Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Tu — rimtas ir protingas pareigūnas, turįs gerų atsiliepimų ir įtrauktas į paaukštinamųjų sąrašą; aš mielai pamiršiu šį įvykį, bet žiūrėk, kad tokių dalykų nebepasikartotų, ir ištaisyk savo pranešime padarytą klaidą.

— Tai ne klaida!

— Neversk manęs imtis drausminių nuobaudų!

— Malonėkite pats patikrinti — aš nesuklydau.

Nilometro tikrintojo pasitikėjimas savimi sutrikdė kanalų prižiūrėtoją.

— Tu gi žinai, kad tai neįmanoma!

— Pats nesuprantu, kaip šitaip gali būti, bet tai tiesa... Tai faktas, kurį aš dvi dienas iš eilės pažymėjau savo lentelėje!

Abu pareigūnai leidosi prie nilometro, nulipo žemyn, ir kanalų prižiūrėtojas pats konstatavo ypatingą reiškinį: užuot pradėjęs slūgti, Nilo vanduo vėl kilo!

Šešiolika uolekčių, idealus potvynio lygis. Šešiolika uolekčių, arba „tobulas džiaugsmas“.

Naujiena akimirksniu apskriejo šalį, ir visi suklego: pirmaisiais valdymo metais Ramzis įvykdė stebuklą! Vandens atsargų tvenkiniai bus pripildyti ligi pat viršaus, o laukams drėkinti tikrai užteks vandens ligi kito potvynio. Valdovo magijos dėka Aukštutinis ir Žemutinis Egiptas sulauks laimingų dienų.

Žmonių širdyse Ramzis tapo tikruoju Sečio įpėdiniu. Egiptą valdė geradarys faraonas, turįs antgamtinių galių, pajėgiąs reguliuoti potvynį, nuvyti šalin bado šmėklą ir pamaitinti liaudį.

Šenaras širdo. Kaip susidoroti su kvaila minia, kuri gamtos reiškinį priskyrė burtams? Žinoma, tas prakeiktas potvynis, kokio niekada neteko matyti nė vienam nilometro prižiūrėtojui, buvo neįprastas, galbūt net ypatingas, bet Ramzis čia niekuo dėtas! Tačiau miestuose ir kaimuose buvo suruoštos šventės faraono garbei, o jo vardas uoliai šlovinamas. Ar tiktai vieną gražią dieną jo neprilygins dievams?

Vyresnysis valdovo brolis atšaukė visus savo susitikimus ir lygiuodamasis į kitus vyriausybės narius suteikė ministerijos tarnautojams poilsio dieną. Išsiskirti iš kitų būtų buvusi stambi klaida.

Kodėl Ramziui taip sekasi? Per keletą valandų populiarumu jis pralenkė Setį. Daug jo priešininkų susvyravo, pradėję abejoti, ar įmanoma jį nugalėti. Užuot judėjus į priekį, Šenarui teks tapti dvigubai atsargesniam ir lėtai austi savo tinklą.

Bet jo atkaklumas įveiks Ramzio sėkmę. Sėkmė ir laimė nepastovios iš prigimties, jos visada galų gale apleidžia savo numylėtinius. Tą akimirką, kai laimė nusigręš nuo jo brolužio, Šenaras ims veikti. Bet, norint smogti stipriai ir tiesiai į taikinį, reikia apsirūpinti veiksmingais ginklais.

Gatvėje pasigirdo šūksniai. Šenaras pamanė, kad kas nors susivaidijo, bet šūksnių vis daugėjo, kol ėmė atrodyti, kad šaukia visas Memfis! Norint užlipti į pastato terasą, užsienio reikalų ministrui tereikėjo įveikti kelias laiptų pakopas.

Išvydęs reginį, kurį stebėjo ir tūkstančiai egiptiečių, Šenaras suakmenėjo.

Virš miesto sklandė didžiulis žydras paukštis, panašus į garnį.

„Feniksas, — pagalvojo Šenaras. — Tai neįmanoma — feniksas grįžo...“ Vyresnysis Ramzio brolis nepajėgė atsikratyti tos kvailos minties ir vis stovėjo kaip įbestas, įsmeigęs akis į žydrąjį paukštį. Legenda bylojo, kad feniksas grįžta iš anapus, skelbdamas šviesią karalystės ateitį ir pradėdamas naują erą.

Vaikiškos pasakėlės, žynių prasimanymai, kvaili tauškalai geriesiems žmogeliams linksminti! Bet feniksas didingai skriejo danguje, sukdamas ratus virš Memfio, tarsi būtų žvalgęs miestą ir ieškojęs sau tinkamos krypties.

Jeigu būtų lankininkas, Šenaras pašautų skrajūną ir visiems įrodytų, kad tai — tik paklydęs ir netekęs nuovokos paukštis keliauninkas. Gal įsakyti kuriam nors kareiviui?.. Nė vienas nepaklus tokiam įsakymui, o Šenarą paskelbs pamišėliu! Miestelėnai visi kaip vienas neatitraukė akių nuo fenikso. Staiga šūksniai aptilo.

Šenaras atgavo viltį. Na, žinoma, jie suprato! Jeigu tas žydras paukštis būtų feniksas, jis nesitenkintų skraidęs virš Memfio, nes, anot legendos, feniksas privalo kur nors nutūpti, ir ta vieta turi būti ypatinga. O kadangi garnys dvejoja, minios iliuzijos bemat išsisklaidys, ji liausis tikėjusi antruoju Ramzio stebuklu ir galbūt suabejos dėl pirmojo.

Ak ta laimė, ta išgarbintoji laimė, kuri jau ėmė gręžtis į kitą pusę!

Dar vienas kitas vaiko šūksnis, ir stojo tyla.

Didžiulis žydras paukštis tebesuko ratus virš miesto. Oras buvo toks tyras, kad buvo girdėti, kaip jis skrenda: feniksui suplasnojus sparnais, atsklisdavo šnaresys, primenąs audeklo šiugždėjimą. Džiaugsmas virto apmaudu ir ašarom; žmonės suvokė, kad jie mato tik vargšą garnį, kuris atsiliko nuo savo būrio ir nebežino, kur skristi, užuot turėję laimės regėti feniksą, pasirodantį vos kartą kas penkiolika šimtmečių.

Šenaras lengva širdimi grįžo savo kabinetan. Koks jis buvo teisus, netikėdamas tomis senomis legendomis, skirtomis silpnapročiams mulkinti! Nei paukštis, nei žmogus negyvena tūkstančius metų, joks feniksas negali nei skirstyti laiką vienokiais ar kitokiais tarpsniais, nei šventinti faraono lemties. Tačiau iš šio įvykio reikėjo kai ko pasimokyti: norįs valdyti šalį privalo valdyti minią. Padovanoti jai svajonę, sukelti iliuziją buvo taip pat svarbu, kaip pamaitinti tuos žmogelius. Jeigu valstybės galva netampa populiarus savaime, tai tą populiarumą reikia sukurti naudojantis gandais ir paskalomis.

Vėl pasigirdo šūksniai.

Be abejo, šaukė nusivylusi ir įpykusi minia, nesulaukusi stebuklo, kurio ji taip tikėjosi. Šenaras nugirdo Ramzio vardą: atrodė, kad jį ištikusi nesėkmė vis labiau ryškėja.

Vyresnysis faraono brolis grįžo į terasą ir apstulbo pamatęs džiūgaujančią minią, kuri sveikino fenikso skrydį link obelisko, simbolizuojančio pirmapradį akmenį.

Apkvaišęs iš įniršio, Šenaras suprato, kad šitaip dievai skelbia naują erą. Ramzio erą.

— Du ženklai, — pasakė Nefertarė. — Netikėtas potvynis ir fenikso sugrįžimas! Kieno dar valdymas prasidėjo tokiais stebuklais?

Ramzis skaitė ką tik gautus pranešimus. Tasai neįtikimas Nilo potvynis, pasiekęs idealų lygį, Egiptui buvo tikra palaima; o didžiulis žydras paukštis, kuriuo gėrėjosi visi Memfio gyventojai, iš tiesų nutūpė ant didžiosios Heliopolio šventyklos obelisko smaigalio, to akmeniu virtusio šviesos spindulio.

Grįžęs iš anapus, feniksas nebejudėjo iš vietos, žvelgdamas į dievų mylimą kraštą.

— Tu atrodai sutrikęs, — tarė karalienė.

— Kas gi nesistebėtų tokiais ženklais?

— Nejaugi jie privers tave atsitraukti?

— Priešingai, Nefertare. Jie patvirtino, kas aš privalau žengti į priekį, nepaisydamas nei kliūčių, nei sunkumų.

— Taigi atėjo valanda įgyvendinti tavo didįjį sumanymą.

Ramzis apkabino žmoną.

— Potvynis ir feniksas pateikė mums atsakymą.

Staiga į karališkosios poros priimamąjį įsiveržė uždusęs Amenis:

— Gyvybės Namo... viršininkas... Jis nori su tavim pasikalbėti.

— Tegu įeina.

— Seramana nori jį iškratyti... Jis sukels skandalą!

Ramzis nuskubėjo į prieškambarį, kur vienas priešais kitą stovėjo Gyvybės Namo viršininkas, tvirtas šešiasdešimtmetis skusta galva, vilkįs baltais rūbais, ir milžinas sardas, užsimaukšlinęs šalmą, šarvuotas ir ginkluotas.

Viršininkas nusilenkė Faraonui. Seramana išsyk pastebėjo, kad valdovas juo nepatenkintas.

— Jokių išimčių, — sumurmėjo sardas. — Kitaip aš nebeatsakau už jūsų saugumą.

— Ko jūs pageidaujate? — paklausė Ramzis viršininko.

— Gyvybės Namas tikisi pamatyti jus kaip galima greičiau, Didenybe.