Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

30

Seramana susiglostė ūsus, apsivilko violetinę palaidinę su plačiai atversta apykakle, pasikvėpino ir žvilgtelėjo į veidrodį, norėdamas pasitikrinti, ar gerai apkarpyti jo plaukai. Turint omenyje tai, ką Seramana ketino pasakyti Ramziui, jam reikėjo atrodyti oriai ir garbingai. Žodžiu, turėjo būti panašus į protingą žmogų, kurio nuomonės verta paisyti. Prieš ryždamasis tam žingsniui, sardas ilgai dvejojo. Bet jis žinojo, kad jo išvados yra teisingos, ir jautėsi nebegalįs ilgiau gyventi su tokiu akmeniu ant širdies.

Jis užkalbino valdovą, kai šis baigė savo rytmetinį tualetą. Pailsėjęs ir atsigaivinęs, faraonas bus sukalbamesnis.

— Na, ir prašmatnybė, — tarė Ramzis, žvilgtelėjęs į Seramaną. — Ar tik kartais neketini atsistatydinti iš mano asmens sargybos viršininko pareigų, nusprendęs skirti visą dėmesį paskutinei Memfio madai?

— Aš pagalvojau, kad...

— Tu pagalvojai, kad išsigražinus bus lengviau pasakyti keblius dalykus.

— Kas jums sakė, kad...

— Niekas, gali nusiraminti. Tavo paslaptis neatskleista.

— Jūsų Didenybe, aš teisus!

— Puiki pradžia, norint kažką pasakyti! Na, ir dėl ko gi tu teisus?

— Tas skorpionas, kuris turėjo jums įgelti ir sugadinti kelionę... Kažkas jį atnešė į jūsų kambarį.

— Tikrai taip, Seramana, šito nenuginčysi. Kas dar?

— Suirzęs dėl savo nesėkmės — juk aš neužkirtau kelio piktadariui! — atlikau tyrimą.

— Ir jo išvada neduoda tau ramybės.

— Iš tiesų, Didenybe, iš tiesų...

— Gal tu išsigandai, Seramana?

Išgirdęs tokį įžeidimą, sardas net išblyško. Jei Ramzis nebūtų buvęs Egipto faraonas, Seramanos kumštis būtų kaipmat užčiaupęs jam burną.

— Aš privalau užtikrinti jūsų saugumą, Didenybe, o tai ne taip lengva.

— Ar tik neketini priekaištauti dėl to, kad mano poelgių neįmanoma numatyti?

— Jeigu jūs būtumėte atsargesnis...

— Tu imtum nuobodžiauti.

— Aš — buvęs piratas, bet mėgstu gerai atliktą darbą.

— Kas gi tau trukdo gerai jį atlikti?

— Dėl pasyvios apsaugos man nekyla jokių problemų; bet ar aš turiu teisę peržengti tą ribą?

— Kalbėk aiškiau.

— Aš įtariu vieną iš jūsų artimųjų. Norint padėti tą skorpioną ten, kur jis buvo, reikėjo žinoti, kur yra jūsų kajutė.

— Tai žinojo daugybė žmonių!

— Galimas dalykas, bet nuojauta man kužda, kad galiu nustatyti kaltininką.

— Kokiu būdu?

— Savo paties.

— Seramana, teisingumas yra Egipto visuomenės pagrindas; Faraonas yra ne aukščiau už Įstatymą, o pirmasis jam tarnauja.

— Kitaip tariant, oficialaus įsakymo aš negausiu.

— O gal jis tik supančiotų tavo veiksmų laisvę?

— Supratau, Jūsų Didenybe!

— Nesu tuo tikras, Seramana. Eik savo keliu, bet gerbk žmones; aš nepakęsiu jokio piktnaudžiavimo. Turi tu oficialų įsakymą ar ne, aš vis tiek esu atsakingas už tavo veiksmus.

— Aš su niekuo nesielgsiu šiurkščiai.

— Duok man garbės žodį.

— Argi pirato garbės žodis ko nors vertas?

— Drąsus vyras nelaužo savo žodžio.

— Sakydamas „šiurkščiai elgtis“, aš turiu omeny...

— Duok man žodį, Seramana.

— Gerai jau, gerai, Jūsų Didenybe!

Tapęs Ramzio rūmų prižiūrėtoju, taigi asmeniu, atsakingu už Faraono patogumus, Romė kaip apsėstas rūpinosi valdovo buveinės švara, tad šlavėjai, grindų plovėjai ir kiti kovotojai su dulkėmis tikrai nedykinėjo. Jų darbus rikiavo smulkmeniškas ir priekabus raštininkas, siekęs įsitvirtinti rūmuose ir dėl to neapsakomai stengęsis įtikti Romė. Jis tikrino savo pavaldinių darbą ir nedvejodamas išbardavo kuo nors prasikaltusius bei pagrasindavo sumažinti jiems atlyginimą, jei šie dar bent kartą nusižengtų.

Temstant raštininkas išėjo iš rūmų, tviskančių kaip veidrodis. Pavargęs ir ištroškęs, jis nuskubėjo į smuklę, kur buvo galima gauti puikaus alaus. Uoliajam pareigūnui einant gatvele, kur tuo metu susigrūdo kviečių maišais apkrauti asilai, kažkieno stipri ranka sugriebė jį už palaidinės apykaklės ir atatupstą įtempė į tamsią krautuvėlę, kurios durys tuoj pat užsitrenkė. Išsigandęs raštininkas net neriktelėjo.

Dvi didžiulės plaštakos sugniaužė jam kaklą.

— Tuoj tu man viską išklosi, nedorėli...

— Leiskit... leiskit man atsikvėpti...

Seramana truputį atgniaužė savo letenas.

— Tu juk esi savo šeimininko bendrininkas, ar ne?

— Šeimininko? Kokio šeimininko?

— Rūmų prižiūrėtojo Romė.

— Bet juk aš... man... mano darbas — pavyzdingas, man nėra ką prikišti!

— Romė nekenčia Ramzio, ar ne taip?

— Aš nežinau... Ne, ne, aš taip nemanau! O aš pats esu ištikimas valdovo tarnas!

— Aš esu tikras, kad Romė labai mėgsta skorpionus.

— Jis — skorpionus?! Jis jų baisiausiai bijo!

— Meluoji.

— Ne, prisiekiu jums! Tikrai ne!

— Tu ne kartą matei, kaip jis su jais krapštinėjasi.

— Jūs klystate...

Sardas ėmė abejoti. Paprastai toks jo elgesys su įtariamaisiais duodavo puikių rezultatų, o čia... Atrodė, kad raštininkas sako tiesą.

— Jūs ieškote... skorpionų mėgėjo?

— O tu pažįsti tokį?

— Taip, jis — karaliaus draugas, vardu Setau... Jis visą gyvenimą terliojasi su gyvatėmis ir skorpionais. Sako, jis išmano jų kalbą, dėl to jie jam ir paklūsta.

— Kur jį galima rasti?

— Jis išvykęs į Memfį, kur turi laboratoriją. Jis vedęs Nubijos raganą, Vandens Leliją, tokią pat pavojingą kaip jisai.

Seramana paleido raštininką, o šis ėmė trintis kaklą, džiaugdamasis, kad vėl gali normaliai kvėpuoti.

— Ar galiu... ar galiu eiti?

Sardas nuvijo jį atgalia ranka lyg kokią musę, paskui susigriebė:

— Ei, luktelk! Aš tavęs neužgavau?

— Ne, ne!

— Eik sau ir niekam nieko nepasakok apie mūsų pokalbį, antraip mano rankos pavirs gyvatėmis ir tave pasmaugs.

Raštininkas spruko kiek kojos nešė, o Seramana ramiai išėjo iš krautuvėlės ir susimąstęs pasuko priešinga kryptimi.

Nuojauta jam sakė, kad pernelyg greit iškilęs rūmų prižiūrėtojas Romė turėjo daugiausia galimybių pakenkti valdovui. Seramana nepasitikėjo tokiais žmonėmis, puikiai gebančiais tikru ar tariamu linksmumu dangstyti savo ambicijas. Šiaip ar taip, jam teks prisipažinti klydus Romė atžvilgiu — nors iš tos klaidos gal dar bus naudos, nes raštininkas, ko gero, nurodė jam tinkamą pėdsaką, vedantį prie Setau, vieno iš faraono draugų.

Sardas net nusiviepė apie tai pagalvojęs.

Ramzis mokėjo branginti draugystę, jam ji buvo šventa. Imtis kokių nors veiksmų prieš Setau atrodė būsiant rizikinga, juoba kad jo rankose buvo pavojingas ginklas — gyvatės. Vis dėlto Seramana negalėjo likti nuošaly nieko neveikdamas, ypač gavęs tokią informaciją. Jis ketino grįžęs į Memfį atkreipti ypatingą dėmesį į tą keistąją porą, kuri taip puikiai sugyveno su ropliais.

— Negavau jokio nusiskundimo tavo elgesiu, — konstatavo Ramzis.

— Aš ištesėjau savo pažadą, Jūsų Didenybe, — atsakė Seramana.

— Tu tuo tikras?

— Visiškai.

— Kokie gi tavo tyrimų rezultatai?

— Kol kas jokių.

— Visiška nesėkmė?

— Klaidingas pėdsakas.

— Vadinasi, tu neketini sudėti ginklų.

— Mano pareiga — jus saugoti ir ginti... ištikimai laikantis įstatymų.

— Ar tik tu neslepi nuo manęs ko nors svarbaus, Seramana?

— Jūsų Didenybe, nejaugi jūs manote, kad galiu taip pasielgti?

— Piratai viską gali.