Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

34

Kadaise Setis buvo nusivežęs Ramzį į Heliopolį. Tada jis buvo nusprendęs surengti sūnui išbandymą, nuo kurio turėjo priklausyti jo ateitis. Šiandien pro didžiosios Ra šventyklos, erdvumu prilygstančios Amono šventovei Karnake, aptvaro vartus Ramzis įžengė jau kaip Faraonas.

Šioje šventoje vietoje, kurią buvo galima pasiekti kanalu, laikui bėgant iškilo daug pastatų: šventykla, kurioje buvo garbinamas pirmapradis akmuo; figmedžio šešėlio gaubiama Kūrėjo Atumo šventovė; koplyčia iš gluosnio kamieno, ant kurio buvo surašytos Egipto valdovų dinastijos; paminklas atminti Džoserui, kuriam architektas Imhotepas pastatė Sakaroje laiptinę piramidę.

Heliopolis buvo stebuklų stebuklas. Akacijų, gluosnių ir tamariskų giraites kirto alėjos, jų pakraščiuose rikiavosi akmeniniai laikini altoriai, ant kurių būdavo pastatomos procesijoje nešamos dievų statulos; vaismedžių sodai ir alyvmedžių giraitės tarpo ir vešėjo; bitininkai rinko gausų medaus derlių; tvartuose stovėjo pieningos karvės; dirbtuvėse įvairiausių amatų gudrybių mokėsi geriausi meistrai. Koks šimtas kaimų dirbo šventajam miestui, kuris savo ruožtu užtikrino jų gerovę.

Čia įsikūnijo egiptiečių išmintis, glūdinti apeigose ir mitologinėse sakmėse, mokytojų lūpomis perteikiamose mokinių ausiai; čia, gaubiami tylos ir paslapties, mokslininkai, burtininkai ir apeigų žinovai mokėsi savojo meno.

Heliopolio Gyvybės Namas buvo seniausias šalyje ir galėjo būti pavyzdys visiems kitiems, įkurtiems kiekvienoje didelėje šventykloje. Jo viršininkas, atsidavęs apmąstymams ir mokslui, buvo nepratęs bendrauti su pasauliečiais ir retai kada išeidavo už šventyklos sienų.

— Jūsų tėvas dažnai pas mus svečiuodavosi, — tarė jis Ramziui. — Labiausiai jis troško atsisakyti pasaulietiško gyvenimo, bet puikiai suprato, kad ta svajonė niekada nevirs tikrove. Jūs, Didenybe, esate dar jaunas; jūsų galvoje knibždėte knibžda aibė sumanymų. Bet ar jūs būsite vertas vardo, kuriuo esate pavadintas?

Ramzis sunkiai suvaldė užvirusį pyktį:

— Jūs tuo abejojate?

— Už mane atsakys dangus. Eikite paskui mane.

— Tai įsakymas?

— Jūs esate šalies valdovas, o aš — jūsų tarnas.

Tai sakydamas Gyvybės Namo viršininkas nenuleido akių nuo Faraono. Ramzis suprato, kad šis priešininkas pavojingesnis už visus tuos, su kuriais jam jau teko susidurti.

— Ar eisite su manim?

— Rodykite kelią.

Viršininkas lygiu žingsniu pasuko pirmapradžio akmens šventyklos link, kur į dangų šovė obeliskas, primargintas hieroglifų.

Jo viršūnėje nė nekrustelėdamas tupėjo feniksas.

— Ar galite pakelti galvą, Jūsų Didenybe, ir pažvelgti į šį paukštį?

Vidurdienio saulė taip plieskė, kad feniksas skendėjo šviesoje.

— Jūs ketinate mane apakinti?

— Tik jums tai spręsti, Didenybe.

— Valdovas neprivalo atsakyti į jūsų iššūkį.

— Kas galėtų jį priversti tai padaryti, jei ne jis pats?

— Paaiškinkite man, kodėl jūs taip elgiatės?

— Vardas, kuriuo esate pavadintas, Didenybe, yra jūsų valdžios atrama. Ligi šiol jis buvo tik siektinas idealas; ar jis toks ir liks, ar jūs ryšitės jį įgyvendinti, kad ir kaip dėl to tektų rizikuoti?

Ramzis pažvelgė tiesiai į saulę.

Aukso diskas nenutvilkė jam akių; Ramzis pamatė, kaip feniksas mostelėjo sparnais ir pakilo į dangaus aukštybes. Valdovas ilgai stovėjo įsmeigęs žvilgsnį į spindulingąjį šviesulį, nutvieskiantį žydrynę.

— Jūs iš tikrųjų esate Ramzis, Šviesos Sūnus ir saulės kūdikis. Teskelbia jūsų valdymas jų triumfą prieš tamsybes.

Ramzis suprato, kad jam niekada neteks baimintis saulės, kurios žemiškuoju įsikūnijimu jis tapo. Palaikydamas ryšį su ja, jis papildys savo energiją.

Nebetaręs nė žodžio, viršininkas pasuko pailgo pastato su aukštomis ir storomis sienomis link. Ramzis nusekė jam iš paskos ir įėjo į Heliopolio Gyvybės Namą. Jo viduryje ant pakylos stovėjo dieviškasis akmuo, apdengtas avino kailiu; alchemikai juo naudojosi transmutacijoms, o nedidelius gabaliukus dėdavo į įšvęstųjų sarkofagus, kad po mirties būtų įmanoma atgimti.

Viršininkas įvedė faraoną į erdvią biblioteką, kur buvo saugomi astronomijos bei astrologijos veikalai, pranašystės ir karališkieji metraščiai.

— Anot mūsų metraščių, — tarė viršininkas, — feniksas nesirodė Heliopolyje tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt vienerius metus. Tai, kad jis atskrido pirmaisiais jūsų valdymo metais, žymi ypatingą įvykį: dviejų kalendorių, kuriuos sudarė mūsų astronomai, sutapimą. Pagal vieną kalendorių skaičiuojami metai, kurie kas ketveri metai netenka vienos dienos; pagal kitą — tie, kurie kasmet netenka ketvirčio dienos. Abu šie kosminiai ciklai sutapo tą akimirką, kai jūs atsisėdote į sostą. Jei jūs neprieštarausite, šiam įvykiui paminėti steloje bus iškaltas įrašas.

— Kaip aš turiu suprasti tai, ką jūs man atskleidėte?

— Kad atsitiktinumo nebūna, Didenybe, ir kad jūsų likimą lemia dievai.

Stebuklingas potvynis, fenikso sugrįžimas, naujoji era... Šenarui to jau buvo per daug. Prislėgtas, ūžiančia galva, jis vis dėlto įsigudrino gerai atrodyti per iškilmes, surengtas Ramzio garbei, kurio valdymą tokie geri ženklai rodė būsiant itin sėkmingą. Niekas neabejojo, kad dievai pasirinko tą jaunuolį, nuskyrę jam valdyti Abi Žemes, išsaugoti jų vienybę ir padidinti prestižą.

Tik Seramana neslėpė savo prastos nuotaikos. Norint užtikrinti valdovo saugumą, jam nuolat tekdavo kone verstis per galvą, nė akimirkos nepamirštant būdrauti: būriais ėjo aukšti pareigūnai, trokštą pasveikinti Faraoną; be to, Ramzis važinėjo pagrindinėmis Memfio gatvėmis audringai sveikinamas miesto gyventojų. Nekreipdamas dėmesio į sardo patarimus, pagraudenimus ir įspėjimus, jis svaiginosi savo populiarumu.

Negana to, kad karalius šitaip nepaisė pavojaus mieste, jis ėmė lankytis kaimo vietovėse, kurių didžiąją dalį sėmė potvynio vandenys. Valstiečiai taisė įrankius ir arklus, tvirtino aruodus, vaikai, naudodamiesi plūdėmis, mokėsi plaukti. Virš jų skraidė raudonsnapės gervės, o upės vandeny tingiai vartėsi būriai irzlių hipopotamų. Miegodamas vos po dvi tris valandas per parą, Ramzis aplankė daugybę kaimelių. Jis išklausė provincijų vietininkų bei seniūnų žarstomų ištikimybės priesaikų ir pelnė paprastų žmonių pasitikėjimą.

Kai Ramzis grįžo į Memfį, jau buvo prasidėjęs atoslūgis, ir žemdirbiai ruošėsi sėjai.

— Tu visai neatrodai pavargęs, — ištarė Nefertarė.

— Negi galima pavargti, kai bendrauji su savo liaudimi? O štai tu atrodai nekaip.

— Et, truputį negaluoju...

— Ką sako gydytojai?

— Kad turiu gulėti, jei noriu sėkmingai pagimdyti kūdikį.

— Tai kodėl tu vis dar ant kojų?

— Tau nesant, man reikėjo...

— Aš niekur nebevažiuosiu iš Memfio, kol tu nepagimdysi.

— O kaipgi tavo didysis sumanymas?

Ramzis lyg ir nusiminė.

— Ar leisi man išvykti... trumputėn kelionėn?

Karalienė šyptelėjo.

— Argi aš galiu ką nors uždrausti Faraonui?

— Kokia graži ši žemė, Nefertare! Keliaudamas po mūsų šalį, aš supratau, kad ji — dangaus dovana, stebuklas, vandens ir saulės dukra. Čia įsikūnija Horo jėga ir Hatoros grožis. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką mes turime aukoti jai: mudu su tavim gimėme ne ją valdyti, o jai tarnauti.

— Aš irgi taip manau.

— Ką turi omeny?

— Tarnauti yra pati kilniausia pareiga, kokią tik žmogus gali atlikti. Pilnatvę galima pasiekti tik per tarnystę. Hem, „patarnautojas“... Juk šiuo iškilniu žodžiu vadinamas ir paprastas žmogelis, statybose triūsiantis padienis darbininkas ar žemdirbys, ir galingiausias žmogus — Faraonas, dievų ir savo tautos tarnas. Bet nuo tos akimirkos, kai mums uždėjo Egipto valdovų karūnas, aš suvokiau, kad iš tikrųjų yra kitaip. Nei tu, nei aš negalime tenkintis tik tarnyste: mes privalome ir vadovauti, valdyti, vairuoti valstybės laivą taip, kad jis plauktų teisinga kryptimi. Niekas už mus to nepadarys.