Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Ne, aš negaliu...

Saris įdėjo žuvies spyglį žmonai tarp dešinės rankos pirštų ir liepė jį suspausti.

— Užrašyk Ramzio vardą.

Kadangi Dolantės ranka drebėjo, jis jai padėjo. Negrabiai išvedžioti hieroglifai susidėliojo į faraono vardą.

Beliko sudaužyti plonąją klinties plokštelę.

Saris paėmė ją į rankas, o Dolantė vėl užsidengė veidą. Ji nenorėjo būti to siaubingo veiksmo liudytoja.

Bet plokštelė liko sveika. Kad ir kaip Saris stengėsi ją sudaužyti, jam nesisekė to padaryti. Plona plokštelė atrodė esanti tvirta kaip granitas. Suirzęs Saris pakėlė vieną iš akmenų, kuriais buvo nusėta rūsio asla, ir pabandė suskaldyti užkerėtąją plokštelę, bet jam nepavyko net jos įbrėžti.

— Nieko nesuprantu... Juk ta plokštelė tokia plonytė!

— Ramzį saugo dievai! — suriko Dolantė. — Niekas negali jam pakenkti, net burtininkas! Eime iš čia, eime greičiau!

Sutuoktiniai ilgai klaidžiojo varguomenės kvartalo gatvelėmis. Apimtas širdį gniaužiančios panikos, Saris nebepajėgė surasti atgalinio kelio. Jie ne kartą norėjo paklausti ką nors iš gyventojų, kur link jiems eiti, bet dar besiartinant prie bet kurio namo, jo durys bemat užsitrenkdavo jiems prieš pat nosį, o pro praviras langines juos varstė įtarūs žvilgsniai. Nors buvo karšta, Dolantė dangstė veidą skara.

Netikėtai juos užkalbino liesas vyriškis plėšraus paukščio profiliu. Jo tamsžalės akys švytėjo keistu, nerimą keliančiu spindesiu.

— Ar tik nebūsite paklydę?

— Ne, — atsakė Saris. — Traukitės mums iš kelio.

— Juk aš ne priešas, galiu jums padėti.

— Apsieisime be jūsų pagalbos.

— Šiame kvartale kartais galima susidurti su pavojingais tipais.

— Mes mokėsime apsiginti.

— Prieš ginkluotą gaują jūs būsite visiškai bejėgiai. Čia žmogus, kuris turi brangakmenių, gali labai lengvai tapti piktadarių auka.

— Mes neturime jokių brangakmenių.

— O argi jūs nesumokėjote burtininkui libaniečiui keliais puikiais turkiais?

Dolantė prisispaudė prie Sario.

— Šnekos, ir tiek, gryniausi plepalai!

— Judu labai neatsargūs; argi ką tik nepamiršote... štai šito?

Ir liesasis žmogus parodė jiems ploną klinties plokštelę, kurioje buvo įrašytas Ramzio vardas.

Dolantė nualpo ir būtų susmukusi ant žemės, jei Saris nebūtų pastvėręs jos į glėbį.

— Bet koks juodosios magijos panaudojimas prieš Faraoną baudžiamas mirtimi, nejaugi jūs to nežinote? Būkite ramūs, aš neketinu jūsų įskųsti.

— Ko... ko gi jūs norite?

— Padėti jums, juk aš jau tai sakiau. Užeikite štai į šitą namą kairėje pusėje; jūsų žmonai reikia atsigerti.

Namo viduje esantis kambarys su plūktine asla buvo kuklus, bet švarus. Jauna putlutė šviesiaplaukė padėjo Sariui paguldyti Dolantę ant medinio suolo, užtiesto dembliu, ir padavė jai vandens.

— Aš vardu Ofiras, — tarė liesasis vyriškis, — o čia Litą, Echnatono palikuonė ir teisėta Egipto sosto įpėdinė.

Saris buvo priblokštas. Dolantė atgavo sąmonę.

— Jūs... jūs juokaujate?

— Tai, ką aš pasakiau, — gryna tiesa.

Saris atsigręžė į šviesiaplaukę moterį:

— Juk tas žmogus meluoja, ar ne?

Litą neigiamai papurtė galvą, nuėjo į šalį ir atsisėdo kambario kampe, tarsi būtų abejinga viskam, kas čia dedasi.

— Nesistebėkite tuo, — patarė Ofiras. — Ji tiek kentėjo, kad jai bus labai nelengva vėl išmokti gyventi.

— O ką gi jai padarė?

— Jai grasino mirtimi, mušė, atskyrė nuo pasaulio, privertė atsisakyti savo tikėjimo — juk ji garbino Atoną, vienintelį dievą. Jai įsakė užmiršti savo vardą ir tėvus; trumpai tariant, bandė sunaikinti jos sielą. Jei ne aš, dabar Litą būtų tik vargšė pamišėlė.

— Kodėl jūs jai padedate?

— Todėl, kad mano šeima buvo persekiojama taip pat kaip jos. Mudu su ja gyvename tik dėl keršto. Keršto, kuris suteiks Litai valdžią ir išvys iš Egipto žemės netikruosius dievus.

— Ramzis nekaltas dėl jūsų nelaimių!

— Žinoma, kad kaltas. Jis priklauso prakeiktajai dinastijai, kuri apgaudinėja ir kankina liaudį.

— Kaipgi jums pavyko ligi šiol išlikti gyviems?

— Atono šalininkai mus slepia ir maitina vildamiesi, kad jis išklausys mūšių maldų.

— Ar tų šalininkų dar daug?

— Daugiau, nei jūs manote, bet jie priversti tylėti. Tačiau net jei mudu su Litą liksime vieni, vis tiek kovosime toliau.

— Tie laikai jau praėjo, — paprieštaravo Ramzio sesuo. — Visa ta pagieža ir kerštas niekam nerūpi, išskyrus jus.

— Klystate, — užginčijo Ofiras, — dabar mano sąjungininkai — jūs.

— Eikime iš čia, Sari; tie žmonės išsikraustė iš proto.

— Aš žinau, kas jūs esate, — sušuko Ofiras.

— Netiesa, jūs nieko nežinote!

— Jūs — Dolantė, Ramzio sesuo, o šitas žmogus — jūsų vyras Saris, buvęs Faraono auklėtojas. Jūs abu — jo žiaurumo aukos ir norite jam atkeršyti.

— Tai mūsų reikalas.

— Aš turiu užkerėtą klinties plokštelę, kurią norėjote panaudoti prieš Ramzį. Jeigu įteiksiu ją teisėjui ir paliudysiu prieš jus...

— Tai šantažas!

— Tapkime sąjungininkais, ir grėsmė išnyks.

— Ką mes tuo laimėsime? — pasiteiravo Saris.

— Griebtis prieš Ramzį magijos — geras sumanymas, bet juk jūs — ne burtininkai. Kerai, kuriuos pasirinkote, būtų susargdinę paprastą mirtingąjį, bet ne valdovą. Nuo tos akimirkos, kai Faraonas karūnuojamas, jį sergsti nematoma apsauga, sudaranti aplink jį magišką sieną. Ją reikia sugriauti. Mudu su Litą tai galime.

— Ko jūs norite mainais?

— Pastogės, maisto ir ramios, nuošalios vietelės, kur mes galėtume užmegzti ryšius su būsimaisiais šalininkais.

Dolantė priėjo prie Sario:

— Neklausyk jo. Jis pavojingas, jis mums pakenks.

Saris kreipėsi į magą:

— Sutarta. Mes — sąjungininkai.

29

Ramzis uždegė aliejaus lempas, kurios apšvietė Karnako naosą, slapčiausią šventyklos dalį. Čia turėjo teisę įeiti tik jis pats arba, jam nesant, jį pavaduojąs didysis žynys. Tamsa išsisklaidė; pasirodė Švenčiausias iš šventųjų, rausvo granito koplyčia, kurioje buvo žemiškasis Amono atvaizdas, „slėpiningasis“, jo tikrosios formos niekada nepažins jokia žmogiška būtybė. Lėtai tirpo smilkalų žvakutės, pripildydamos svaigaus aromato tą visų švenčiausią vietą, kur dieviškoji energija įgavo nematomą ir matomą pavidalą.

Valdovas perlaužė molinį antspaudą, atitraukė velkę ir atvėrė patalpos, kur buvo saugoma brangiausia relikvija, duris.

— Pabusk ramybėje, pirmaprade galybe, nė akimirkos nepaliaujanti kurti. Atpažink mane, aš esu tavo sūnus, mano širdis tave myli, aš atėjau pripildyti savo sielą ir protą tavo patarimų, kad galėčiau atlikti tai, kas tau bus naudinga. Pabusk ramybėje ir sušvisk šiai žemei, kuri gyva tik tavo meile. Iš tavęs sklindančia jėga prikelk visa, kas yra.

Valdovas apšvietė dieviškąją statulą, nuėmė ją dengusias spalvotas lino juostas, nuplovė šventojo ežero vandeniu, įtrynė tepalais ir apvyniojo naujomis švaraus audeklo juostomis. Paskui jis garsiai išvardijo aukas, kurias žyniai kaip tik tuo metu dėliojo ant daugybės šventykloje stovinčių aukurų — šitaip pristatytos dievybei aukos imdavo egzistuoti ir anapus žemiškojo pasaulio. Tokios pat apeigos kasryt vykdavo kiekvienoje Egipto šventykloje.

Pagaliau atėjo laikas atnašauti svarbiausią auką — Maat, nemarų gyvenimo Įstatymą.

— Tu gyva juo, — tarė faraonas dievybei, — jis tave gaivina savo aromatu, maitina savo rasa; tavo akys yra Įstatymas, visa tavo esybė yra Įstatymas.