Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Tas sumanymas jau įgavo kokią nors formą, ar tai kol kas tik svajonė?

— Aš galiu paversti tą svajonę tikrove, bet laukiu ženklo.

— Kodėl tu dvejoji?

— Dangus turi man pritarti. Niekas negali sulaužyti sutarties, sudarytos su dievais.

— Tu nori laikyti visa tai paslaptyje?

— Perteikti savo sumanymą žodžiais reiškia jau jį įkūnyti; bet tu esi didžioji valdovo sutuoktinė — tu privalai žinoti viską, kas dedasi mano sieloje.

Ir Ramzis atvėrė jai širdį, o Nefertarė tylomis jo klausėsi.

Didžiulis... Taip, Faraono sumanymas buvo didžiulis.

— Tu teisus laukdamas ženklo iš anapus, — pagaliau tarė ji Ramziui, — ir aš lauksiu jo kiekvieną akimirką, būdama šalia tavęs.

— Jeigu jo nebus...

— Bus. Mūsų pareiga — įstengti jį suprasti.

Ramzis kilstelėjo ir pažvelgė į Nefertarę, kurią visi vadino „gražiausia iš gražuolių“. Argi ji nebuvo panaši į tobulą moterį, apdainuojamą meilės poemose, kurios kūnas, lankstus ir glotnus it fajansas ar turkis, buvo toks pat slėpiningas, kaip dangaus vandenų gelmė?

Faraonas švelniai pridėjo ausį prie savo žmonos pilvo.

— Ar jauti, kaip auga mūsų kūdikis?

— Jis gims, aš tau pažadu.

Nefertarės suknelės petnešėlė nuslydo nuo jos peties apnuogindama nuostabią krūtį. Ramzis krimstelėjo plonytį audeklą ir nusmaukė jį žemiau, atidengdamas vis dar liauną žmonos liemenį. Nefertarės akyse švytėjo dangiškojo Nilo atšvaitai, gilus geismas ir beribėje meilėje susiliejusių kūnų magija.

32

Pirmąkart po vainikavimo faraonu Ramzis įėjo į savo tėvo darbo kambarį Memfyje. Jokių papuošimų, baltos sienos, trys grotuoti langai, didelis stalas, valdovo krėslas su tiesiu atlošu ir kėdės pintomis šiaudų sėdynėmis, skirtos lankytojams, spinta papiruso ritinėliams sudėti.

Ramziui suspaudė širdį.

Sečio dvasia dar pleveno šioje kuklioje patalpoje, kur jis dirbo tiek dienų ir naktų, valdydamas Egiptą ir stengdamasis padaryti jį laimingą. Mirties čia nebuvo nė pėdsako — viskas tebedvelkė nepalaužiama faraono valia.

Tradicija reikalavo, kad sūnus pasistatytų nuosavą namą ir susikurtų savo aplinką. Ramzis būtų turėjęs įsakyti nugriauti šį darbo kambarį ir pastatydinti kitą, atitinkantį jo skonį. Jaunasis faraonas taip ir ketino pasielgti — kol nebuvo įžengęs į šį erdvų kambarį.

Pro vieną iš langų Ramzis pažvelgė į vidinį kiemą, kuriame stovėjo faraono vežimas; paskui jis perbraukė ranka per stalą, atidarė spintą su nelytėtais papirusais ir atsisėdo į krėslą su tiesiu atlošu.

Sečio siela jo neatstūmė.

Sūnus atėjo į tėvo vietą, o tėvas priėmė sūnų ir pripažino jį Dviejų Žemių valdovu. Ramzis išsaugos jo darbo kambarį nieko nekeisdamas; gyvendamas Memfyje, jis čia dirbs ir paliks patalpą tokią pat kuklią, apstatytą tik būtiniausiais baldais — tai labai padės jam susikaupti ir apsispręsti.

Ant didelio stalo gulėjo dvi labai lanksčios akacijos šakelės, lininiu siūlu surištais galiukais. Tai buvo burtininko lazdėlė, kuria naudodamasis Setis rado dykumoje vandenį. Kokia svarbi karalaičio Ramzio, dar nesuvokiančio jam skirto likimo, auklėjime buvo toji akimirka! Ji leido jam suprasti, kad Faraono priedermė — kovoti su gamtos stichijomis, skverbtis į pasaulio sukūrimo bei materijos paslaptis ir išgauti jose slypinčią galią.

Valdyti Egiptą reiškė ne vien vadovauti valstybei, bet ir bendrauti su tuo, kas nematoma akiai.

Nuo senatvės jau kartais nevikriais pirštais Homeras susmulkino šalavijo lapus ir prikimšo jų savo pypkės galvutę, kurią atstojo didelės sraigės kriauklė, visiškai tinkama tokiai paskirčiai, nes puikiai įsidegdavo. Štai ir dabar šalavijai palengvėle suruseno, ir Homeras ėmė patenkintas traukti dūmą, protarpiais gurkštelėdamas stiproko ir kvapaus vyno, pagardinto anyžiumi ir kalendra. Sėdėdamas krėsle su minkšta pagalvėle, graikų poetas mėgavosi švelniu vakaro oru savo mylimo citrinmedžio papėdėje, kai kambarinė pranešė, kad jo aplankyti atvyko Egipto valdovas.

Homeras jau senokai neturėjo progos pažvelgti į jaunąjį faraoną iš arčiau, ir dabar jį nustebino ori Ramzio išvaizda.

Poetas sunkiai pakilo iš krėslo.

— Jums visai nereikėjo stotis! Prašau jūsų, atsisėskite.

— Jūsų Didenybe, koks jūs pasikeitęs!

— Didenybe... Nejaugi tapote toks pagarbus, mielas Homerai?

— Jūs buvote vainikuotas Egipto karaliumi, o kai valdovas atrodo taip įspūdingai kaip jūs, privalu jį gerbti. Pažvelgus į jus, iškart aišku, kad esate jau nebe tas karštakošis paauglys, kurį apibardavau... Ar mano žodžiai pasieks Faraono ausį?

— Labai džiaugiuosi matydamas jus sveiką. Ar jūs patenkintas dabartinėmis savo gyvenimo sąlygomis?

— Man pavyko sutramdyti kambarinę, sodininkas — tylenis, virėjas — nepaprastai gabus ir išradingas, o raštininkas, kuriam aš diktuoju savo eiles, dedasi jas mėgstąs. Ko dar norėti?

Hektoras, juodai baltas katinas, užšoko poetui ant kelių ir ėmė murkti.

Kaip paprastai Homeras buvo įtrynęs kūną alyvuogių aliejumi — anot jo, pasaulyje nebuvo higieniškesnio ir maloniau kvepiančio skysčio.

— Ar jau daug parašėte?

— Mano supratimu, visai neblogai skamba dievams skiriami Dzeuso žodžiai:

Aukso grandinę nuo aukšto dangaus nuleiskit į žemę

Ir įsitvėrę drauge dievai ją traukit ir deivės,

Bet nevaliosit nutempt iš aukštųjų padangių į žemę

Dzeuso, aukščiausio valdovo, nors stengsitės iš paskutinių.

Jeigu pačiam man noras užeis grandinę patempti,

Jus su žemę kartu, su mariom visom aš pakelsiu.

Jeigu aš lyną staiga už Olimpo viršūnės užmesčiau

Ir apvyniočiau tvirtai, tai viskas ore ir pakibtų (...).8

— Kitaip tariant, mano valdžia dar netvirta, o karalystė blaškoma vėjo gūsių.

— Iš kur man ką žinoti, juk aš gyvenu sau čia vienas, nuošaly nuo visų...

— O argi svarbiausių įvykių aidai nepasiekia jūsų per poeto įkvėpimą ir tarnų plepalus?

Homeras pasikrapštė savo baltą barzdą.

— Labai galimas daiktas... Kartais būna visai neblogai ramiai tupėti savo kambaryje. Gerai, kad jau grįžote į Memfį.

— Man reikėjo išspręsti vieną keblų klausimą.

— Žinau: paskirti naują didįjį Amono žynį, kuris bus jums ištikimas... Jūs tai atlikote greitai, ryžtingai ir sumaniai. Pasirinkęs visiškai neambicingą senuką, jūs, dar toks jaunas valdovas, politikos srityje pasirodėte esąs gabus kaip reta.

— Aš gerbiu ir vertinu tą žmogų.

— Kodėl gi ne? Svarbiausia — kad jis jums paklustų.

— Jei šalies Pietūs ims konfliktuoti su Šiaure, Egiptas pražus.

— Įdomus kraštas, ir toks patrauklus... Gal ir negerai, bet pamažu aš taip perėmiau jūsų papročius, kad darausi neištikimas savo mėgstamiausiam vynui.

— Tikiuosi, nepamirštate rūpintis savo sveikata?

— Tame Egipte knibždėte knibžda gydytojų! Pas mane jau paeiliui buvo dantų gydytojas, akių gydytojas ir vidaus ligų gydytojas! Jie visi prirašė man tiek mikstūrų, kad aš atsisakiau jų gerti. Užtat akių lašiukai tikrai neblogi, jie šiek tiek gerina mano regėjimą... Jeigu aš būčiau turėjęs jų Graikijoje, mano akys galbūt būtų likusios sveikos. Aš ten negrįšiu... Per daug grupuočių, per daug konfliktų, per daug vadukų ir karaliukų, įklimpusių į intrigas ir nirtulingai besivaržančių tarpusavyje. Norint rašyti, man reikia ramybės ir patogumų. Pasistenkite sukurti didžią tautą, valdove.