Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Faraonas broliškai apkabino Galybę, uždarė naoso duris, užstūmė velkę ir uždėjo molinį antspaudą. Rytoj didysis žynys Nebu valdovo vardu atliks tokį patį ritualą.

Ramziui išėjus iš naoso, visa šventykla jau buvo pabudusi. Žyniai nuiminėjo nuo aukurų žmonėms skirtą švento, ritualais apvalyto maisto dalį, iš Karnako kepyklų buvo nešama duona ir pyragaičiai, mėsininkai ruošė mėsą vidurdienio patiekalams, amatininkai pradėjo darbą, sodininkai puošė koplyčias gėlėmis. Diena žadėjo būti rami ir laiminga.

Ramzio vežimas riedėjo Karalių slėnio link. Pirma jo savuoju vežimu skriejo Seramana. Nors buvo dar ankstus rytas, jau svilino karštis. Baimindamasi slėnio kaitros, Nefertarė vis dėlto buvo rami: drėgnas audeklas, uždėtas ant pakaušio, ir skėtis nuo saulės padės jai ištverti tą kelionę.

Prieš išvykdamas į šiaurę, Ramzis norėjo dar kartą aplankyti tėvo kapą ir pamąstyti prie sarkofago, kurio pavadinimas egiptiečių kalba reiškė „gyvenimo valdovas“, tokiu būdu nurodydamas jo paskirtį. Paslaptingajame aukso kambaryje nuolat atgimstanti Sečio siela gyvuos per amžius.

Abu vežimai sustojo prie siauro įėjimo į slėnį. Ramzis padėjo Nefertarei išlipti, o Seramana tuo tarpu apžiūrinėjo apylinkes, nors čia iš anksto buvo atsiųsti tvarkos sergėtojai. Tačiau jis nė šičia nesijautė visai ramus. Sardas įdėmiai nužvelgė sargybinius, saugančius įėjimą į šventąjį slėnį, bet nieko įtartina jų elgesyje nepastebėjo.

Nefertarės nuostabai, Ramzis nenuėjo takeliu, kuris vedė į amžinąsias vienas šalia kito besiilsinčių Sečio ir jų protėvio, pirmojo iš Ramzių, buveines, o pasuko dešinėn, triūsiančių darbininkų link. Jie kirto uolą, o lekiančias nuo jos atplaišas rinko į nedideles pintines.

Vienas iš Deir-el-Medinos brolijos meistrų išvyniojo papirusą ant kelių išrikiuotų jau nugludintų akmens luitų ir nusilenkė karališkajai porai.

— Štai čia bus mano kapas, — tarė Ramzis Nefertarei.

— Tu jau galvojai apie tą valandą...

— Dar pirmaisiais valdymo metais faraonas privalo sudaryti savo amžinosios buveinės planą ir pradėti darbus.

Ramzio žodžiai išsklaidė liūdesį, kuris buvo apniaukęs Nefertarės veidą.

— Tu teisus: mirtis yra nuolatinė mūsų palydovė; jei mokėsime jai pasiruošti, ji bus lengva.

— Ar ši vieta tau patinka?

Karalienė lėtai apsisuko aplink, tarsi būtų atidžiai tyrusi ją supančią erdvę, uolas ir žemės gelmes. Paskui ji sustingo vietoje ir užsimerkė.

— Tavo kūnas ilsėsis čia, — išpranašavo ji.

Ramzis priglaudė ją prie savęs.

— Nors Įstatymas reikalauja, kad tu ilsėtumeisi Karalienių slėnyje, mudu niekada nesiskirsime. Aš pasirūpinsiu, kad tavo amžinoji buveinė būtų pati gražiausia iš visų kada nors sukurtų mūsų žemėje, kurią myli dievai. Kartų kartos ją prisimins ir giedos jos grožį per amžių amžius.

Slėnio galia ir akimirkos svarba susiejo karališkąją porą nauju saitu, ir net akmenskaldžiai, akmentašiai bei darbų viršininkas pajuto, kad jų akivaizdoje įvyko kažkas didinga ir nepakartojama. Tarp Karalių slėnio uolų stovėjo ne tik vyras ir moteris, mylintys vienas kitą: tai buvo faraonas ir didžioji valdovo sutuoktinė, kurių gyvenimą ir mirtį ką tik paženklino amžinybė.

Darbas nutrūko, įrankiai nuščiuvo. Kiekvienas amatininkas suvokė, kad dalyvavo apeigose, kurių metu dviem būtybėms buvo skirta viešpatauti, idant dangaus skliautas laikytųsi ant savo atramų, o žemė džiūgautų. Be jų liautųsi plukdęs savo vandenis Nilas, žuvys nebešokinėtų jo bangose, dangaus žydrynėje nebeskraidytų paukščiai, o žmonija netektų gyvybės.

Ramzis ir Nefertarė atsiskyrė, bet nepaleido vienas kito iš akių. Jie ką tik peržengė tikrosios santuokos slenkstį.

Darbininkai vėl ėmė skaldyti uolą, o valdovas priėjo prie darbų viršininko.

— Parodyk man kapavietės patalpų planą.

Ramzis ėmė atidžiai žiūrinėti jam paduotus brėžinius.

— Padaryk pirmąjį koridorių ilgesnį; pirmoje salėje tebus keturios kolonos. Skverbkis giliau į uolą, o Maat salėje parodyk viską, ką sugebi.

Paėmęs meistro jam pasiūlytą teptuką, faraonas pataisė brėžinį raudonu rašalu ir nurodė norimus dydžius.

— Stačiu kampu nuo Maat salės pasukęs siauras ir trumpas perėjimas turės vesti į aukso kambarį su aštuoniomis kolonomis; jo viduryje bus pastatytas sarkofagas. Šis kambarys turi susisiekti su keliomis koplyčiomis, kuriose bus sudėti laidojimo baldai. Na, ką tu apie tai manai?

— Techniškai tai visiškai įmanoma, Jūsų Didenybe.

— Jei dirbant kiltų kokių nors sunkumų, aš noriu, kad man nedelsiant būtų apie tai pranešta.

— Mano pareiga — su jais susidoroti.

Karališkoji pora su savo palyda išvyko iš Karalių slėnio ir pasuko keliu Nilo link. Kadangi valdovas nenurodė Seramanai, kur jie vyksta, šis nenuleido akių nuo kalvų viršūnių. Jaunasis faraonas taip nepaisė pavojų, kad Seramanai, privalėjusiam užtikrinti Ramzio saugumą, tos pareigos tapo nuolatiniu žygdarbiu. Jis visą laiką baiminosi, kad pernelyg pasikliaudamas savo laime Ramzis gali vieną kartą skaudžiai nukentėti.

Susilyginęs su dirbamaisiais laukais, karaliaus vežimas pasuko į dešinę ir pravažiavo pro kilmingųjų nekropolį bei garsiojo faraono Tutmozio III, sugebėjusio įvesti taiką Azijoje ir paskleisti Egipto civilizacijos spindesį ne tik Artimuosiuose Rytuose, bet ir už jų ribų, šventyklą.

Ramzis sustojo negyvenamoje vietovėje tarp laukų ir dykumos, netoli nuo statybininkų kaimelio. Bijodamas, kad augančiuose javuose gali slėptis koks nors užpuolikas, Seramana tuoj pat išrikiavo aplink savo vyrus.

— Ką tu manai apie šią vietą, Nefertare?

Lengvutė, elegantiška karalienė nusiavė sandalus, kad geriau pajustų žemės energiją. Žengdama basomis kojomis per karštą smėlį, ji pavaikštinėjo šen ir ten, grįžo atgal ir atsisėdo ant plokščio akmens palmės šešėlyje.

— Čia slypi jėga, visai tokia pat kaip tavo širdyje.

Ramzis atsiklaupė ir švelniai pamasažavo smulkutes, dailias karalienės pėdas.

— Vakar, — tarė ji, — mane buvo apėmęs keistas, beveik bauginantis jausmas.

— Ar gali jį nupasakoti?

— Tu buvai pailgo akmens viduje; jis tave saugojo, dengdamas iš visų pusių. Kažkas bandė sudaužyti tą akmenį, norėdamas palikti tave be šitos apsaugos ir sunaikinti.

— Jam pavyko?

— Mano dvasia kovojo su ta paslaptinga tamsiąja jėga ir ją atstūmė. Akmuo liko sveikas.

— Gal tai buvo tik blogas sapnas?

— Ne, aš nemiegojau. Aš mačiau visa tai savo mintyse kaip tolimą, bet esamą tikrovę...

— Ar dabar tavo nerimas išsisklaidė?

— Ne, dar ne visai. Išlieka kažkokia baimė; tarsi kažkur tamsoje slepiasi mums nepasiekiamas priešas, ketinąs tau pakenkti.

— Aš turiu daug priešų, Nefertare, bet argi reikia tuo stebėtis? Norėdami su manim susidoroti, jie nedvejodami pasinaudos bjauriausiais būdais. Man belieka viena iš dviejų: arba aš sustingsiu vietoje, bijodamas jų smūgių, ir nieko nenuveiksiu; arba žengsiu į priekį, nekreipdamas į juos dėmesio. Aš nusprendžiau žengti į priekį.

— Vadinasi, aš privalau tave saugoti.

— Tai Seramanos pareiga.

— Jis atrems matomus smūgius, bet kaip apsaugoti tave nuo nematomo puolimo? Tai bus mano pareiga, Ramzi; mano meilė padės man apsupti tavo sielą tokia siena, kurios piktosios dvasios neįveiks. Bet reikia dar kai ko daugiau...

— Apie ką tu galvoji?

— Apie kažką, ko dar nėra ir kas išsaugos tavo vardą ir gyvybę.

— Tai gims čia, šios žemės, kuria tu vaikščiojai basa, paviršiuje. Aš taip pat mąsčiau apie tą milžinišką sąjungininką, kurio kūnas būtų iš akmens, o siela nuausta iš amžinybės. Čia bus pastatyta mano milijonų metų šventykla — Ramezėjus. Aš noriu, kad mes pradėtume jį drauge, kaip mūsų kūdikį.