Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Ramzio veidas apniuko.

— Mirus tėvui, aš išgyvenau tą patį jausmą. Kaip buvo gera žinoti, kad šalia tavęs yra tūkstanteriopai pranašesnė būtybė, galinti vadovauti, patarti ir įsakyti! Jam esant, joks sunkumas neatrodė neįveikiamas, jokia nelaimė — nepataisoma.

— Kaip tik šito laukia tavo tauta ir iš tavęs.

— Aš žiūrėjau tiesiai į saulę, ir ji manęs neapakino.

— Saulė yra tavyje, Ramzi; ji suteikia gyvybę, jos dėka auga visi augalai, gyvūnai ir žmonės, bet ji gali ir išdeginti, ir nužudyti, jei ima kaitinti per smarkiai.

— Saulė degina dykumą, bet gyvybė ten nežūsta.

— Dykuma yra žemiškasis anapus — juk gyvieji nestato ten savo namų. Dykumoje kyla tik amžinosios buveinės, kurios pergyvens kartų kartas ir nualins virš jų skriejantį laiką. Kokia pagunda Faraonui: panardinti savo mintį dykumos erdvėn, pamirštant žmones...

— Mano tėvas visa širdimi mylėjo dykumą.

— Kiekvienas faraonas turi ją mylėti, bet jo žvilgsnis turi krypti ir į slėnį, kad šis žydėtų.

Ramzis su Nefertare kartu mėgavosi vakaro ramybe, o saulėlydžio žara auksu nutvieskė Heliopolio obeliską.

35

Kai tik šviesa Ramzio kambario languose užgeso, Seramana išėjo iš rūmų — prieš tai, žinoma, patikrinęs, ar jo paties parinkti sargybiniai tikrai stovi savo postuose. Užšokęs ant puikaus juodo žirgo, jis peršuoliavo Memfį ir pasuko į dykumą.

Egiptiečiai nemėgo keliauti naktį. Kai danguje nėra saulės, iš savo urvų išlenda piktosios dvasios ir puldinėja neatsargius klajūnus. Milžinui sardui tie prietarai buvo nė motais; jis galėjo apsiginti nuo visos pabaisų gaujos. Jeigu jau jam kas šaudavo galvon, tai niekas nepajėgdavo jo sulaikyti.

Seramana tikėjosi, kad Setau atvyks į dvarą ir dalyvaus iškilmėse Ramzio garbei. Tačiau gyvačių žinovas liko ištikimas jau pelnytam keistuolio vardui ir nė nemanė kur nors išsiruošti iš savo brangiosios laboratorijos. Vis bandydamas surasti atnešusįjį skorpioną į Ramzio kajutę, sardas klausinėjo įvairius žmones ir stengėsi gauti daugmaž patikimų žinių.

Setau niekas nemėgo. Visi bijojo jo burtų ir tų bjaurių gyvių, su kuriais jis taip mielai bendravo, bet nori nenori turėjo pripažinti, kad jo verslas augo. Pardavinėdamas gyvačių nuodus specialistams, gaminantiems vaistus nuo sunkių ligų, jis ėmė sparčiai turtėti.

Nors Seramana ir toliau nepasitikėjo Romė, jis buvo priverstas pripažinti, kad Setau taip pat kėlė daug įtarimų. Suprantama, kad jis nebedrįso atsistoti priešais Ramzį ir pažvelgti savo draugui į akis po to, kai žlugo jo sumanyta piktadarybė! Nė nosies neiškišdamas iš savo sodybos, argi jis neprisipažino esąs kaltas?

Seramanai reikėjo jį pamatyti. Buvęs piratas įprato spręsti apie savo priešininkus iš jų išvaizdos. Įžvalgumas ne kartą išgelbėjo jam gyvybę. Išvydęs Setau, jis susidarys apie jį savo nuomonę. O kadangi jis slepiasi, sardas iškrapštys tą gyvačių kerėtoją iš jo irštvos.

Ten, kur baigėsi dirbamosios žemės, Seramana nušoko nuo žirgo ir pririšo jo pavadį prie figmedžio kamieno. Ramindamas žirgą, Seramana sukuždėjo keletą žodžių jam į ausį ir ėmė visiškai negirdimai žingsniuoti prie Setau sodybos-laboratorijos. Nors jaunas mėnuo dar tik vos ryškėjo danguje, naktis buvo šviesi. Hienos kvatojimas sardo nesutrikdė — jis jautėsi lyg ketinąs paimti abordažu netikėtai užpultą laivą.

Laboratorija buvo apšviesta. O gal aštroka kvota atskleis jam tiesą? Žinoma, Seramana prižadėjo nesielgti šiurkščiai su Įtariamaisiais, bet bėdai prispyrus ko tik nepadarysi? Be garso slinkdamas į priekį, jis atsargumo dėlei susimetė Į kuprą, apsuko kalniuką ir prisiartino prie pastato iš užpakalio.

Prisiglaudęs nugara prie sienos, sardas įsiklausė.

Viduje kažkas dejavo. Kokį nelaimėlį tas gyvačių kerėtojas ten dabar kankina? Seramana keturpėsčias it krabas nuropojo prie angos sienoje ir žvilgtelėjo į vidų. Puodai, puodeliai, puodynės, ąsočiai, filtrai, narvai ir narveliai su gyvatėmis ir skorpionais, įvairiausių dydžių peiliai, pintinės... Visa tai pramaišiui sudėliota į lentynas ir sukrauta ant darbastalių.

Ant žemės glėbesčiavosi vyras ir moteris, abu nuogi. Liekno, nuostabiai gražaus kūno nubė dejavo iš malonumo. Jos partneris — tvirtas, kresnas, juodaplaukis vyriškis.

Sardas nusisuko. Nors jis pats be galo mėgo moteris, jam buvo visai neįdomu žiūrėti, kaip mylisi kiti. Bet puikiosios nubės grožis jį sujaudino. Nutraukti tą aistringą šėlsmą būtų tiesiog nusikaltimas, tad Seramana ryžosi pakentėti ir palaukti. Be to, nuilsęs Setau gal bus sukalbamesnis.

Pralinksmėjęs sardas prisiminė dailutę memfietę, su kuria ketino maloniai pavakarieniauti rytojaus dieną. Kaip sako jos geriausia draugė, tai gražuolytei patinka stiprūs, raumeningi vyrai.

Staiga jam iš kairės kažkas sušnarėjo.

Sardas pasuko galvą ir pamatė didžiulę kobrą, pasiruošusią pulti. Verčiau buvo trauktis. Seramana žengtelėjo atbulas, atsitrenkė į sieną ir sustingo: antra gyvatė, panaši į pirmąją, užtvėrė jam kelią.

— Šalin, bjaurybės!

Švystelėjęs milžino durklas nė kiek neišgąsdino gyvačių, grėsmingai siūbuojančių į šalis per kelis žingsnius nuo sardo. Jeigu jam ir pavyks užmušti vieną iš jų, tai kita vis tiek spės įkirsti.

— Kas ten dabar dedasi?

Stvėręs deglą, Setau nuogas išlėkė į lauką ir pamatė sardą.

— Tu atėjai pavogti mano gaminių... Prašovei pro šalį: ištikimieji sargai saugo mane nuo tokių nemalonumų. Jie labai budrūs ir meilūs. Visa bėda, kad tau jų pabučiavimas būtų mirtinas.

— Setau, tu gi neįvykdysi žmogžudystės!

— Še, kad nori, tu žinai mano vardą... Šiaip ar taip, tu vis tiek esi vagis, sučiuptas nusikaltimo vietoje, dargi su durklu rankoje. Kad ir ką aš padaryčiau, tai bus tik teisėta savigyna — taip nuspręs ir teisėjas.

— Aš — Seramana, Ramzio asmens sargybos viršininkas.

— Tu man matytas: na, kaipgi, tokio stoto vyras! Kas tau šovė į galvą mane apvaginėti?

— Aš tik norėjau tave pamatyti.

— Tokiu metu, vidury nakties?! Tu ne tik trukdai man mylėtis su Vandens Lelija, bet dar ir akiplėšiškai meluoji.

— Aš sakau teisybę!

— Kodėl gi tu staiga užsigeidei mane pamatyti?

— To reikalauja saugumas.

— Ką tai reiškia?

— Mano pareiga — saugoti valdovą.

— Tai gal aš kuo nors pavojingas Ramziui?

— Aš to nesakiau.

— Bet tu taip galvoji, kadangi atslinkai čia manęs šnipinėti.

— Aš neturiu teisės suklysti.

Abi kobros prišliaužė prie pat sardo, o Setau akys liepsnojo pykčiu.

— Nekvailiok!

— O ką, bene buvęs piratas pabūgo mirties?

— Tokios — taip.

— Dink iš čia, Seramana, ir daugiau niekada nelįsk man į akis. Priešingu atveju aš savo sargų nebesudrausiu.

Setau davus ženklą, kobros prasiskyrė. Nusibraukęs prakaitą, sardas praėjo pro jas ir nužingsniavo nosies tiesumu ligi pat dirbamosios žemės.

Ką jau ką, o nuomonę jis susidarė: tas Setau tikrai gali įvykdyti nusikaltimą.

— Ką jie daro? — pasiteiravo mažasis Kha, žiūrėdamas, kaip valstiečiai varinėja avių bandą pirmyn atgal dar pažliugusiu nuo vandens žemės sklypu.

— Jie nori, kad avelės įmintų į žemę žmonių pasėtas sėklas, — atsakė žemdirbystės ministras Nedžemas. — Potvynis paliko ant krantų ir dirvos didžiulį kiekį dumblo; jo dėka kviečiai bus vešlūs.

— Tos avys naudingos?

— Kaip ir visi kiti naminiai gyvuliai: karvės, asilai, arkliai...

Prasidėjo atoslūgis, ir sėjėjai ėmėsi darbo džiaugdamiesi, kad jaučia po kojomis derlingą dumblą, kurio jiems gausiai padovanojo didžioji upė. Jie triūsė nuo ankstaus ryto, nes turėjo prieš akis ne tiek daug dienų, kol žemė bus minkšta ir lengvai įdirbama. Išpurenę drėgną dirvą kauptukais, valstiečiai išbarstydavo sėklas, greit užžerdavo jas žeme ir pergindavo per lauką gyvulius, kurie padėdavo žmonėm įspausdami kanopomis gilyn ką tik pasėtas sėklas.