Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Mozė aiškiai dvejojo:

— Šiandien jo sostinė apleista...

— Manoji bus pastatyta daugeliui busimųjų kartų.

— Tu man keli vos ne baimę, Ramzi.

— Netrukus tu atgausi drąsą, drauguži!

— Kiekgi metų prireiks, kad tuščioje vietoje išdygtų miestas?

Ramzis šyptelėjo:

— Jis išdygs ne tuščioje vietoje.

— Ką tu turi galvoje?

— Ruošdamas mane būti valdovu, Setis keliavo su manim po Egiptą ir parodė svarbiausias vietoves, kiekvienąkart perteikdamas kokį nors pamokymą, kurį aš stengiausi perprasti. Dabar tos kelionės įgavo prasmę. Viena iš tų vietovių buvo Avaris.

— Avaris, prakeiktasis miestas, užkariautojų hiksų sostinė?!

— Setis buvo pavadintos Ozirio žudiko Seto vardu, nes turėjo tokią galią, kad pajėgė numaldyti griovimo jėgas, išgauti jose slypinčią šviesą ir panaudoti ją kūrybai.

— Taigi tu nori paversti Avarį Ramzio miestu?

— Jis vadinsis Pi - Ramzis, „Ramzio miestas“, ir bus Egipto sostinė.

— Tai gryna beprotybė!

— Pi-Ramzis bus puikus ir svetingas miestas. Poetai apdainuos jo grožį.

— Po kiek metų?

— Aš nepamiršau tavo klausimo; kaip tik dėl to aš tave ir pasikviečiau.

— Bijau suprasti...

— Man reikia patikimo žmogaus, kuris prižiūrėtų darbus ir užkirstų kelią jų vilkinimui. Aš skubu, Moze; Avaris turi virsti Pi-Ramziu kaip galima greičiau.

— Ar jau numatei, per kiek laiko tai reikės padaryti?

— Mažiau nei per metus, Moze.

— Tai neįmanoma!

— Tavo dėka tai bus įmanoma.

— Gal manai, kad aš pajėgsiu sakalo greičiu perkelti krūvas akmenų iš vienos vietos į kitą ir sumūryti juos vien padedamas savo valios?

— Akmenis — ne, plytas — taip.

— Vadinasi, tu pagalvojai...

— Apie hebrajus, kurių dauguma dirba kaip tik tokius darbus. Dabar jie išsisklaidę keliose gyvenvietėse. Tu juos surinksi ir sudarysi iš jų šaunią sumanių darbininkų brigadą, kuri pajėgs sėkmingai atlikti tą milžinišką darbą!

— Argi šventyklos neturi būti pastatytos iš akmens?

— Aš įsakysiu išplėsti jau esamas. Tai užtruks keletą metų. O iš plytų statysime rūmus, administracinius pastatus, kilmingųjų sodybas, didelius ir mažus namus. Mažiau nei per metus Pi-Ramzis bus apgyvendintas ir taps sostine.

Mozė atrodė abejojąs:

— Aš vis tiek manau, kad tai neįmanoma. Vien tik projektui sudaryti...

— Projektas jau sukurtas! Aš matau prieš akis visą miesto planą. Aš pats tau jį nubraižysiu ant papiruso, o tu asmeniškai prižiūrėsi jo įgyvendinimą.

— Hebrajai — gana sunkaus būdo žmonės, greitai linkę reikšti nepasitenkinimą. Be to, jie susiskaldę: kiekviena giminė turi savo vadą.

— Aš neprašau tavęs tapti jų karaliumi. Aš noriu, kad tu būtum darbų viršininkas.

— Bus nelengva priversti juos man paklusti.

— Aš tavimi pasitikiu.

— Kai tik apie projektą bus plačiau sužinota, kiti hebrajai bandys užimti mano vietą.

— Manai, kad jiems pavyks ją gauti?

Dabar jau šyptelėjo Mozė.

— Šiaip ar taip, per tavo numatytą laiką mums niekaip nepavyks nuveikti tokį darbą.

— Mes pastatysime Pi-Ramzį, jis sužėrės Deltos saulėje ir nutvieks Egiptą savo grožiu. Prie darbo, Moze.

37

Plytų dirbėjas Abneras nebegalėjo pakęsti neteisybių iš Sario pusės, kuris leido sau niekinti darbininkus ir šiurkščiai elgėsi su jais nieko nebijodamas, nes buvo vedęs Ramzio seserį. Jis per mažai mokėdavo už papildomas darbo valandas, sukčiavo mažindamas maisto davinius ir neduodavo atostogų nei laisvadienių, motyvuodamas esą prastai atliktu darbu.

Kol Mozė buvo Tėbuose, Saris negalėjo duoti sau valios; hebrajui išvykus, jis visai suįžūlėjo. Išvakarėse jis lazda primušė penkiolikmetį berniuką už tai, kad šis nepakankamai greit nešiojąs plytas iš dirbtuvės į laivą.

Šįkart darbininkų kantrybė trūko.

Kai Saris atėjo plytų dirbtuvėn, hebrajai ratu sėdėjo ant žemės, ir tik Abneras stovėjo prie tuščių pintinių plytoms nešioti.

— Stot, ir prie darbo! — įsakė Saris.

— Mes reikalaujame, kad mūsų atsiprašytų, — ramiai pareiškė Abneras.

— Ką tu pasakei?

— Berniukas, kurį tu nepelnytai primušei, atgulė. Tu privalai jo atsiprašyti, taip pat ir mūsų.

— Ar iš proto išsikraustei, Abnerai?

— Kol neatsiprašysi, mes nedirbsime.

Saris nuožmiai nusišiepė:

— Vargše Abnerai, tu gi tiesiog juokingas!

— Kadangi tu iš mūsų šaipaisi, mes paduosime skundą.

— Tu juokingas ir kvailas. Man įsakius, tvarkos sergėtojai atliko tyrimą ir nustatė, kad tas jaunas padienis darbininkas tapo nelaimingo atsitikimo auka dėl savo paties kaltės.

— Bet... juk tai — melas!

— Berniuko parodymus užrašė raštininkas. Tai įvyko mano akivaizdoje. Jeigu jis atsisakys savo žodžių, tai melu apkaltins jį, o ne ką nors kitą.

— Kaip tu drįsti taip iškraipyti tiesą?

— Jeigu jūs tuoj pat nesiimsite darbo, padariniai bus labai skaudūs. Jūs privalote tiekti plytas naujam Tėbų seniūno namui, o seniūnas nepakenčia vėlavimo.

— Įstatymai...

— Nekalbėk man apie įstatymus, hebrajau. Tu nepajėgi jų suprasti. Jei išdrįsi paduoti skundą, nukentės tavo šeima ir artimieji.

Abneras pabūgo egiptiečio. Sukandę dantis visi ėmėsi darbo.

Kuo toliau, tuo labiau Sario žmona Dolantė jautėsi pakerėta Ofiro, to keistojo Libijos mago. Nors jo veidas, o ypač plėšraus paukščio profilis, kėlė nerimą, jis kalbėjo apie saulės diską — dievą Atoną taip įtaigiai, kad užkrėsdavo pašnekovą savo dvasios tvirtybe ir ramybe. Gyvendamas Sario namuose kaip kuklus svečias, jis sutiko pasikalbėti su daugeliu Ramzio sesers draugų, papasakoti jiems apie neteisingą Echnatono persekiojimą ir būtinybę platinti tikėjimą vieninteliu dievu.

Ofiras kerėte kerėjo. Pasikalbėjęs su juo, niekas nelikdavo abejingas; kai kurie dar svyravo, kiti buvo įsitikinę, kad magas yra teisus. Taip Ofiras iš lėto audė voratinklį, kuriuo apnarpliojo ne vieną dėmesio vertą laimikį. Laikui bėgant Atono ir Litos šalininkų gausėjo, nors jų buvo dar toli gražu ne tiek, kad jie galėtų suvaidinti kokį nors vaidmenį kovoje dėl sosto. Tačiau užmojis ryškėjo, stiprėjo ir pamažu įgavo tam tikrą formą.

Litą klausėsi pokalbių nepratardama nė žodžio. Jaunosios moters orumas, jos santūri laikysena įtikino daugelį žymių asmenų, kad ji tikrai kilusi iš karalių giminės. Į tai buvo verta atsižvelgti ir anksčiau ar vėliau grąžinti jai deramą vietą karaliaus dvare.

Ofiras nieko nesmerkė, nieko nereikalavo. Sumaniai naudodamasis savo žemu ir įtaigiu balsu, jis kalbėjo klausytojams apie Echnatono pažiūras, apie jo paties Atono garbei sukurtų eilėraščių grožį, apie jo meilę tiesai. Meilė ir taika: argi ne jas skelbė persekiojamasis faraonas ir jo palikuonė Litą? Meilė ir taika pranašavo Egiptui puikią ateitį, kurios jis buvo vertas.

Pristatydama magui buvusį užsienio reikalų ministrą Mebą, Dolantė jautė pasididžiavimą. Ji didžiavosi tuo, kad pergalėjo savo įprastą apatiją, ir tuo, kad tarnauja kilniam reikalui. Ramzis jos atsižadėjo, o magas suteikė jos gyvenimui naują prasmę.

Buvęs diplomatas, plataus ir įkvepiančio pasitikėjimą veido, kilnaus stoto ir impozantiškos laikysenos žmogus neslėpė abejojąs Ofiro išvedžiojimais.

— Nusileidžiu atkakliems jūsų raginimams, mieloji, bet tik norėdamas padaryti jums malonumą.

— Esu jums labai dėkinga, Meba. Jums neteks to gailėtis.

Dolantė nuvedė Mebą pas magą, sėdintį po lauru. Jis stengėsi surišti du lininius siūlus, norėdamas pasidaryti virvutę amuletui.