Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Tie tavo laukai gražūs, — tarė Kha, — bet man labiau patinka papirusai ir hieroglifai.

— Gal pageidauji pamatyti ūkininko sodybą?

— Eime, jeigu tu nori man ją parodyti.

Nedžemas paėmė mažylį už rankos. Berniūkštis ir eidamas atrodė toks pat rimtas, kaip skaitydamas ar rašydamas; tas begalinis rimtumas buvo visai neįprastas jo amžiaus vaikui. Gerąjį Nedžemą sujaudino berniuko vienatvė, o Kha dargi buvo toks santūrus, kad nereikalavo nei žaislų, nei bičiulių. Tada Nedžemas paprašė mažylio motiną, gražiąją Izetę, leisti jam bent kurį laiką pabūti Kha mokytoju. Jam atrodė būtina išvaduoti Ramzio sūnų iš jo paauksuoto narvelio ir parodyti jam gamtą su visais jos stebuklais.

Kha atidžiai stebėjo viską aplink, bet ne kaip vaikas, nustebintas naujo ir neįprasto reginio, o kaip prityręs raštininkas, pasirengęs pasižymėti reikalingus duomenis, kad galėtų paskui pateikti ataskaitą savo viršininkams.

Aplankytame ūkyje berniukas pamatė aruodus, tvartus, paukštyną, kepyklą ir daržą. Prie įėjimo Nedžemui su Kha buvo pasiūlyta nusiplauti rankas ir kojas. Paskui juos pasitiko ūkio šeimininkas, devintam danguj iš laimės, kad jį aplankė tokie aukšti asmenys. Jis aprodė jiems savo gražiausias melžiamąsias karves, kurios buvo nepaprastai rūpestingai prižiūrimos ir šeriamos.

— Visa mano paslaptis — parinkti joms kuo geriausią ganyklą, — prisipažino ūkininkas. — Tada joms nebūna per karšta, jos sočiai paėda ir kasdien gražėja!

— Karvės yra deivės Hatoros galvijai, — pareiškė mažasis Kha, — štai kodėl jos tokios gražios ir meilios.

Ūkio šeimininkas didžiai nustebo:

— Iš kur jūs tai žinote, karalaiti?

— Skaičiau vienoj pasakoj.

— Jūs jau mokate skaityti?

— Nori padaryti man kai ką malonaus?

— Žinoma!

— Duok man gabaliuką klinties ir galiuką nendrės.

— Taip, taip... tuojau pat...

Ūkininkas klausiamai dirstelėjo į Nedžemą; šis nepastebimai mirktelėjo, leisdamas įvykdyti vaiko norą. Apsirūpinęs reikiamais įrankiais, Kha leidosi į ūkio kiemą, o paskui apstulbusių valstiečių prižiūrimas nukeliavo į tvartus pas galvijus.

Po valandos mažylis parodė šeimininkui klinties gabaliuką, primargintą skaičių.

— Aš suskaičiavau teisingai, — tvirtai pareiškė Kha. — Tu turi šimtą dvylika karvių.

Vaikas pasitrynė akis ir prisiglaudė prie Nedžemo.

— Dabar aš jau noriu miego, — prisipažino jis.

Žemdirbystės ministras paėmė berniuką ant rankų.

Kha iškart užmigo.

„Dar vienas Ramzio stebuklas“, — pamanė Nedžemas.

36

Taip pat atletiškai sudėtas kaip Ramzis, plačiapetis, su vešlių plaukų kupeta virš aukštos kaktos, barzdotas, saulėje įdegusiu veidu, Mozė lėtai įžengė į Egipto karaliaus darbo kambarį.

Ramzis pakilo jo pasitikti, ir abu draugai apsikabino.

— Juk kaip tik šičia dirbdavo Setis, tiesa?

— Aš ničnieko čia nepakeičiau, Moze. Šis kambarys sklidinas jo minčių; ak, kad jos galėtų mane įkvėpti ir padėti valdyti!

Švelni šviesa sklido pro tris grotuotus langus, išdėstytus taip, kad vykusiai vėdintų kambarį. Besibaigiančios vasaros karštis darėsi malonus.

Ramzis apėjo valdovo krėslą su tiesiu atlošu ir atsisėdo priešais draugą ant kėdės su pinta šiaudų sėdyne.

— Kaip laikaisi, Moze?

— Jaučiuosi puikiai, o štai jėgų neturiu kur dėti.

— Dabar mudu nelabai turime laiko pabendrauti, ir dėl to kaltas aš.

— Juk tu žinai, kad aš nepakenčiu dykinėjimo, net prabangaus. Man patiko darbas Karnake.

— Tau atrodo, kad Memfio dvare trūksta žavesio ir pagundų?

— Dvariškiai man atsibodo. Jie nesiliauja tavęs liaupsinę, o netrukus išvis paskelbs dievu. Tai kvaila ir niekinga.

— Tau nepatinka tai, ką aš darau?

— Stebuklingas potvynis, feniksas, naujoji era... Tai — neginčytini faktai, kurių visiškai pakanka tavo populiarumui paaiškinti. Galbūt tu turi antgamtinių galių, gal tau tikrai lemta tapti faraonu. Šiaip ar taip, tavo tauta tuo įsitikinusi.

— O tu, Moze?

— Gal tai ir tiesa. Bet tu nesi tikrasis Dievas.

— Argi aš kada nors skelbiausi juo esąs?

— Saugokis, Ramzi; aplinkinių pataikavimas gali sužadinti begalinę tuštybę ir pasipūtimą.

— Tu nedaug tenutuoki apie Faraono vaidmenį ir pareigas. Be to, tu mane laikai menkyste.

— Aš tik noriu tau padėti.

— Tuomet aš tuoj suteiksiu tau tokią galimybę.

Mozės akys net sublizgo iš smalsumo:

— Tu išsiusi mane atgal į Karnaką?

— Aš turiu tau daug svarbesnę užduotį — žinoma, jeigu tu sutiksi jos imtis.

— Svarbesnę už Karnaką?

Ramzis pakilo ir atsirėmė nugara į langą.

— Turiu didžiulį sumanymą, kurį patikėjau ir Nefertarei. Mudu manėme, kad prieš pradedant jį įgyvendinti reikia sulaukti ženklo. Potvynis ir feniksas... Dangus man atsiuntė du ženklus, o Gyvybės Namas patvirtino, kad pagal astronomijos dėsnius iš tikrųjų prasideda nauja era. Be abejo, aš užbaigsiu tėvo pradėtus darbus tiek Karnake, tiek Abide; tačiau tą naują laikotarpį dera pažymėti naujais kūriniais. Argi tai — tuštybė, Moze?

— Kiekvienas faraonas privalo taip elgtis. To reikalauja tradicija.

Ramzis atrodė dėl kažko susirūpinęs.

— Pasaulis keičiasi; hetitai sudaro mums nuolatinę grėsmę. Egiptas — turtinga šalis, kurią daug kas geidžia užgrobti. Štai tokios tiesos ir paskatino mano sumanymą.

— Tu nori sustiprinti mūsų armiją?

— Ne, Moze. Aš noriu perkelti kitur Egipto gyvybinį centrą.

— Nejaugi tu ketini...

— Pastatyti naują sostinę.

Hebrajas buvo priblokštas:

— Juk tai... beprotybė, kvailystė, dievaižin kas!

— Mūsų šalies likimas priklausys nuo padėties šiaurės rytų pasienyje, tad mano vyriausybė privalės būti Deltoje, kad išsyk galėtų sužinoti apie menkiausią įvykį Libane, Sirijoje ar mūsų protektoratuose, kuriems grasina hetitai. Tėbai liks Amono miestu — nuostabiu miestu, kur iškilo milžiniškas Karnakas ir puikusis Luksoras, kurį aš dar papuošiu. O vakariniame krante amžinai budės tylos kalnas, sergėdamas Karalių ir Karalienių slėnius bei amžinąsias teisuolių buveines.

— Bet... o kaipgi Memfis?

— Memfis yra Dviejų Žemių pusiausvyros ašis Deltos ir Nilo slėnio sandūroje; jis liks mūsų ekonomikos sostine ir vidaus savitvarkos centru. Bet mums reikia judėti toliau į šiaurę ir į rytus, Moze, o ne išdidžiai stūksoti atsiribojus nuo visų. Mes neturime pamiršti, kad mūsų šalis sykį jau buvo užkariauta ir kad Egiptas daug ką gundo kaip puikus grobis.

— Argi mūsų tvirtovių linijos negana?

— Pavojaus atveju aš privalau kuo greičiau duoti atkirtį. Kuo arčiau valstybės sienos aš būsiu, tuo mažiau reikės sugaišti laiko pasiruošimui, nes visos žinios pasieks mane kur kas sparčiau.

— Įkurti sostinę ne taip paprasta. Sakyčiau, tai pavojinga, o gal net pražūtinga. Prisimink Echnatoną: juk jis patyrė pralaimėjimą.

— Echnatonas pridarė neatleistinų klaidų. Jau dedant pirmąjį pamatų akmenį turėjo būti aišku, kad nieko gera iš to neišeis, nes vieta, kurią jis parinko Viduriniame Egipte, buvo visiškai netinkama. Jis siekė ne tautos laimės, o savo mistinių svajų įgyvendinimo.

— Bet juk jis pasipriešino Amono žyniams visai kaip tu!

— Jeigu didysis Amono žynys paklus Įstatymui ir valdovui, kodėl aš turėčiau su juo kovoti?

— Echnatonas tikėjo vienintelį dievą ir pastatė miestą jo garbei.

— Jis beveik sužlugdė klestinčią šalį, kurią jam buvo palikęs tėvas, didysis Amenhotepas. Echnatonas buvo silpnas ir neryžtingas žmogus, paskendęs maldose. Jam valdant, Egiptui priešiškos valstybės užkariavo daug mūsų teritorijų. Tu ketini ir toliau jį ginti?