Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Pamatęs svečią, jis atsistojo ir nusilenkė:

— Man labai didelė garbė susitikti su ministru.

— Dabar aš — niekas, — karčiai tarė Meba.

— Neteisybė gali ištikti bet ką ir bet kada.

— Iš to menka paguoda.

Ramzio sesuo įsikišo į jųdviejų pašnekesį:

— Aš viską paaiškinau savo draugui Mebai; galbūt jis sutiks mums padėti.

— Neapgaudinėkime savęs iliuzijomis, mano miela! Ramzis mane nušalino, ir aš gyvenu lyg uždarytas paauksuotame narve.

— Jūs trokštate jam atkeršyti, — svariai ištarė magas.

— Nereikia perdėti, — paprieštaravo Meba. — Man dar liko keletas įtakingų draugų, kurie...

— Jie rūpinsis sava karjera, o ne jūsiške. Aš turiu visai kitokį tikslą: įrodyti Litos teisę į sostą.

— Tai utopija. Ramzis — nepaprastai stipri asmenybė, jis niekam neužleis valdžios. Be to, pirmaisiais jo valdymo metais įvykę stebuklai padarė jį labai populiarų. Patikėkite manimi, jis neįveikiamas.

— Norint nugalėti tokio masto priešininką, nevalia kautis jo teritorijoje.

— Ką jūs sumanėte?

— Jums tai įdomu?

Meba sumišo ir nejučia ėmė čiupinėti kabantį ant kaklo amuletą:

— Na...

— Jūs pats pateikėte vieną iš galimų atsakymų — taip, taip, būtent šiuo judesiu, nes tas atsakymas — magija. Aš pajėgsiu pralaužti Ramzį supančią apsaugą. Tai užtruks nemažai laiko ir bus nelengva, bet man pavyks.

Išsigandęs diplomatas net pasitraukė atatupstas:

— Aš nesugebėsiu jums padėti.

— Aš jūsų to nė neprašau, Meba. Yra kitas mūšio laukas, kuriame reikia pulti Ramzį: idėjų sritis.

— Nesuprantu jūsų.

— Atono šalininkams reikia vado, verto pagarbos. Kai Atonas išstums visus kitus dievus, šiam žmogui atiteks svarbiausias vaidmuo: nuversti nusilpnintą, nebepajėgiantį atsikirsti Ramzį.

— Tai... tai labai rizikinga!

— Juk persekiojo Echnatoną, o ne Atoną. Nė vienas įstatymas nedraudžia jo kulto; jo garbintojų yra daug, ir jie pasiryžę išaukštinti savo dievą. Echnatonui tai nepavyko, o mums pavyks.

Meba atrodė sutrikęs, jo rankos drebėjo:

— Man reikia pagalvoti.

— Argi tai ne svaigi perspektyva? — paklausė faraono sesuo. — Mums atsiveria naujas pasaulis, kuriame mes užimsime savo tikrąją vietą!

— Taip, be abejo... Aš pagalvosiu.

Ofiras buvo labai patenkintas tuo pokalbiu. Meba atsargus ir baikštus diplomatas, nė iš tolo neturįs vadui būtinų drąsos ir ryžto, tačiau jis nekenčia Ramzio ir svajoja susigrąžinti ankstesnę padėtį. Nesugebėdamas veikti pats, jis vis dėlto norės pasinaudoti atsiradusia galimybe tai padaryti ir tarsis su Šenaru, savo draugu ir vadovu, o Ofiras kaip tik ir ieškojo būdų paveikti Šenarą. Dolantė jam daug pasakojo apie naująjį užsienio reikalų ministrą, kuris dar visai neseniai pavydėjo jaunesniajam broliui sosto. Ko gero, Šenaras nepasikeitė, jį skatina tas pats noras sunaikinti Ramzį, tik dabar jis siekia savo tikslo prisidengęs kauke. Aplinkiniu keliu, pasinaudodamas Meba, magas galų gale užmegs ryšį su tuo įtakingu asmeniu ir padarys jį savo pagrindiniu sąjungininku.

Po varginančios ir niekaip nesibaigiančios darbo dienos artrito sudarkytas didysis dešiniosios Sario kojos pirštas ištino ir paraudo. Saris vos įstengė vadelioti savo vežimą, nes stovėti stačiam buvo tiesiog nepakenčiama. Vienintelis tądien jam tekęs malonumas — kaip šauniai jis susitvarkė su tais hebrajais, ėmęsis drausminių nuobaudų. Pagaliau jie suprato, kad maištauti prieš jį — beviltiška. Turėdamas tiek pažinčių tarp Tėbų tvarkos sergėtojų ir naudodamasis miesto seniūno parama, jis galėjo elgtis su plytų dirbėjais kaip tinkamas ir leisti sau išlieti pyktį ant tų pašlemėkų.

Tai, kad jo namuose gyvena magas su savo paslaptingąja tylene, pradėjo jam nebepatikti. Žinoma, tos abi keistos žmogystos elgėsi kukliai ir santūriai, bet darė pernelyg didelę įtaką Dolantei, kuri įniko taip garbinti Atoną, kad Sarį tai ėmė ne juokais erzinti. Jis net ėmė baimintis, kad Dolantė, gerte gerdama Ofiro žodžius it tyrą vandenėlį ir paskendusi naujajame tikėjime, gali nebepaisyti savo vedybinių pareigų.

Aukšta, geidulinga, tamsiaplaukė moteris laukė jo stovėdama ant jų namo slenksčio.

— Eik, atnešk tepalo masažui, — įsakė Saris. — Skauda tiesiog nepakenčiamai.

— Oi, koks tu lepus, brangusis.

— Aš lepus?! Tu neįsivaizduoji, ką aš turiu iškęsti per dienų dienas! Bendravimas su tais hebrajais mane gniuždo.

Dolantė paėmė jį už rankos ir nusivedė kambarin. Saris išsitiesė ant pagalvėlių, o žmona nuplovė jam kojas, iškvėpino jas ir įtrynė tepalu sutinusį pirštą.

— Tavo magas vis dar čia?

— Jį aplankė Meba.

— Buvęs užsienio reikalų ministras?

— Jiedu puikiai suprato vienas kitą.

— Meba — Atono šalininkas?! Jis gi bailys!

— Jis turi dar daug pažinčių, ir daug aukštų asmenų jį gerbia. Jei jis sutiks padėti Ofirui ir Litai, tai mūsų reikalai pajudės į priekį.

— Ar tik tu per daug nesureikšmini tos kuoktelėjusios porelės?

— Sari! Kaip tu drįsti šitaip kalbėti?

— Gerai jau, gerai... Aš nieko nesakiau.

— Juk jiedu — vienintelė mūsų galimybė atgauti prarastąją padėtį. Be to, tas tikėjimas Atonu — toks gražus, toks tyras... Nejaugi tu nesusigraudini, kai Ofiras pasakoja apie savo tikėjimą?

— Kas tau svarbiau: tavo vyras ar tas Libijos magas?

— Bet... argi galima lyginti!

— Jis spokso į tave kiaurą dieną, o aš prižiūriu tuos tinginius hebrajus. Ir šviesiaplaukė, ir tamsiaplaukė — po vienu stogu... Pasisekė gi tavo Ofirui!

Dolantė liovėsi masažavusi skaudantį vyro kojos pirštą:

— Sari, tu kliedi! Ofiras — išminčius, jam rūpi tik maldos. Jis jau seniai nebegalvoja apie...

— O tu? Ar tu dar apie tai galvoji?

— Nepiktink manęs!

— Nusivilk suknelę, mieloji, ir imkis masažo. Iš tų maldų man tik juokas.

— Ak, visai pamiršau!

— Ką gi?

— Karaliaus pasiuntinys paliko tau laišką.

— Nešk jį čia.

Dolantė dingo. Sario pirštas skaudėjo jau mažiau. Kokią žinią jis ras šiame laiške? Be abejo, tai bus paskyrimas į kitą postą — gerokai garbingesnį, kur jam nebeteks bendrauti su hebrajais.

Aukštaūgė tamsiaplaukė grįžo nešina laišku. Saris perlaužė antspaudą, išvyniojo papiruso ritinėlį ir perskaitė tekstą.

Jo veidas persikreipė ir taip išblyško, kad nubalo net lūpos, lyg būtų bekraujės.

— Blogos žinios?

— Man liepia atvykti į Memfį su visais plytų dirbėjais.

— Juk tai... tai nuostabu!

— Laišką pasirašė Mozė, karališkųjų statybų viršininkas.

38

Patikrinimo metu, kai visi plytų dirbėjai buvo šaukiami vardais, nepritrūko nė vieno hebrajo. Mozės laiškams pasiekus įvairias gyvenvietes, kur jie darbavosi, kilo visuotinis pakilimas. Dar būdamas Karnake, Mozė išgarsėjo visame Egipte. Kiekvienas žinojo, kad jis gina savo tautiečius ir niekam neleidžia jų skriausti. Draugystė su Ramziu teikė jam didelį pranašumą, o štai dabar jis paskirtas karališkųjų statybų viršininku. Daugelis darbininkų ėmė tikėtis, kad jaunasis hebrajas galbūt pagerins jų darbo sąlygas ir padidins atlyginimus.

Mozė pats nesitikėjo tokio pasisekimo. Kelių giminių patriarchai buvo nepatenkinti tokiu staigiu Mozės iškilimu, bet Faraono įsakymai buvo neginčytini, tad visi pakluso Mozei ir pripažino jo valdžią.

Jaunasis viršininkas vaikštinėjo po palapinių miestelį, išdygusį į šiaurę nuo Memfio, ir tikrino darbininkų gyvenimo bei higienos sąlygas.