Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Šį darbą jau pradėjo mano tėvas.

— Štai ką aš parašiau:

Žmogui jokios naudos neduoda juk aimanos graudžios.

Naštą nelengvą dievai žmonėms trumpaamžiams uždėjo -

Vis susikrimtus gyvent, o patys be rūpesčių būna. 9

Jūs neišvengsite bendros dalios, tačiau jūsų pareigos nukelia jus už šitos kančioms pasmerktos žmonijos ribų. Juk jūsų tauta tiki laime, mėgaujasi ja ir netgi sugeba ją kurti per amžius gyvuojančios Faraono institucijos dėka.

Ramzis nusišypsojo:

— Jūs pradedate perprasti Egipto paslaptis.

— Neapgailestaukite netekęs tėvo ir nebandykite jo mėgdžioti. Tapkite nepakeičiamu valdovu — kokiu kitados buvo tapęs Setis.

Ramzis su Nefertare atliko apeigas visose Memfio šventyklose ir pagerbė didįjį miesto žynį, įpareigotą prižiūrėti bei derinti amatininkų, kuriems buvo priskiriami ir skulptoriai, darbą.

Neišvengiamai atėjo valanda, kurios abu taip bijojo: jiems teko pozuoti skulptoriams. Sėdėdami soste su karūnomis ant galvų ir skeptrais rankose, faraonas ir didžioji valdovo sutuoktinė privalėjo nė nekrustelėti begalę laiko, kad meistrai — „tie, kurie teikia gyvybę“, — spėtų iškalti akmenyje amžinai jauną karališkosios poros atvaizdą. Nefertarė oriai atlaikė tą išbandymą, o Ramzis neslėpė nekantraująs. Jau antrą pozavimo dieną, netverdamas ilgiau be darbo, jis pasikvietė Amenį.

— Koks potvynis?

— Pakankamas, — atsakė faraono asmens sekretorius. — Tiesa, žemdirbiai tikėjosi geresnio, bet vandens atsargų kaupimo tarnyba nusiteikusi optimistiškai: tvenkiniai pilni. Vandens mums nepritrūks.

— Kaip elgiasi mano žemdirbystės ministras?

— Visą administracinį darbą jis perleido man, o pats nė kojos nekelia į savo kabinetą, nes kiauras dienas apžiūrinėja laukus, nepraleisdamas nė vieno dirbamosios žemės lopinėlio, ir sprendžia tūkstančius problemų. Žinoma, paprastai ministrai taip nesielgdavo, bet...

— Tedirba kaip dirbęs! Ar valstiečiai nebruzda?

— O ko jiems bruzdėti ar maištauti? Derlius buvo geras, jų kluonai ir aruodai pilni.

— Naminiai gyvuliai?

— Paskutinio surašymo duomenimis, jų gimstamumas didėja, o mirtingumas mažėja. Veterinarinės tarnybos neatsiuntė man nė vieno pranešimo, dėl kurio būtų verta nors truputį sunerimti.

— Na, o kaip laikosi mano mylimas brolis Šenaras?

— Pavyzdingai eina savo pareigas. Jis sukvietė visus Užsienio reikalų ministerijos darbuotojus, liaupsino tave ir liepė visiems pareigūnams sąžiningai ir uoliai tarnauti Egiptui. Jis labai rimtai žiūri į savo darbą, ateina ankstų rytą, svarsto įvairius klausimus su patarėjais ir pagarbiai elgiasi su mūsų bičiuliu Aša. Šenaras tampa atidžių ir atsakingu valdininku.

— Tu rimtai, Ameni?

— Su viršininkais nejuokaujama.

— Ar tu su juo kalbėjaisi?

— Žinoma.

— Kaip jis tave priėmė?

— Mandagiai. Kai aš jo paprašiau kas savaitę pateikti man ataskaitą apie nuveiktą darbą, jis visiškai neprieštaravo.

— Stebuklai, ir tiek... Jis turėjo išvyti tave lauk.

— Mano galva, jis nė pats nepajuto, kaip įsitraukė į darbą. Kadangi tu jį kontroliuoji, ko tau baimintis?

— Žiūrėk, kad jis mums neiškrėstų ko nors neleistina.

— Šito galėtumėt man ir nesakyti, Jūsų Didenybe.

Ramzis pakilo, padėjo skeptrą su karūna ant sosto ir liepė skulptoriui, kurio eskizas jau įgavo formą, baigti tos dienos darbą. Lengviau atsidususi, Nefertarė pasekė valdovo pavyzdžiu.

— Tas pozavimas — tikra kankynė, — prisipažino Ramzis. — Jeigu kas nors man būtų anksčiau papasakojęs, kas tai yra, būčiau pasistengęs bet kokia kaina išvengti to „malonumo“. Laimė, daugiau pozuoti mums nebeprireiks: to atvaizdo užteks visam laikui.

— Kiekvienos pareigos susijusios su tam tikrais reikalavimais: Jūsų Didenybė taip pat negali jų nepaisyti.

— Atsargiau, Ameni: jei tapsi išminčiumi, galbūt teks iškalti ir tavo statulą.

— Kurgi ne! Tapsiu aš, matai, išminčiumi, Jūsų Didenybės dėka turėdamas štai šitokį gyvenimą gyvenimėlį!

Ramzis prisiartino prie savo ištikimo draugo:

— Ką tu galvoji apie Romė, mano rūmų prižiūrėtoją?

— Darbštus žmogus, bet vargšas: niekur ir niekada neranda sau ramybės.

— Kodėl gi?

— Nes stengiasi sutvarkyti kiekvieną smulkmeną ir amžinai siekia tobulybės.

— Vadinasi, jis panašus į tave.

Įsižeidęs Amenis susinėrė rankas ant krūtinės:

— Ar turiu suprasti tai kaip priekaištą?

— Aš tiesiog noriu žinoti, ar Romė elgesys nekelia tau nerimo.

— Priešingai, jis mane ramina! Jeigu visi pareigūnai elgtųsi kaip jis, neturėčiau jokių rūpesčių. Ką tu jam gali prikišti?

— Kol kas — nieko.

— Iš Romė pusės tau nėra ko bijoti. Jeigu Jūsų Didenybei manęs nebereikia, tai aš sau bėgsiu: raštinėje turbūt jau laukia krūvos dokumentų.

Nefertarė švelniai paėmė Ramzį už rankos.

— Amenis patikimas kaip uola.

— Jis vienas pats vertas visos vyriausybės.

— Tasai ženklas, Ramzi... ar tu jį jau pastebėjai?

— Dar ne, Nefertare.

— Aš jį nujaučiu.

— Koks jis bus?

— Nežinau, bet jis skrieja mūsų link it šuoliais lekiantis žirgas.

33

Pirmomis rugsėjo dienomis visur tyvuliavo ramus išsiliejusio Nilo vanduo. Egiptas buvo panašus į milžinišką ežerą, kuriame šen bei ten stūksojo išnirusios į paviršių kalvos, o jų viršūnėse glaudėsi kaimeliai. Tiems, kurie nedirbo Faraono statybose, atėjo atostogų ir plaukiojimo valtimis metas. Apsaugoti nuo potvynio, ant kalnelių ir pakilumų suvaryti naminiai gyvuliai ligi soties kimšo valstiečių jiems nešamą pašarą; o ten, kur ligi potvynio buvo dirbamoji žemė, dabar žmonės žvejojo!

Pietiniame Deltos smaigalyje, truputį aukščiau Memfio, Nilas buvo dvidešimties kilometrų pločio; šiauriniame pakraštyje potvynis apėmė daugiau nei du šimtus kilometrų. Čia upė susijungė su jūra, stumdama jos sūrias bangas tolyn.

Papirusai ir lotosai augo kone žaibiškai, plėsdamiesi taip, tarsi kraštas būtų sugrįžęs į priešistorės laikus, kai žmogaus dar nebuvo. Gaivinąs vanduo valė žemę, naikindamas vabzdžius kenkėjus, peles bei žiurkes, o slūgdamas palikdavo storą nuosėdų sluoksnį: derlingą dumblą, kuris užtikrino šalies gerovę.

Kaip kiekvieną rytą nuo gegužės vidurio, ir tądien pareigūnas nulipo žemyn Memfio nilometro10 laiptais, norėdamas pasižiūrėti į jo sienelėse sužymėtas uolektis11, tai leido nustatyti potvynio lygį ir apskaičiuoti, kaip greit kilo upės vanduo. Buvo rugsėjo pradžia; tuo metu vandens lygis imdavo beveik nepastebimai slūgti, o rugsėjo pabaigoje Nilas pradėdavo jau aiškiai trauktis, grįždamas į savo vagą.

Nilometras buvo panašus į kvadratinį šulinį, sumūrytą iš tašytų akmenų. Bijodamas paslysti, pareigūnas leidosi žemyn labai atsargiai. Kairėje rankoje jis laikė medinę lentelę ir žuvies ašaką, kuria turėjo pasižymėti duomenis, o dešiniąja ramstėsi į sieną.

Jo koja palietė vandenį.

Nustebęs pareigūnas sustingo vietoje ir pažvelgė į sienoje įbrėžtas žymas. Netikėdamas savo akimis, jis net užsimerkė; paskui vėl pasižiūrėjo — ir puolė laiptais aukštyn.

Memfio apskrities kanalų prižiūrėtojas nustebęs klausėsi pareigūno, tikrinusio nilometro duomenis.

— Ką tu čia man šneki, to negali būti!

— Vakar ir aš pats taip pamaniau; šiandien vėl patikrinau: tai tiesa, neabejotina tiesa!

— Ar žinai, kuri šiandien diena?

— Aš žinau, kad jau rugsėjo pradžia!