.

Netekęs iš įsiūčio galvos, skulptorius pasivijo jį ir ėmė iš visų jėgų tvoti kumščiais.

Nuo smūgių Dokis mirė. Skulptorius buvo apkaltintas nusikaltimu, susijusiu su kraujo praliejimu, hieroglifų gadinimu, papirkimu ir melagingu liudijimu. Jis turėjo stoti prieš vizirio teismą. Jo laukė arba mirties bausmė savižudybės forma, arba sunkieji darbai katorgoje kurioje nors iš oazių.

Kitą dieną po tų dramatiškų įvykių Ramzis pats saulei leidžiantis pastatė Ramezėjaus įkūrimo stelą su deramai ištaisytu įrašu.

Taip gimė Ramezėjus.

— Ar įtarei, kad Dokis nori tau pakenkti? — paklausė Ramzis Nebu.

— Tokia jau ta žmogaus prigimtis, — atsakė didysis žynys. — Maža žmonių, kurie tenkinasi tuo, kad žengia savu keliu, nepavydėdami kitam. Kaip teisingai rašo išminčiai, pavydas yra mirtina liga, kurios nesugebėtų išgydyti joks gydytojas.

— Reikia ką nors paskirti vietoj Dokio.

— Jūs galvojate apie Bakheną, Jūsų Didenybe?

— Žinoma.