Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Tu jau baiminiesi pasipiktinimo, galbūt maišto?

— Aš sparčiai einu į priekį, tad pasipiktinimas neišvengiamas. Kas nors pasijus įžeistas, kas nors pamanys, kad mano veiksmai prieštarauja jo interesams. Kai man atėjo į galvą įkurti naują sostinę, tai buvo tarsi žaibo tvykstelėjimas, o gal šviesos blyksnis, perskrodęs mano mintis ir įsitvirtinęs jose kaip nesugriaunama tiesa.

— Tai vadinama šia, tiesiogine intuicija, suvokimu nesamprotaujant ir nieko nenagrinėjant. Setis daug kartų apsisprendė jai padedant. Jis manė, kad ji pereina iš vieno faraono širdies į kito faraono širdį.

— Ar tu pritari Pi-Ramzio statybai?

— Juk tavo širdyje prabilo šia; kam tau reikia dar ir mano nuomonės?

— Nes mano tėvas vis dar čia, šiame sode, ir mudu su tavim girdime jo balsą.

— Ramzi, tau buvo atsiųsti ženklai; kartu su tavo valdymu prasideda nauja era. Pi-Ramzis bus tavo sostinė.

Ramzis paėmė motiną už rankų:

— Tu pamatysi šį miestą, motin, ir jis pradžiugins tavo širdį.

— Aš nerimauju dėl tavo saugumo.

— Seramana budrus ir akylas.

— Aš turiu omenyje kitokį saugumą — tavo magiškąją apsaugą. Ar galvoji pastatyti savąją milijonų metų šventyklą?

— Vieta jai jau parinkta, bet aš teikiu pirmenybę Pi-Ramziui.

— Nepamiršk tos šventyklos. Jeigu prieš tave įsisiautės tamsiosios jėgos, ji taps tavo geriausia sąjungininke ir gynėja.

39

Vieta buvo nuostabi.

Derlinga žemė, platūs laukai, vešlios pievos, pakraščiuose gėlėmis apaugę takeliai, obelys su medaus skonio vaisiais, alyvmedžių giraitė, pilni žuvų tvenkiniai, druskos džiovyklos, aukštų ir tankiai sužėlusių papirusų plotai: taip atrodė egiptiečių nekenčiamo Avario apylinkės. Iš paties Avario tebuvo likę keletas namų ir dievui Setui skirta šventykla.

Kaip tik čia Setis kitados suvedė Ramzį akistaton su galia. Kaip tik čia Ramzis pastatys savo sostinę.

Mozę nustebino vietovės grožis ir augmenijos vešlumas. Hebrajai ir meistrai egiptiečiai atkeliavo čia su būriu, kuriam vadovavo pats Ramzis, lydimas savo liūto ir šuns. Akylai besidairąs Seramana ir kokia dešimtis žvalgų dar anksčiau iššniukštinėjo apylinkes, norėdami įsitikinti, kad valdovui negresia joks pavojus.

Avario miesteliukas snaudė įsaulyje. Čia gyveno vos keli pareigūnai, neturėję nė menkiausios vilties padaryti karjerą, neskubrus valstiečiai ir papiruso skynėjai. Vietovė atrodė pasmerkta užmarščiai. Čia niekada niekas nesikeitė — nebent metų laikai.

Išvykęs iš Memfio, būrys stabtelėjo šventajame Heliopolio mieste, kur Ramzis atnašavo aukas savo globėjui, dievui Ra. Paskui būrys kirto Bubastį — švelnumo ir meilės deivės Bastės, skulptorių vaizduojamos katės pavidalu, miestą, ir ėmė keliauti palei pelūziškąją12 Nilo atšaką, kuri buvo vadinama „Ra vandenimis“. Avaris buvo netoli Menzalos ežero, kitaip sakant, vakariniame „Horo kelio“ gale. Šis kelias Sinajaus pajūriu ėjo į Siriją ir Palestiną.

— Strateginiu požiūriu tai nepaprastai svarbi pozicija, — konstatavo Mozė, nagrinėdamas Ramzio jam patikėtą miesto planą.

— Dabar tu supranti, kodėl aš pasirinkau šią vietą? Iškasę kanalą, „Ra vandenimis“ mes galėsime pasiekti didžiuosius ežerus palei El-Kantaros sąsmauką. Esant reikalui, laivu greit nuplauksime į Silės tvirtovę ir mažuosius pasienio fortus. Aš sustiprinsiu Deltos apsaugą rytuose, galėsiu kontroliuoti kelius, kuriais į Egiptą veržiasi užpuolikai, ir iškart gausiu pranešimus apie menkiausius neramumus, kilusius mūsų protektoratuose. Čia vasarą bus labai malonu; įgulų kariams neteks kęsti karščio, ir jie visada bus pasirengę kautis.

— Tu žvelgi toli į ateitį ir kuri didingus planus, — tarė Mozė.

— Kaip nusiteikę tavo vyrai?

— Atrodo, jie džiaugiasi, galėdami dirbti mano vadovaujami. Bet aš manau, kad juos kur kas labiau džiugina atlyginimas, kurį tu dosniai padidinai.

— Neparodęs dosnumo, nepasieksi pergalės. Aš noriu, kad miestas būtų nuostabus.

Mozė vėl palinko prie plano. Naujojoje sostinėje bus pastatytos keturios didelės šventyklos: vakarinėje jos dalyje — Amono, „neregimojo, slaptojo“; pietinėje — Seto, šios vietos šeimininko ir globėjo; rytinėje — Sirijos deivės Astartės, o šiaurinėje — „žaliuojančios“ Uadžetės, laiduojančios vietovės klestėjimą. Šalia Seto šventyklos bus didelis upinis uostas, susietas su „Ra vandenimis“ ir „Avario vandenimis“ — dviem plačiais kanalais, kurie tarsi įrėmins miestą, drauge puikiai aprūpindami jį geriamuoju vandeniu. Aplink uostą išsidėstys prekių bei javų sandėliai ir įvairios dirbtuvės. Labiau į šiaurę, miesto centre, iškils faraono rūmai, administraciniai pastatai, kilmingųjų namai ir gyvenamieji kvartalai, kur vieni šalia kitų įsikurs turtuoliai ir varguoliai. Nuo rūmų nusidrieks pagrindinė gatvė, tiesia linija sujungsianti juos su Kūrėjo Ptaho šventykla; bus dar dvi plačios alėjos: viena eis į kairę, Amono šventyklos link, o kita — dešinėn, į Ra šventyklą. Seto šventykla anapus kanalo, jungiančio „Ra vandenis“ su „Avario vandenimis“, bus nuošalesnė.

Kariuomenė turės ketverias kareivines: vienos stovės tarp pelūziškosios atšakos ir visuomeninių pastatų, trejos kitos išsirikiuos palei „Avario vandenis“. Pirmasis tų kareivinių korpusas bus už Ptaho šventyklos, antras — liaudies kvartalų kaimynystėje, o trečias — netoli Ra ir Astartės šventyklų.

— Rytoj bus atidarytos glazūruotų plytelių ir čerpių dirbtuvės, — pasakė Ramzis. — Visur: pradedant kukliausiu nameliu ir baigiant priėmimų sale rūmuose, turi viešpatauti ryškios spalvos. Žinoma, pirmiausia reikia pastatyti visus tuos trobesius; tai ir bus tavo užduotis, Moze.

Baksnodamas dešiniosios rankos smiliumi, Mozė vieną po kito suskaičiavo pastatus, kurių matmenis patikslino pats valdovas.

— Darbas, žinoma, milžiniškas, bet su užmoju. Tačiau...

— Tačiau — kas?

— Tenesupyksta Tavo Didenybė, bet čia trūksta vienos šventyklos. Man atrodo, kad ji puikiai tiktų šitame laisvame plote tarp Amono ir Ptaho šventyklų.

— Kokiai dievybei ji turėtų būti skirta?

— Tai, kuri sukūrė ir globoja Faraoną. Argi ne tokioje šventykloje tu iškilmingai atšvęsi savo atsinaujinimą?

— Norint atlikti šias apeigas, reikia sulaukti, kol faraonas išbus soste trisdešimt metų. Pradėti tokios šventyklos statybą jau šiandien reikštų niekinti lemtį.

— Bet tu vis dėlto palikai jai vietos.

— Negalvoti, kad tos šventyklos man vis dėlto prireiks, reikštų niekinti savo laimę. Per trisdešimtųjų mano valdymo metų šventę tu stovėsi pirmoje aukštų pareigūnų gretoje, šalia mūsų vaikystės draugų.

— Trisdešimt metų... Kažin kokį likimą nuskirs mums Dievas?

— Šiuo metu jis mums įsako kartu statyti Egipto sostinę.

— Aš suskirsčiau hebrajus į dvi grupes. Pirmosios grupės darbininkai pristatinės akmens luitus į šventyklų statybvietes ir ten dirbs vadovaujami meistrų egiptiečių. Antroji grupė gamins tūkstančius plytų, skirtų tavo rūmams ir administracijos pastatams. Bus nelengva suderinti abiejų grupių darbą; bijau, kad mano populiarumo užteks neilgai. Žinai, kaip hebrajai mane vadina? Maša, „išgelbėtasis iš vandenų“.

— Nejaugi tu taip pat įvykdei stebuklą?

— Jiems tiesiog labai patinka viena sena babiloniečių legenda, jie mano, kad mane, hebrają, kurio tikrasis vardas — Mozė: „tas, kuris gimė“, palaimino dievai, nes aš mokiausi to, ko mokosi kilmingieji, ir net tapau Faraono draugu. Dievas mane išgelbėjo iš skurdo ir negandų „vandenų“. Paskui žmogų, kurį taip lepina likimas, verta sekti, verta jam paklusti; štai kodėl plytų dirbėjai manimi pasitiki.