Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Aš — buvęs piratas. Dabartinis gyvenimas man taip patinka, kad neketinu bereikalingai rizikuoti.

Ramzio žvilgsnis staiga tapo aštrus ir įdėmus:

— Paaiškėjo, kad tu įtarei ne tą, ką reikėtų, bet esi pasiryžęs atkakliai ieškoti tikrojo kaltininko, tiesa?

Seramana vos pastebimai linktelėjo galva.

— Labai gaila, bet turiu nutraukti tas paieškas.

Sardas neslėpė nusivylimo:

— Garbės žodis, aš elgiausi labai santūriai...

— Tu čia niekuo dėtas. Rytoj mes išvykstame į Memfį.

31

Rome nebežinojo, nei kur pulti, nei ką daryti: tiek rūpesčių jam pridarė tas pasiruošimas dvaro kelionei iš Tėbų į Memfį! Nė vienai gražuolei neturėjo pritrūkti skaistalų, nė vienam žymiam asmeniui — patogios kėdės; valgiai laive turėjo būti ne prastesni už tuos, kurie būdavo patiekiami rūmuose, o Ramzio šuo ir liūtas turėjo gauti daug skanaus ėdesio. Ir še, kad nori: vienas virėjas apsirgo, kažkuris skalbėjas pavėlavo, o ta nelemta audėja apsirikusi pristatė per mažai rankšluosčių ir servetėlių!

Ramzis davė nurodymus, ir jie bus įvykdyti: Romė, ketinęs ramiai leisti gyvenimą tobulindamas įvairiausių gardumynų receptūras, žavėjosi tuo jaunu karaliumi, reikliu ir nuolat kažkur skubančiu. Žinoma, jis buvo ūmus aplinkinių atžvilgiu ir atrodė nepakantus. Jis tarsi liepsnojo kažkokia ugnimi, rizikuodamas nudeginti tuos, kurie prie jo prisiartindavo. Bet jis buvo kerintis, lyg nardąs dangaus aukštybėse sakalas, tos vaiskios erdvės gynėjas. Romė troško įrodyti jam savo sugebėjimus, net jei tam prireiktų paaukoti ramybę.

Rūmų prižiūrėtojas, pats nešdamas šviežių, ką tik suskintų figų pintinę, priėjo prie karališkojo laivo trapo. Seramana užtvėrė jam kelią:

— Privaloma krata.

— Aš esu Jo Didenybės rūmų prižiūrėtojas!

— Privaloma krata, — pakartojo sardas.

— Bene nori sukelti skandalą?

— O ką, gal tavo sąžinė nerami?

Romė sutriko.

— Ką tu nori tuo pasakyti?

— Arba tu to tikrai nesupranti, ir tokiu atveju tau viskas baigsis gerai; arba tu labai gerai mane supranti, ir tuomet tu nuo manęs nepaspruksi.

— Seramana, tu iš proto išsikraustei! Jeigu jau taip manim nepasitiki, še, pats nešk valdovui tą pintinę, o aš dar turiu aibę reikalų.

Sardas nuėmė baltą servetėlę, dengiančią pintinę. Figos buvo puikios, bet gal jose slypėjo mirtinos žabangos? Seramana vos ne drebančia ranka ėmė kelti iš pintinės po vieną figą, kiekvienąkart tikėdamasis pamatyti skorpioną, grėsmingai atkišusi geluonį.

Kai visos figos jau buvo sudėtos ant prieplaukos ir pintinė ištuštėjo, jam teliko sudėti prinokusius vaisius atgal, stengiantis jų nesutraiškyti.

Gražioji Izetė buvo nuostabiai žavi.

Ji nusilenkė Ramziui taip, lyg būtų jaunutė aristokratė, pirmąkart išvydusi dvare karalių ir kone alpstanti iš susijaudinimo.

Ramzis tvirta, bet kartu švelnia ranka padėjo jai atsistoti.

— Gal ėmei negaluoti?

— Galbūt, Didenybe.

Jos veidas atrodė rimtas, beveik nerimastingas, bet akys juokėsi.

— Gal turi kokių rūpesčių?

— Ar leisi tau juos patikėti?

Jie susėdo ant greta stovinčių žemų kėdučių.

— Galiu skirti keletą akimirkų privačiam priėmimui.

— Nejaugi valdovo pareigos užgožia visa kita?

— Izete, aš nebepriklausau pats sau; darbų daugiau nei laiko jiems atlikti. Štai kaip yra.

— Dvaras grįžta į Memfį.

— Visai teisingai.

— Tu man nedavei jokių nurodymų... Ką man daryti: vykti su tavim ar likti Tėbuose?

— O tu nenutuoki, kodėl aš tyliu?

— Turiu prisipažinti, kad tas tylėjimas mane slegia.

— Izete, aš palieku tau galimybę rinktis.

— Ką nori tuo pasakyti?

— Aš myliu Nefertarę.

— Bet mane tu irgi myli, tiesa?

— Tu turėtum manęs neapkęsti.

— Tu valdai karalystę, Ramzi, bet ar supranti moters širdį? Nefertarė — ypatinga, nepaprasta būtybė, o aš visai kitokia. Bet nei ji, nei tu, nei dievai nepajėgs uždrausti man tave mylėti, kad ir kokią vietą tu man skirtum savo gyvenime. Kodėl antroji žmona negali turėti teisės į laimę, jeigu ji geba po kruopelytę susirankioti kiekvieną laimingą akimirką? Matyti tave, kalbėtis su tavim, kartu praleisti kelis tavo gyvenimo akimirksnius man yra toks džiaugsmas, kurio aš neiškeisčiau į jokį kitą.

— Ką tu nusprendei?

— Aš vykstu į Memfį kartu su dvariškiais.

Gausi minia, pripažinusi ir pamėgusi Ramzį su Nefertare, sveikinimo šūksniais palydėjo išplaukiančius iš Tėbų keturiasdešimt karališkųjų laivų. Didžiojo Amono žynio paskyrimas praėjo ramiai, pietinės Egipto sostinės valdytojas liko savo poste, kaip, beje, ir provincijos vietininkas. Dvariškiai buvo surengę Tėbuose daug prašmatnių pokylių, o žmonės džiaugėsi aukštai pakilusiu Nilo vandeniu, žadančiu šaliai klestėjimą.

Romė leido sau valandėlę atsipūsti. Valdovo laive viskas buvo gerai. Šiaip jau niekas negadino Romė nuotaikos, išskyrus tą milžiną sardą, kuris nepaliovė jo sekęs. Juk jis pareikalavo atlikti kratas visose kajutėse, iškratė netgi kiekvieną įgulos narį!

Vieną dieną tam svetimšaliui nutiks kokia nors bėda, ir niekas jo nepagailės. Jis ir taip jau užsitraukė smarkų daugelio žymių žmonių priešiškumą už nepakankamai jiems rodomą pagarbą ir lieka savo poste tik dėl to, kad jį palaiko valdovas. Bet ar ilgai ta parama tęsis?

Staiga vėl sunerimęs, Romė gal dešimtą kartą patikrino, kaip paklotas karaliaus guolis, ar patikimi krėslai ir kėdės, ar skanūs valgiai, kuriuos reikės patiekti vidurdienį, ir nubėgo ant denio, nešdamas ąsotį šviežio vandens liūtui ir šuniui, įsitaisiusiems po baldakimu, kad jų nekaitintų saulė.

Pro vieną iš erdvios Nefertarės kajutės langų Ramzis linksmai stebėjo, kaip pluša jo paskirtas pareigūnas.

— Štai rūmų prižiūrėtojas, kuriam labiau rūpi jo pareigos, o ne privilegijos — pagaliau! Maloni staigmena, tiesa, mieloji?

Švytintį Nefertarės veidą temdė nuovargio šešėlis. Ramzis atsisėdo ant lovos ir priglaudė ją prie savęs.

— Seramanai taip neatrodo. Jiedu su Romė tikrai vienas kitam jaučia priešiškumą.

Karalius nustebo:

— Kodėl gi?

— Seramana visada budrus ir įtarus.

— Įtarinėti Romė beprasmiška!

— Tikiuosi.

— Ar tu irgi abejoji jo ištikimybe?

— Mes jį dar taip trumpai pažįstame.

— Aš suteikiau jam išsvajotą postą!

— Jis tai pamirš.

— Šiandien tu nekaip nusiteikusi.

— Norėčiau, kad Romė savo elgesiu įrodytų, jog aš neteisi.

— Ar tu pastebėjai ką nors konkretaus?

— Nieko, išskyrus Seramanos priešiškumą.

— Tavo žvilgsnis skvarbus, toks skvarbus...

Nefertarė padėjo galvą ant savo vyro ir valdovo peties.

— Niekas neliks tau abejingas, Ramzi; arba tau padės, arba tavęs nekęs. Turi tokią galią, kad žmonės tau jos pavydi.

Ramzis išsitiesė ant nugaros, Nefertarė susirangė šalia.

— Argi mano tėvas neturėjo dar didesnės galios?

— Judu panašūs — ir skirtingi. Setis priversdavo jam paklusti netardamas nė žodžio, jo galia buvo paslaptinga; o tu esi lyg ugnies srautas, tu skiniesi kelią negalvodamas apie pastangas.

— Aš turiu vieną sumanymą, Nefertare, didžiulį sumanymą.

— Tik vieną?

— Bet jis tikrai didžiulis. Aš jį puoselėju nuo pat karūnavimo. Jis iškilo prieš mane tarsi reikmė, kuriai negaliu nepaklusti. Jei man pavyks pasiekti savo tikslą, Egiptas bus sukrėstas.

Nefertarė paglostė faraono kaktą.