Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Sužinojęs, kad į busimąją sostinę atvyksta Ramzis, Mozė labai apsidžiaugė. Juk tiek piktaliežuvių pliauškė apie Nefertarės ir jos dukrelės mirtį; keletą dienų statybose tvyrojo įtampa ir nerimas. Neigdamas gandus, Mozė lažinosi, kad valdovas netrukus aplankys statomą miestą.

Ramzis pateisino jo viltis.

Seramana nepajėgė sutrukdyti darbininkams išsirikiuoti garbės rikiuote abipus kelio, kuriuo turėjo važiuoti valdovo vežimas. Visi norėjo paliesti faraoną, kad ir jiems tektų nors kruopelytė jo magiškosios galios. Seramana širdyje keikė jaunąjį karalių, kad jis nepaiso jokio saugumo ir pats lenda po galimo užpuoliko durklu.

Ramzis nuvyko tiesiai į laikinąją Mozės būstinę. Faraonui nulipus nuo vežimo, hebrajas nusilenkė; įėję į vidų, kur jų niekas nematė, abu draugai apsikabino.

— Jeigu mes ir toliau taip dirbsime, tai tavo beprotiškas sumanymas iš tiesų virs tikrove.

— Gal tau sekasi dirbti sparčiau, nei buvo numatyta?

— Žinoma.

— Šiandien aš noriu pamatyti viską!

— Tavęs laukia tik malonios staigmenos. Kaip jaučiasi Nefertarė?

— Labai gerai, mūsų duktė — taip pat. Meritamon bus tokia pat graži kaip jos motina.

— Juk jos abi vos išvengė mirties?

— Taip. Jas išgelbėjo Setau.

— Savo brangiausių gyvačių nuodais?

— Jis tapo puikiu magu ir išsklaidė kerus, kuriais buvo norėta pakenkti mano žmonai ir dukrai.

Mozė apstulbo:

— Kas išdrįso?

— Mes dar nežinome.

— Tik paskutinis niekšas gali pakelti ranką prieš moterį ir jos kūdikį, ir tik beprotis ryšis piktadarystei prieš Faraono žmoną ir dukterį!

— Aš vis galvoju, ar tas siaubingas pasikėsinimas nesusijęs su Pi-Ramzio statyba. Sumanęs įkurti naują sostinę, aš sukėliau daugelio didikų nepasitenkinimą.

— Ne, tai neįmanoma... Nepasitenkinimą nuo nusikaltimo skiria visa praraja.

— Jei nusikaltėlis būtų hebrajas, ką tu pasakytum?

— Nusikaltėlis yra nusikaltėlis, kad ir kokios tautybės jis būtų. Bet man rodos, kad šitie tavo įtarimai nepagrįsti.

— Jei ką nors sužinosi, neslėpk to nuo manęs.

— Nejaugi tu manim nepasitiki?

— Jeigu taip būtų, argi aš su tavim šitaip kalbėčiausi?

— Joks hebrajas nesugalvotų tokios niekšybės, kokios buvo griebtasi prieš Nefertarę ir jūsų mažytę.

— Man reikia kelioms savaitėms išvykti, Moze. Savo sostinę aš patikiu tau.

— Grįžęs tu jos nebeatpažinsi. Bet neužtruk: mes nenorėtume ilgam atidėti miesto vartų atidarymo šventės.

44

Pirmosiomis karšto birželio dienomis Ramzis šventė savo antrųjų valdymo metų pradžią. Štai jau metai, kaip Setis iškeliavo žvaigždžių karalystėn.

Karališkosios poros laivas sustojo prie Gebel-Zilzilės, toje vietoje, kur suartėjo abu Nilo krantai. Padavimai bylojo, kad kaip tik čia gyveno didžiosios upės dvasia. Faraonas turėjo ją pažadinti, kad ji taptų motina maitintoja ir priverstų Nilo vandenį pakilti, dovanodama žmonėms gausų potvynį.

Paaukoję pieno ir vyno bei sukalbėję apeigų maldas, Ramzis su Nefertare įėjo į uoloje iškirstą koplyčią, kurioje buvo maloniai vėsu.

— Ką tau sakė daktaras Pariamakus? — paklausė Ramzis Nefertarės.

— Jis skyrė man naujų vaistų, kad aš visai atgaučiau jėgas.

— Daugiau nieko?

— Gal jis nuo manęs ką nors slepia? Gal nesako tiesos apie Meritamon sveikatą?

— Ne, ne, nesijaudink, mergytė visai sveika.

— Ką gi tad jis būtų turėjęs man pasakyti?

— Gerasis daktaras niekada nepasižymėjo drąsa.

— Ko gi jis pabūgo?

— Tik per stebuklą tu ištvėrei gimdymą ir likai gyva.

Nefertarės veidas apniuko:

— Aš nebeturėsiu vaikų, tiesa? Ir nepadovanosiu tau sūnaus.

— Kha ir Meritamon yra teisėti sosto įpėdiniai.

— Ramzis privalo turėti kitų vaikų ir kitų sūnų. Jeigu manai, kad man būtina pasitraukti šventyklon, aš tai padarysiu.

Valdovas priglaudė žmoną prie savęs:

— Aš myliu tave, Nefertare. Tu — šviesa ir meilė, tu — Egipto karalienė. Mūsų sielos susijungė amžiams, ir niekas negalės mūsų išskirti.

— Izetė pagimdys tau daug sūnų.

— Nefertare...

— Taip reikia, Ramzi, taip reikia. Tu ne toks kaip visi žmonės, tu — Faraonas.

Atvykusi į Tėbus karališkoji pora aplankė vietą, kur turėjo būti pastatyta Ramzio milijonų metų šventykla. Vietovė buvo tikrai didinga ir apdovanota galia, kurią papildys tiek Vakarų kalnas, tiek derlinga lyguma.

— Be reikalo atidėliojau šventyklos statybą, suteikęs pirmenybę sostinei, — prisipažino Ramzis. — Motinos perspėjimas ir pasikėsinimas į tavo ir mūsų dukters gyvybę atvėrė man akis. Tik milijonų metų šventykla apsaugos ir apgins mus nuo tamsybėse slypinčio blogio.

Švytėdama grožiu prakilnioji Nefertare nužingsniavo erdviu smėlėtu ir uolingu plotu, kuris atrodė amžinai liksiąs bevaisis. Ji, kaip ir Ramzis, nebijojo saulės. Kaitrūs spinduliai nuslysdavo Nefertarės oda, jos nenudegindami. Atrodė, kad jie tik paryškina karalienės grožį. Laikas tarsi sustingo. Nefertarė žengė tyrlaukiu it statybų deivė, kiekvienu savo žingsniu pašventindama pasirinktą žemės sklypą.

Didžioji valdovo sutuoktinė laimino tą saulės išdegintą žemę, kurią jau paženklino Ramzis.

Vyrai susidūrė ant laiptelių, kylančių nuo prieplaukos į karališkąjį laivą, ir sustingo it įbesti. Setau buvo žemesnis už Seramaną, bet toks pat plačiapetis. Jiedu ryte rijo vienas kitą akimis.

— Aš tikėjausi, Setau, kad man nebeteks tavęs pamatyti šalia valdovo.

— Nelabai gailiuosi tave apvylęs.

— Kalbama apie juodąjį magą, sukėlusį grėsmę karalienės ir jos dukters gyvybei.

— Tu jo dar nenutvėrei? Deja, Ramzis negali pasigirti turįs gerą apsaugą.

— Ar tau dar niekas neužčiaupė nasrų?

— Pabandyk, jei nori. Bet nepamiršk mano gyvačių.

— Tu man grasini?

— Man visai tas pats, ką tu galvoji. Kad ir kaip pustytųsi, piratai lieka piratai.

— Jei prisipažinsi nusikaltęs, sutaupysi man laiko.

— Nors tu ir sargybos viršininkas, bet itin prastai informuotas. Negi nežinai, kad aš išgelbėjau karališkosios poros dukterį?

— Tu tik apsimetinėji, Setau, o iš tikrųjų esi nedorėlis.

— O tu — kuoktelėjęs.

— Jei bandysi pakenkti valdovui, aš tą pat akimirką suknežinsiu kumščiu tau makaulę.

— Seramana, tu per gerai apie save galvoji. Kada nors tai tave pražudys.

— O gal nori išbandyti mano kumščio jėgą?

— Bene ketini nepagrįstai užpulti Faraono draugą? Gal nežinai, kad už tai atsidursi katorgoje?

— Tai tu ten atsidursi, ir visai netrukus.

— Ne, sarde, tu ten pateksi anksčiau už mane. O dabar traukis man iš kelio.

— Kur tu eini?

— Pas Ramzį. Jam įsakius, privalau išvalyti būsimosios jo šventyklos vietovę nuo roplių, kurie galėjo ten apsigyventi.

— Aš neleisiu tau kenkti faraonui, raganiau.

Setau nustūmė Seramaną į šalį:

— Užuot pliauškęs niekus, geriau saugok valdovą.

Ramzis praleido keletą valandų mąstydamas koplyčioje, kur buvo garbinamas jo tėvas. Koplyčia buvo įrengta Gurnos šventykloje, vakariniame Tėbų krante. Valdovas padėjo ant aukuro vynuogių, figų, kadagio uogų ir pušies kankorėžių. Šioje atilsio vietoje Sečio siela gyvavo ramybėje, semdamasi stiprybės iš jai atnašaujamų aukų.

Kaip tik čia Setis paskelbė, kad Ramzis taps jo įpėdiniu. Tada jaunasis karalaitis nesuvokė tėvo žodžių svarbos ir svorio. Jis gyveno liūliuojamas svajos, globojamas milžino, kurio mintis skriejo it dieviškoji valtis dangaus erdvėmis.