Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Saris pastojo jam kelią:

— Kam tu mane išsikvietei?

— Netrukus sužinosi.

— Aš juk ne hebrajas!

— Čia yra atvykę net keli brigadų viršininkai egiptiečiai.

— Gal pamiršai, kad mano žmona — Faraono sesuo?

— O aš — jo statybų viršininkas. Kitaip sakant, tu privalai man paklusti.

Saris prikando liežuvį, gerokai pakeitė toną, bet dar bandė spyriotis:

— Manųjų hebrajų banda labai nedrausminga. Aš pripratau naudotis lazda ir neketinu to įpročio atsisakyti.

— Jeigu lazda naudojamasi protingai, ji atkemša darbininkui tą ausį, kurią jis turi nugaroje; bet jeigu darbininkas mušamas nepelnytai, tai gauti lazdų turi tas, kas jį muša. Aš pats prižiūrėsiu, ką verta bausti.

— Tavo pasipūtimas ir atžarumas manęs negąsdina.

— Atsargiau, Sari: aš galiu tave ir atleisti iš pareigų. Gal iš tavęs išeitų puikus plytų dirbėjas?

— Tu neišdrįsi...

— Ramzis suteikė man neribotus įgaliojimus. Nepamiršk šito.

Mozė stumtelėjo Sarį sau iš kelio, o šis nusispjovė hebrajui įkandin.

Sugrįžimas į Memfį, kuriuo Dolantė taip džiaugėsi, galėjo virsti jiems pragaru. Nors Ramzis buvo oficialiai informuotas, kad į miestą atvyko jo vyresnioji sesuo, lydinti savo vyrą, jis nuleido tai negirdomis. Sutuoktiniai įsikūrė vidutinio dydžio sodyboje, kur apgyvendino ir Ofirą su Litą, pristatę juos kaip savo tarnus. Nepaisant aiškaus Sario nepritarimo, trijulė buvo pasiryžusi tęsti Memfyje tai, ką pradėjo Tėbuose. Kadangi šalies ekonomikos sostinėje gyveno daug svetimšalių, skleisti Atono religiją čia turėjo būti lengviau nei Pietuose, kur žmonės laikėsi tradicijų ir buvo priešiški religinėms naujovėms. Dolantė manė, kad tai žada sėkmę jų sumanymui.

Saris tebežiūrėjo į visas tas užmačias skeptiškai ir rūpinosi tik savais reikalais. Ką pasakys Mozė kreipdamasis į tūkstančius įsiaudrinusių hebrajų?

Prie įėjimo į Užsienio reikalų ministeriją stovėjo rausvo granito statula, vaizduojanti dievą Totą didžiulio paviano pavidalu. Juk hieroglifų kūrėjas, pasivertęs šiuo grėsmingu gyvūnu, galinčiu nuvyti šalin net plėšrūną, kitados, kai žmonių giminės dar tik formavosi, atskyrė jų kalbas vieną nuo kitos. Sekdami jo pavyzdžiu, diplomatai privalėjo mokėti kelias kalbas, nes supažindinti svetimšalius su šventaisiais ženklais, kuriuos egiptiečiai iškaldavo akmenyje, buvo griežčiausiai uždrausta. Buvodami užsienyje, ambasadoriai ir pasiuntiniai kalbėdavo tos šalies kalba, į kurią nuvykdavo.

Kaip ir kiti aukšti ministerijos pareigūnai, Aša pasuko koplyčion, kuri buvo kairėje prie pat įėjimo į pastatą, padėjo ant Toto aukuro puokštę narcizų ir valandėlę pastovėjo susikaupęs, paskendęs meditacijoje. Prieš imantis nagrinėti sudėtingus klausimus, nuo kurių priklausė šalies saugumas, derėjo melsti dieviškojo raštininko malonių.

Atlikęs įprastas apeigas, elegantiškasis diplomatas perėjo daug patalpų, kur triūsė pareigūnai, ir paprašė, kad jį priimtų Šenaras, turėjęs tame pačiame aukšte erdvų kabinetą.

— Aša, na, pagaliau jūs atsiradote! Kurgi jūs buvote?

— Et, linksmai praleidau naktį, tad numigau šįryt kiek ilgiau, nei pratęs. Nejaugi tas nežymus mano vėlavimas jums suteikė kokiui nors nesmagumų ar pridarė keblumų?

Paburkęs Šenaro veidas buvo smarkiai išraudęs; be abejo, vyresnysis Ramzio brolis patyrė kažkokį sukrėtimą.

— Atsitiko kas nors rimta?

— Ar girdėjote, kad plytų dirbėjai hebrajai telkiami į šiaurę nuo Memfio?

— Aš nelabai atkreipiau į tai dėmesį.

— Aš irgi, o pasirodo, mes abu labai klydome, nepaisydami šio fakto!

— Argi tie žmogeliai kuo nors susiję su mumis ar mūsų siekiais?

Įpratęs gyventi ir vaikščioti aukštai iškėlęs galvą, saldžiabalsis Aša darbininkams, su kuriais bendrauti jis neturėjo progos, jautė tik giliausią panieką.

— Ar žinote, kas juos ten sukvietė ir kas dabar eina karališkųjų statybų viršininko pareigas? Mozė!

— Kas gi čia nuostabaus? Jis jau prižiūrėjo statybas Karnake, o dabar buvo paskirtas į aukštesnes pareigas.

— Jeigu tai būtų viso labo tik tiek... Vakar Mozė kreipėsi į hebrajus ir atskleidė jiems Ramzio sumanymą: pastatyti naują sostinę Nilo Deltoje!

Po Šenaro žodžių stojo ilga tyla. Aša, visada toks pasitikįs savimi, atrodė išmuštas iš vėžių.

— Ar jūs tikras, kad...

— Taip, Aša, visiškai tikras! Mozė vykdo mano brolio įsakymus.

— Nauja sostinė... Tai neįmanoma.

— Tik ne Ramziui!

— Gal tai tik sumanymas?

— Faraonas pats nubraižė būsimo miesto planą ir parinko vietą. Neįtikimą vietą: Avarį, gėdingą miestą, įkurtą užkariautojų hiksų, kurių mums buvo taip sunku atsikratyti!

Staiga apvalus kaip mėnulis Šenaro veidas nušvito:

— O gal... gal Ramzis išprotėjo? Kadangi jo sumanymas būtinai žlugs, teks šauktis visų blaiviai mąstančių žmonių.

— Nenusiteikite pernelyg optimistiškai. Tiesa, Ramzis smarkiai rizikuoja, bet vykusiai pasikliauja savo nuojauta. Geriau apsispręsti nė nebuvo galima: įkūręs sostinę taip toli į šalies rytus ir taip arti valstybės sienos, jis drauge aiškiai perspės hetitus. Užuot užsisklendęs savyje ir it sraigė tūnojęs savo kriauklėje, Egiptas parodys, kad suvokia jam gresiantį pavojų, ir neatiduos nė sprindžio savosios žemės. Faraonas labai greit sužinos apie priešo veiksmus ir nedelsdamas galės duoti jiems atkirtį.

Nusivylęs Šenaras sunkiai klestelėjo ant kėdės:

— Tai katastrofa. Visi mūsų planai žlugo.

— Nenusiteikite pernelyg pesimistiškai. Viena vertus, Ramzio noras galbūt netaps tikrove; antra, kodėl mes turėtume atsisakyti savo planų?

— Nejaugi jūs nesuprantate, kad mano brolis ima į savo rankas užsienio politiką?

— Tai ne staigmena! Na, ir kas? Juk jis vis tiek liks priklausomas nuo gaunamų žinių, kuriomis remdamasis vertins padėtį. Leiskime jam sumenkinti mūsų vaidmenį ir pagarbiai pakluskime.

Šenaras atgavo pasitikėjimą savimi ir ateitimi:

— Jūs teisus, Aša; nauja sostinė netaps neįveikiama kliūtimi.

Karalienė motina Tuja susijaudino, vėl įžengusi į Memfio rūmų sodą. Kaip retai ji vaikštinėjo čia su Sečiu, ir kokie trumpi buvo tie šalia jo nugyventi metai! Ji prisiminė kiekvieną jo žodį, kiekvieną žvilgsnį. Tuja taip dažnai svajojo apie ilgą ir ramią senatvę, kai jiedu būtų dalijęsi prisiminimais, rankiodami juos it pabirusius karoliukus. Bet Setis iškeliavo anapus — kas žino, kokiais nuostabiais keliais dabar jis žengia? O jai tenka vaikščioti vienai šitame puikiame sode, kur auga granatmedžiai, tamariskai ir zizifmedžiai. Abipus alėjos skleidėsi, žydėjo ir kvepėjo rugiagėlės, plukės, lubinai ir vėdrynai. Truputį pavargusi, Tuja atsisėdo glicinijų apraizgytoje pavėnėje prie tvenkinio su lotosais.

Tujos liūdesys išsisklaidė, kai ji pamatė ateinantį Ramzį.

Dar nė metai nesuėjo nuo tos dienos, kai jos sūnus tapo faraonu, bet jis jau įgijo tiek pasitikėjimo savo jėgomis, kad atrodė visam laikui atsikratęs abejonių. Jis valdė šalį taip pat energingai kaip jo tėvas. Atrodė, kad jis turi kažkokių neišsenkamų galių.

Ramzis švelniai ir pagarbiai apkabino motiną ir atsisėdo jos dešinėje.

— Man reikia su tavim pasikalbėti.

— Tam aš čia ir atėjau, sūnau.

— Kaip tu manai, ar aš teisingai parinkau žmones, dabar sudarančius mano vyriausybę?

— Ar pameni Sečio patarimą?

— Juo aš ir stengiausi vadovautis. Setis sakė: „Tirk žmogaus sielą; ieškok tvirto ir tiesaus būdo pareigūnų, kurie liktų nešališki ir išsaugotų ištikimybę duotai paklusnumo priesaikai“. Ar man pavyko rasti kaip tik tokių žmonių? Į tai atsakys tiktai ateitis, keleri artimiausi metai.