Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Na, tai įleisk jį.

Meba nepasikeitė: tas pats platus veidas, įkvepiąs pasitikėjimą, pasipūtėlio išvaizda, neišraiškingas balsas. Aukštas pareigūnas, pripratęs prie ištaigų ir įsikibęs savo įpročių, nepajėgiąs suprasti tikrųjų jį užgriuvusios nemalonės priežasčių.

— Dėkoju, kad sutikote mane priimti, Šenarai.

— Seno draugo apsilankymas visada malonus. Gal tu išalkęs ar ištroškęs?

— Truputis vėsaus vandens būtų ne pro šalį.

— Bene atsižadėjai vyno ir alaus?

— Nuo to laiko, kai netekau posto, man baisiai skauda galvą.

— Man labai gaila, kad nenoromis gavau naudos iš to tave ištikusio neteisingumo. Praeis kiek laiko, Meba, ir galbūt man pavyks išrūpinti tau garbingą postą.

— Ramzis — ne toks valdovas, kuris dairinėjasi atgal ir peržiūrinėja buvusius sprendimus. Per viso labo kelis mėnesius jis pasiekė nepaprastų laimėjimų.

Šenaras suleido dantis į žąsies sparnelį.

— Aš buvau jau besusitaikąs su ta neteisybe, — prisipažino buvęs diplomatas, — kol jūsų sesuo Dolantė manęs nesupažindino su viena keista žmogysta.

— Kuo jis vardu?

— Ofiras, libis.

— Niekad negirdėjau apie tokį.

— Jis slapstosi.

— Kodėl?

— Nes globoja vieną jauną moterį, Litą.

— Kokią čia dabar bjaurastį tu man paistai?

— Anot Ofiro, Litą yra Echnatono palikuonė.

— Visi Echnatono palikuoniai mirę!

— O jei Ofiras nemeluoja?

— Ramzis tuoj pat įsakys ją ištremti.

— Jūsų sesuo stojo jos ir Atono — vienintelio dievo — šalininkų pusėn. Pačiuose Tėbuose jau susidarė visas jų būrys.

— Tikiuosi, tu nesi jo narys? Tas kvailiojimas blogai baigsis. Ar pamiršai, kad Ramzis priklauso dinastijai, smerkiančiai Echnatono mokymą?

— Aš puikiai tai suprantu ir labai išsigandau, susipažinęs su tuo Ofiru. Bet gerai pagalvojus... Juk šis žmogus galėtų būti vertingas sąjungininkas kovoje su Ramziu.

— Kažkoks libis, kuris priverstas slapstytis?

— Ofiras turi labai vertingą savybę: jis magas.

— Yra šimtai magų, burtininkų, kerėtojų ir ko tik nori!

— Tačiau būtent šis sukėlė pavojų Nefertarės ir jos dukters gyvybei.

— Ką tu čia šneki?

— Jūsų sesuo Dolantė įsitikinusi, kad Ofiras — išminčius ir kad Litą atsisės Egipto sostan. Kadangi Dolantė pasikliauja manimi tikėdamasi, kad aš padėsiu suvienyti Atono šalininkus, ji nieko nuo manęs neslepia. Ofiras yra pavojingas magas, pasiryžęs pralaužti ir sunaikinti magišką karališkosios poros apsaugą.

— Tu tuo tikras?

— Pamatęs jį, pats tuo įsitikinsite. Bet tai dar ne viskas, Šenarai; ar jūs pagalvojote apie Mozę?

— Apie Mozę? O kodėl aš turėčiau apie jį galvoti?

— Echnatono idėjos gana artimos kai kuriems hebrajams. Juk sklando gandai, kad Faraono draugas neranda sau ramybės laukdamas ir tikėdamasis vienintelio dievo apsireiškimo ir kad jo pasitikėjimas mūsų civilizacijos vertybėmis susvyravo.

Šenaras atidžiai pažvelgė į Mebą.

— Ką tu siūlai?

— Kad jūs paskatintumėte Ofirą tęsti savąją juodojo mago veiklą ir susitiktumėte su Moze.

— Tavoji Echnatono palikuonė nekelia man simpatijų...

— Man taip pat, bet — ar mums ne vis tiek? Įtikinkime Ofirą, kad mes tikime Atoną ir tikime tuo, kad Litą karaliaus. Kai magas nusilpnins Ramzį ir nuteiks Mozę prieš valdovą, mes atsikratysime to abejotino tipo ir jo globotinės.

— Įdomus planas, brangusis Meba.

— Tikiuosi, kad jūs jį patobulinsite.

— Ko nori mainais?

— Atgauti savo ankstesnį postą. Diplomatija — visas mano gyvenimas; man patinka priiminėti ambasadorius, vadovauti kviestiniams pietums, užuominomis diskutuoti su aukštais užsienio pareigūnais, stumtelėti vienu kitu karjeros laipteliu aukštyn gerą pažįstamą, spęsti žabangus, mėgautis protokolo ceremonijomis... Niekas negali to suprasti, jei pats nebuvo diplomatu. Kai būsite faraonas, skirkite mane užsienio reikalų ministru.

— Tavo pasiūlymai tikrai verti dėmesio.

Meba netvėrė džiaugsmu.

— Jei neprieštarausite, aš mielai išgerčiau truputį vyno. Man jau nebegelia galvos.

Bakhenas, ketvirtasis Amono žynys, puolė kniūbsčias prieš Ramzį:

— Neturiu kuo pasiteisinti, Jūsų Didenybe. Tik aš kaltas dėl tos baisios nelaimės.

— Kokios nelaimės?

— Mes vos nepraradome obelisko, laivo įgula vos nežuvo...

— Beprasmiška kankintis dėl įsivaizduojamų negandų, Bakhenai. Svarbu tiktai tikrovė.

— Mano neatsargumas neatleistinas.

— O kodėl tu pasielgei taip neatsargiai?

— Aš norėjau, kad Luksoras taptų jūsų valdomo Egipto puošmena.

— Manai, man užteks vienos tokios puošmenos? Stokis, Bakhenai.

Buvęs Ramzio karybos mokytojas liko toks pat tvirtas ir stiprus. Jis labiau panėšėjo į atletą nei į atsiskyrėliškai gyvenantį žynį.

— Tau pasisekė, Bakhenai, o aš vertinu žmones, kuriems likimas palankus. Nukreipti į šalį lemties smūgį — argi tai ne magiškų žmogaus gebėjimų apraiška?

— Jeigu ne jūs...

— Vadinasi, tu sugebi padaryti taip, kad Faraonas atvyktų kaip tik ten, kur jo būtinai reikia! Šaunus žygdarbis, ką ir sakyti — vertas paminėti metraščiuose.

Bakhenas baiminosi, kad po tokių ironiškų žodžių gali laukti rūsti bausmė, bet Ramzis atitraukė skvarbų žvilgsnį nuo Amono žynio ir ėmė stebėti, kas dedasi baržoje. Obeliskas buvo iškraunamas sklandžiai ir pakankamai sparčiai.

— Tas obeliskas nuostabus. Kada bus gatavas antras?

— Tikiuosi, rugsėjo pabaigoje.

— Tegu meistrai pasiskubina iškalti hieroglifus!

— Asuano akmens skaldyklose jau labai karšta.

— Kas tu toks, Bakhenai: statytojas ar verksnys? Keliauk ten ir pasirūpink, kad darbas būtų baigtas. O kaip milžinų statulos?

— Akmentašiai parinko joms puikų smiltainį Gebel-Zilzilės skaldyklose.

— Tegu jie taip pat nedelsdami imasi darbo. Dar šiandien nusiųsk ten pasiuntinį, o paskui keliauk pats ir prižiūrėk, kad skulptoriai negaištų veltui nė valandos. Kodėl didysis kiemas dar nebaigtas?

— Jūsų Didenybe, dirbti greičiau — neįmanoma!

— Klysti, Bakhenai. Norint pastatyti ka šventovę, nuolat kuriančios visatą galybės poilsio vietą, negalima elgtis lyg būtum paprastas meistras, dvejojąs dėl tinkamų medžiagų ir būsimų darbų eigos. Tu pasirodei esąs lėtas ir tingus — štai tavo tikroji kaltė.

Apstulbintas Ramzio žodžių, Bakhenas nepajėgė net protestuoti.

— Kai Luksoras bus baigtas, jis ims skleisti ka energiją, kuri man būtina kuo greičiau. Pakviesk geriausius amatininkus.

— Kai kurie dirba jūsų amžinojoje buveinėje, Karalių slėnyje.

— Atsiųsk juos čia, mano kapavietė palauks. Tu imsiesi dar vieno skubaus darbo: manosios milijonų metų šventyklos statybos vakariniame Nilo krante. Ji apsaugos karalystę nuo daugelio nelaimių.

— Jūs norite...

— Milžiniško pastato, tokios galingos šventovės, kad jos magija atitolintų nesėkmes ir nelaimes. Rytoj mes padėsime pirmąjį jos pamatų akmenį.

— Jeigu yra Luksoras, Jūsų Didenybe...

— Dar yra ir Pi-Ramzis, visas miestas. Sukviesk skulptorius iš visų provincijų, bet pasilik tik tuos, kurie tikrai talentingi.

— Jūsų Didenybe, betgi dienos nepailginsi!

— Jeigu tau trūksta laiko, Bakhenai, tai sukurk jį.

47

Dokis susitiko su skulptoriumi Tėbų užeigoje, kur nei vienas, nei kitas ligi šiol nebuvo lankęsis. Jiedu atsisėdo tamsiausiame ir nuošaliausiame kamputyje, šalia garsiai besišnekučiuojančių darbininkų libių.