Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Rūmų ežeras bus puikus, — pareiškė Mozė. — Aš numatau baigti jį kasti ateinančio mėnesio viduryje. Tavo sostinė, Ramzi, bus graži, nes ji statoma su meile.

— Tai tavo nuopelnas, Moze.

— Tik iš pažiūros. Planą nubraižei tu, o aš tik jį įgyvendinu.

Valdovas pagavo draugo balse lyg ir priekaišto gaidelę ir ketino paklausti Mozę, ką šis turi omenyje, bet prie jų šuoliais prilėkė iš Memfio atsiųstas raitas žygūnas. Seramana privertė jį sustoti per dešimt metrų nuo faraono.

Sunkiai gaudydamas kvapą, pasiuntinys nušoko nuo žirgo.

— Jūsų Didenybe, reikia skubiai grįžti į Memfį... Karalienė... karalienė negaluoja.

Prie Nefertarės kambario durų Ramzis susidūrė su daktaru Pariamaku, vyriausiuoju rūmų gydytoju, mokytu ir valdingu penkiasdešimtmečiu ilgomis jausliomis rankomis. Jis buvo prityręs chirurgas ir puikus praktikas, bet griežtas ligonių atžvilgiu.

— Noriu pamatyti karalienę, — pareikalavo Ramzis.

— Karalienė miega, Jūsų Didenybe. Slaugytojos įtrynė jos kūną aliejumi, į kurį įmaišyta migdomųjų.

— Kas gi atsitiko?

— Bijau, kad jai gresia priešlaikinis gimdymas.

— Juk tai... pavojinga, ar ne?

— Rizika iš tikrųjų gana didelė.

— Įsakau jums išgelbėti Nefertarę.

— Manau, kad gimdymas bus sėkmingas.

— Iš kur jūs žinote?

— Mano padėjėjai atliko įprastą apžiūrą, Jūsų Didenybe. Jie pripylė du drobinius maišelius miežių ir kviečių, o paskui keletą dienų laistė juos karalienės šlapimu. Ir miežiai, ir kviečiai sudygo, tad karalienė pagimdys; o kadangi kviečiai sudygo pirmi, ji pagimdys dukterį.

— O aš girdėjau sakant priešingai.

Daktaras Pariamakus lediniu balsu atšovė:

— Jūsų Didenybė painioja šį atvejį su kitu bandymu, kurio metu naudojamasi taip pat kviečiais ir miežiais, bet juos užpila žeme. Reikia tikėtis, kad sėkla, ištryškusi iš jūsų širdies ir pasiekusi karalienės širdį, gerai įsitvirtino vaiko kauluose ir stubure. Geros kokybės sperma suformuos puikias stuburo ir kaulų smegenis. Gal turiu jums priminti, kad tėvas yra atsakingas už kūdikio kaulus ir sausgysles, o motina — už raumenis ir kraują?

Pariamakus aiškiai mėgavosi proga duoti medicinos pamoką savo neeiliniam mokiniui.

— Daktare, jūs abejojate buvusio Kap’o moksleivio fiziologijos žiniomis?

— Žinoma, ne, Jūsų Didenybe!

— Jūs nenumatėte, kad gali prasidėti priešlaikinis gimdymas.

— Mano mokslas, Jūsų Didenybe, yra ribotas, ir...

— O mano valdžia — neribota, ir aš reikalauju, kad gimdymas būtų sėkmingas.

— Jūsų Didenybe...

— Ką, daktare?

— Jūsų paties sveikata reikia pasirūpinti. Aš dar neturėjau garbės jūsų apžiūrėti, o juk tai įeina į mano pareigas.

— Meskite tai iš galvos — aš nežinau, kas yra liga. Praneškite man, kai tik karalienė pabus.

Saulė buvo jau netoli laidos, kai Seramana leido daktarui Pariamakui įeiti į valdovo kabinetą.

Ir veido išraiška, ir laikysena rodė, kad gydytojas jaučiasi nesmagiai.

— Karalienė pabudo, Jūsų Didenybe.

Ramzis pašoko ant kojų.

— Tačiau...

— Kalbėkite gi, daktare!

Pariamakus, gyręsis kolegoms, jog sugeba sutramdyti savo žymųjį pacientą, dabar pasigailėjo, kad nebėra Sečio — o juk savo laiku jis ir Setį laikė neklusniu užsispyrėliu! Ką jau kalbėti apie Ramzį: šis buvo gyva audra, kurios įniršio verčiau vengti.

— Karalienę ką tik palydėjo į gimdymo kambarį.

— Juk aš norėjau ją pamatyti!

— Pribuvėjų nuomone, negalima gaišti nė akimirkos.

Ramzis taip sugniaužė nendrinį rašiklį, kad šis trakštelėjo ir sutrupėjo. Jei Nefertarė mirs, iš kur jis gaus jėgų gyventi ir valdyti?

Šešios pribuvėjos iš Gyvybės Namo, vilkinčios ilgas palaidines ir užsidėjusios plačius turkio vėrinius, padėjo Nefertarei nueiti į gimdymo kambarį — gerai išvėdintą patalpą, papuoštą gėlėmis. Karalienė turėjo gimdyti kaip visos egiptietės: nuoga, atsitūpusi ant nendrėmis užtiestų akmenų, tiesiai laikydama liemenį. Akmenys simbolizavo kiekvieno naujagimio likimą, o kūdikio gyvenimo trukmę nustatydavo dievas Totas.

Pirmoji pribuvėja turės prilaikyti karalienę per liemenį; antroji atliks viską, kas reikalinga, prasidėjus kiekvienam gimdymo tarpsniui; trečioji priims kūdikį, pakišdama po juo plaštakas; ketvirtoji padarys tai, ką privalu atlikti vos gimusiam vaikeliui; penktoji bus jo žindyvė, o šeštoji, kol kūdikis dar nesukliko, įteiks karalienei du gyvybės raktus. Nors visos šešios moterys puikiai suvokė motinai ir kūdikiui gresiantį pavojų, jos laikėsi visiškai ramiai.

Ilgai masažavusi Nefertarę, vyriausioji pribuvėja uždėjo jai ant papilvės karštą kompresą ir aprišo pilvą. Manydama, kad būtina paspartinti gimdymą, kuris žadėjo būti skausmingas, ji ištepė Nefertarės makštį tirštu tepalu iš terpentino sakų, svogūno, pieno, krapų ir druskos. Nuskausminimui ji ketino naudoti degtą molį, sumaišytą su šiltu aliejumi. Juo reikėjo aptepti gimdyvės lytinius organus.

Visos pribuvėjos žinojo, kad Nefertarės gimdymas užtruks ilgai, o jo pabaiga neaiški.

„Te deivė Hatora suteikia karalienei kūdikį, — ėmė giedoti viena iš jų. — Teneužpuola jo jokia liga; pranyk, piktoji dvasia, atslenkanti tamsoje, tykanti iš pasalų, atgręžus veidą atgalios! Tu neapglėbsi šio vaikelio, tu jo neužmigdysi, tu jam nepakenksi, tu jo nenusineši! Teįeina į jį dvasia ir atgaivina, tenepaveikia jo jokie kerai, tebūna žvaigždės jam palankios!“

Atėjus nakčiai sąrėmiai padažnėjo. Pribuvėjos liepė Nefertarei išsižioti ir įdėjo jai į burną apykietės pupelių tešlos, kad ji nesusižeisdama galėtų sukąsti dantis.

Susikaupusios, puikiai išmanančios, ką turi daryti, kartodamos senovines ištarmes nuo skausmo, šešios pribuvėjos padėjo Egipto karalienei pagimdyti kūdikį.

Nerimaudamas dėl Nefertarės, Ramzis jau netvėrė savam kaily.

Kai daktaras Pariamakus bent dešimtą kartą įžengė į valdovo kabinetą, jam pasirodė, kad Ramzis tuoj griebs jį už gerklės.

— Ar tai galų gale baigėsi?

— Taip, Jūsų Didenybe.

— Kas Nefertarei?

— Karalienė gyva, ji jaučiasi gerai, o jūs turite dukterį.

— Ji sveika?

— Na... šiek tiek keblu jums atsakyti...

Nustūmęs gydytoją sau iš kelio, Ramzis puolė į gimdymo kambarį. Ten jau nieko nebuvo, išskyrus vieną po truputį besitvarkančią pribuvėją.

— Kur karalienė ir mano duktė?

— Rūmuose, miegamajame, Jūsų Didenybe.

— Sakyk man teisybę!

— Kūdikis labai silpnas.

— Aš noriu jas pamatyti.

Vyriausioji pribuvėja sugirdė Nefertarei raminamosios mikstūros, ir dabar ji miegojo — nurimusi, laiminga, bet išsekinta.

Kūdikis buvo nepaprastai gražus. Mažulytė Nefertarės ir Ramzio duktė žvelgė į pasaulį plačiai atvertomis akimis, pilnomis nuostabos ir smalsumo lyg būtų regėjusi didžiausią stebuklą.

Valdovas paėmė ją ant rankų.

— Ji nuostabi! Ko gi jūs bijote?

— Mes turėjome užkabinti jai ant kakliuko amuletą, o jo raištelis nutrūko. Tai blogas ženklas, Jūsų Didenybe, labai blogas ženklas.

— Ar jau girdėjote pranašystę?

— Mes kaip tik laukiame pranašautojos.

Ir štai ši įžengė į kambarį, prisijungė prie šešių pribuvėjų ir tokiu būdu lyg atkūrė septynių Hatorų, įpareigotų išpranašauti naujagimio likimą, broliją. Sustojusios ratu aplink naujagimę, jos susikaupė, mėgindamos nuspėti mergytės ateitį.

Jų meditacija užtruko ilgiau nei paprastai.