Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Žiūrėk, kad jiems nieko nestigtų. Aš tave įgalioju reikalui esant naudotis karališkųjų aruodų ištekliais.

— Aš pastatysiu tavo sostinę, Ramzi.

Plytų dirbėjai hebrajai puikavosi trumpais, nedengiančiais ausų juodais perukais, kuriuos prilaikė balti raiščiai, juosią jų žemas kaktas. Aplink burną su stora apatine lūpa jie mėgo užsiželdinti ūsus ir trumpą barzdikę. Jie buvo puikūs darbininkai ir pavydžiai saugojo savo amato paslaptis. Sirai ir egiptiečiai bandė su jais varžytis, bet hebrajai buvo ir liko geriausi. Dirbo jie sunkiai, griežtai prižiūrimi meistrų egiptiečių. Bet už darbą jiems buvo mokama laiku ir dosniai, o ir poilsio dienų buvo nemažai. Be to, Egipte netrūko skanaus ir sotaus maisto, tad prasimaitinti buvo nesunku. Nesunku buvo ir susirasti pastogę. Drąsesniems pavykdavo net pasistatyti visai neblogas buveines iš statybinių medžiagų atliekų.

Mozė neslėpė, kad statant Pi-Ramzį darbas bus labiau įtemptas nei paprastai, bet už patirtus sunkumus su kaupu bus atlyginta dosniais apdovanojimais ir paskatinimais. Ne vienas hebrajas praturtės statydamas naująją sostinę — žinoma, jei negailės prakaito. Dirbdami normaliu tempu, trys darbininkai per dieną galėdavo pagaminti aštuonis ar devynis šimtus nedidelių plytų; Pi-Ramzyje reikės gaminti dideles13 plytas, kad ant tų ypatingų, nestandartinių plytų pamato būtų galima mūryti mažesnes, įprasto dydžio ir serijinės gamybos. Už pamatus turėjo būti atsakingi ne plytų dirbėjai, o statybų viršininkai ir akmentašiai.

Jau pirmąją darbo dieną hebrajai suprato, kad Mozė ir pats dirbs be atvangos, ir jiems neleis dykinėti. Tie, kurie tikėjosi galėsią ilgėliau atsipūsti medžio pavėsyje, bemat nusivylė ir įsitikino, kad triūsti iš peties teks ligi pat sostinės pašventinimo iškilmių. Kaip ir jo bendradarbiai, Abneras pasiryžo negailėti jėgų nei prakaito ir kibo į darbą, maišydamas Nilo dumblą su susmulkintais šiaudais, vis pasitikrindamas, ar mišinys plytoms tikrai kokybiškas. Darbininkams buvo skirtos kelios aikštelės14, kur jie skiedė dumblą vandeniu, semiamu iš gilaus griovio, besijungiančio su kanalu. Paskui, lengvindami sau darbą smagia daina, iš pasigamintos žaliavos jie formavo būtinas statiniams įvairių formų plytas.

Abneras buvo miklus ir energingas. Kai mišinys jam atrodė esąs geros kokybės, jis prikraudavo jo pilną krepšį, kurį juodadarbis ant peties nešdavo dirbtuvėn. Ten mišinį iškratydavo į stačiakampę medinę liejimo formą. Išimti gatavą plytą iš formos buvo keblus darbas, ir kartais Mozė pats dalyvaudavo jį atliekant. Plytos būdavo išdėliojamos ant labai sausos žemės ir džiovinamos keturias dienas. Paskui jas sukraudavo ir išvežiodavo į įvairias statybų aikšteles. Pirmiausia gabendavo šviesiausio atspalvio plytas.

Plytos iš Nilo dumblo buvo kukli statybinė medžiaga, bet jeigu jos būdavo gerai pagamintos, pasižymėdavo tvirtumu ir atsparumu. Deramai sumūrytos, jos išlikdavo per amžių amžius, drąsiai mesdamos iššūkį laikui.

Hebrajai dirbo su įkarščiu, kone rungčiomis. Žinoma, juos masino už gerą darbą didinami atlyginimai ir skiriamos premijos, bet tai buvo dar ne viskas: juos skatino pasididžiavimas, kurį jiems kėlė pats dalyvavimas įgyvendinant tokį milžinišką sumanymą, tarsi laimint jiems pasiūlytas lažybas. Kai įkarštis imdavo slūgti, Mozė vienokiu ar kitokiu būdu vėl jį sužadindavo, ir vėl tūkstančiai gražių gražiausių plytų keliaudavo į statybvietes.

Pi-Ramzis, prasidėjęs kaip Ramzio svajonė, pamažu virto tikrove. Laikydamiesi faraono nubraižyto plano, statybų viršininkai, meistrai ir akmentašiai klojo tvirtus pamatus; padieniai darbininkai be atvangos nešiojo mūrininkams hebrajų gaminamas plytas.

Įgaudamas realias formas, miestas kilo į saulę.

Kiekvienos darbo dienos pabaigoje Abneras žavėdavosi Moze. Hebrajų viršininkas apeidavo visas darbininkų grupes, tikrindavo maisto kokybę, siųsdavo pailsėti ligonius ir pernelyg pavargusius. Priešingai nei jam atrodė, jo populiarumas nuolat augo.

Jau sukaupęs apvalią sumelę iš gautų paskatinimų ir apdovanojimų, Abneras ketino įsigyti čia, naujojoje sostinėje, gražų namą sau ir savo šeimai.

— Na, ką, Abnerai, džiaugiesi? — piktdžiugiškai pasiteiravo nežinia iš kur šalia Abnero išdygęs Saris.

— Ko tu iš manęs nori?

— Gal pamiršai, kad aš — tavo viršininkas?

— Aš dirbu savo darbą.

— Prastai.

— Negali būti, kad prastai!

— Tu sugadinai daug plytų.

— Tai netiesa!

— Du meistrai pastebėjo tavo klaidas ir parašė apie tai savo ataskaitoje. Jeigu aš įteiksiu ją Mozei, tu būsi atleistas ir nubaustas.

— Kam tau tas melas?

— Tau lieka tik viena išeitis: atiduoti man savo atlyginimą, kad tylėčiau. Tokiu būdu apie tavo prasikaltimą niekas nesužinos. Taigi ar sumokėsi man už tylėjimą?

— Sakalas tu, Sari, tikras šakalas!

— Tau nėra kito kelio, Abnerai.

— Už ką tu manęs nekenti?

— Tu — hebrajas, vienas iš daugelio; tu moki už juos visus, štai ir viskas.

— Tu neturi teisės taip elgtis!

— Na, tai kaip, nunešti man Mozei ataskaitą ar niekam nieko nesakyti?

Abneras nuleido akis. Saris ir šįkart nugalėjo.

40

Memfyje Ofiras jautėsi kur kas laisviau ir geriau nei Tėbuose. Didžiuliame mieste gyveno daug svetimšalių; didesnioji jų dalis puikiai pritapo prie vietinių gyventojų egiptiečių. Tarp jų buvo nemažai Echnatono doktrinos sekėjų, kurių silpstantį tikėjimą magas atgaivino ir sustiprino žadėdamas, kad netolimoje ateityje šis jiems suteiksiąs laimę ir gerovę.

Litą, kaip visada tyli ir paslaptinga, darė įspūdį tiems, kam pavykdavo ją pamatyti. Niekas neabejojo, kad jos gyslomis teka karalių kraujas ir kad ji tikrai yra prakeiktojo faraono įpėdinė. Įtikinamos mago kalbos darė stebuklus, ir Ramzio sesers sodyba Memfyje tapo centru, kuriame rezgami veiksmingi pokalbiai leido diena iš dienos didinti vienintelio dievo šalininkų skaičių.

Ofiras nebuvo pirmas ir vienintelis svetimšalis, skleidęs originalias idėjas, tačiau tik jis bandė atgaivinti eretiškas Echnatono pažiūras, kurias vėlesnieji Egipto valdovai atmetė ir pasmerkė. Echnatono sostinė ir jo kapas buvo apleisti, nė vieno dvariškio nepalaidojo nekropolyje šalia Atono miesto. Be to, visi žinojo, kad Ramzis, pajungęs savo valiai Karnako žynius, nepakęs jokių religinių neramumų. Tad Ofiras stengėsi kritikuoti faraoną ir jo politiką labai atsargiai, kad nesukeltų klausytojų nepritarimo ir neužsitrauktų valdžios rūstybės.

Magas sėkmingai stūmėsi į priekį, įgyvendindamas savo užmačias.

Dolantė atnešė jam šviežių ceratonijos sulčių.

— Jūs atrodote pavargęs, Ofirai.

— Mūsų užduotis reikalauja nuolatinių įtemptų pastangų. Kaip laikosi jūsų vyras?

— Jis labai nepatenkintas. Sprendžiant iš jo paskutinio laiško, jis leidžia laiką bardamas hebrajus, tuos tinginius ir melagius.

— Tačiau sklinda gandai, kad sostinė statoma labai sparčiai.

— Visi meno, kad ji bus nuostabi!

— Bet ji skirta Setui, blogio ir tamsiųjų galių viešpačiui! Ramzis mėgina nustelbti šviesą ir užtemdyti saulę. Mes privalome sukliudyti jam.

— Aš tuo įsitikinusi, Ofirai.

— Jūs žinote, kad jūsų parama man būtina. Ar leisite man pasinaudoti visomis mano mokslo teikiamomis galimybėmis, norint sutrukdyti Ramziui sunaikinti Egiptą?

Aukštaūgė, tamsiaplaukė ir geidulinga moteris prikando lūpą:

— Ramzis — mano brolis!

Ofiras švelniai paėmė Dolantę už rankos.

— Jis jau pridarė mums tiek pikto! Žinoma, aš vykdysiu jūsų valią, bet kodėl mes turėtume taip ilgai dvejoti? Juk Ramzis žengia pirmyn! O kuo toliau jis žengia į priekį, tuo labiau stiprėja jo magiškoji apsauga. Jeigu dar delsime, ar man bepavyks ją sunaikinti?