Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Jeigu tu su juo elgsies pernelyg šiurkščiai, jis paduos skundą.

— Būk ramus, valdove: Saris — bailys.

— Juk jis buvo jūsų auklėtojas? — pasiteiravo Bakhenas.

— Taip, ir dargi labai sumanus mokytojas, — atsakė Ramzis. — Bet jį apniko kažkokia beprotybė. Atsižvelgiant į jo piktadarystes, kas nors kitas būtų jį išsiuntęs katorgon į oazę, o aš tikiuosi, kad darbas padės jam atgauti protą.

— Pirmieji rezultatai nelabai teikia vilčių, — apgailestaudamas tarė Mozė.

— Tu toks atkaklus, kad pasieksi, ką užsibrėžęs... tik ne čia. Po kelių dienų mes išvykstame į šiaurę, ir tu keliausi kartu.

Hebrajas apmaudžiai susiraukė:

— Betgi kolonų salė dar nebaigta!

— Aš patikėsiu šią užduotį Bakhenui, ketvirtajam Amono žyniui, kuriam tu paliksi visus būtinus nurodymus. Jis baigs salės statybą, taip pat pasirūpins praplėsti Luksoro šventyklą. Koks bus stebuklas, kai kiemas su milžiniškomis statulomis, pilonai ir obeliskai išvys dienos šviesą! Reikės dirbti sparčiai, Bakhenai; galbūt likimas neskyrė man ilgo gyvenimo, o aš noriu pamatyti visus tuos didingus dalykus savo akimis.

— Jūsų pasitikėjimas daro man garbę, Didenybe.

— Aš neskiriu į svarbius postus menkystų, Bakhenai. Senasis Nebu eis savo pareigas, o tu — savąsias: jis valdys Karnaką, o tu rūpinsiesi didžiosiomis statybomis. Ir vienas, ir kitas turite kreiptis į mane, jei iškils kokių nors sunkumų. Imkis darbo ir negalvok apie nieką kita.

Faraonas su Moze išėjo iš statybų aikštelės ir tamariskais apsodinta alėja pasuko prie Įstatymo sergėtojos, tiesos ir teisingumo deivės Maat šventyklos.

— Aš mėgstu šioje vietoje mąstyti, — tarė draugui Ramzis. — Mano siela šičia nurimsta, o protas aiškiau suvokia, ką ir kaip aš turiu daryti. Kokie laimingi tie žyniai, kad gali šventoje vietoje pamiršti viską ir išlaisvinti sielą! Kiekvienas šventyklos akmuo dvelkia dievų dvasia, kiekviena koplyčia perteikia mums jų ištarmes.

— Kodėl tu verti mane išvykti iš Karnako?

— Moze, mūsų laukia nuostabus nuotykis! Ar atsimeni, kaip mes su tavim, Aša, Ameniu ir Setau kalbėdavomės apie tikrąją galią? Aš buvau tikras, kad ją turi tik Faraonas. Ji mane viliojo, kaip liepsna vilioja drugelius, ir būčiau jos nusvilintas, jei tėvas nebūtų manęs išmokęs gyventi, jai rusenant širdyje. Net kai aš ilsiuosi, toji galia kalba manyje. Ji reikalauja, kad aš statyčiau.

— Ką tu sumanei?

— Aš numačiau tokį milžinišką dalyką, kad dar nedrįstu tau apie jį prasitarti. Galvosiu apie tai ir kelionės metu. Jeigu tik jį bus įmanoma įgyvendinti, tu būsi įtrauktas į tą darbą.

— Prisipažįstu, tu mane stebini.

— Kodėl?

— Aš buvau tikras, kad valdovas pamiršta savo draugus ir galvoja tik apie dvariškius, valstybės interesus ir valdžią.

— Tu buvai neteisingos nuomonės apie mane, Moze.

— Ar tu pasikeisi, Ramzi?

— Žmogus keičiasi priklausomai nuo tikslo, kurį jis nori pasiekti; mano tikslas — mano šalies didybė, ir jis niekad nepasikeis.

28

Saris, buvęs Ramzio auklėtojas, niekaip nenustojo pykęs. Jam, auklėjusiam karalystės elitą, dabar tenka vadovauti kažkokiai nelemtai plytų dirbėjų brigadai! O dar tas Mozė, kuris nuolat jam grasina naudodamasis savo fizine jėga! Diena vijo dieną, ir Sariui buvo vis sunkiau kęsti pažeminimą ir pajuoką. Jis bandė sukurstyti darbininkus prieš hebrają, bet pastarasis buvo toks populiarus, kad kritinės Sario pastabos nesulaukė jokio atgarsio.

Mozė buvo tik vykdytojas. Reikėjo smogti aukščiau, atkeršyti tam, kuris nugramzdino jį nelaimėn ir nuosmukin.

— Aš pritariu tavo neapykantai, — prisipažino Sario žmona Dolantė, Ramzio sesuo, tingiai tysanti ant pagalvėlių. — Bet išeitis, kurią tu siūlai, mane gąsdina. Iš tiesų ji man atrodo tokia baisi...

— Kuo gi mes rizikuojame?

— Aš bijau, brangusis. Tai, ką tu sumanei, gali atsigręžti prieš tave patį.

— O kad ir taip! Tu gyveni visų užmiršta ir niekinama, aš turiu kęsti tą klaikią bausmę — kiek dar visa tai gali trukti?

— Aš suprantu, Sari, aš suprantu. Tačiau ryžtis tokiam dalykui...

— Arba tu eini kartu su manim, arba aš eisiu vienas.

— Juk aš — tavo žmona, Sari.

Jis padėjo jai atsistoti.

— Ar tu gerai viską apgalvojai?

— Aš galvoju apie tai kas valandą štai jau visas mėnuo, o gal ir daugiau.

— O jeigu... mus išduos?

— Mums tai negresia.

— Kaip tu gali būti tuo tikras?

— Aš ėmiausi reikalingų atsargumo priemonių.

— Ar jų pakaks?

— Duodu tau garbės žodį.

— O gal galima apsieiti be...

— Ne, Dolante. Ryžkis.

— Eime.

Kukliai apsirengę sutuoktiniai pėsti pasuko gatvele, vedančia į vieną Tėbų prastuomenės kvartalą, kur gyveno daug svetimšalių. Labai nejaukiai jausdamasi, Ramzio sesuo žingsniavo prisiglaudusi prie vyro ir dvejodama žvalgėsi aplink.

— Ar tik mes nepasiklydome, Sari?

— Žinoma, ne.

— Ar dar toli eiti?

— Dar porą kvartalų.

Vietiniai gyventojai įdėmiai žvilgčiojo į juodu, aiškiai laikydami juos įsibrovėliais. Bet Saris atkakliai žengė į priekį, nors jo žmona vis labiau drebėjo iš baimės.

— Na štai, atėjome.

Saris pasibeldė į žemas, raudonai dažytas duris, prie kurių buvo prikaltas negyvas skorpionas. Jas atidarė kažkokia sena moteriškė. Saris su žmona nulipo mediniais laiptais į drėgną grotą, kur degė kokios dešimt aliejaus lempų.

— Jis ateina, — pranešė senė. — Sėskitės, štai jums taburetės.

Dolantei čia buvo taip baisu, kad ji nesiryžo atsisėsti. Juodoji magija Egipte buvo uždrausta, bet kai kurie burtininkai nedvejodami siūlė savo paslaugas — suprantama, už didžiulę kainą.

Meilikaujamai linkčiodamas, prie klientų smulkiais žingsniukais priėjo storas libanietis.

— Viskas paruošta, — tarė jis. — Ar turite tai, kas būtina?

Saris supylė į atkištą dešinįjį mago delną tai, ką atsinešė odiniame maišelyje: apie dešimt tobulo grožio turkių.

— Daiktas, kurį jūs nusipirkote, yra grotos gilumoje; šalia jo jūs rasite ilgą, storą ir smailų žuvies spyglį — parašykite juo vardą asmens, kurį norite apkerėti. Paskui sudaužykite įsigytą daiktą, ir tas žmogus susirgs.

Magui kalbant, Dolantė užsidengė veidą skara. Kai burtininkas išėjo ir jiedu su Sariu liko vieni, ji griebė vyrą už rankų:

— Einam iš čia, tai per daug baisu!

— Na, na, drąsiau, juk beveik viskas jau atlikta.

— Ramzis — mano brolis!

— Klysti: jis tapo mūsų pikčiausiu priešu. Mes privalome veikti drąsiai ir be skrupulų. Mes niekuo nerizikuojame, juk jis net nesužinos, kas ir iš kur jam smogė.

— Galbūt mes galėtume...

— Ne laikas trauktis, Dolante.

Grotos gilumoje ant kažko panašaus į aukurą, išmargintą keistais ženklais, vaizduojančiais baisius gyvūnus ir piktąsias dvasias, buvo padėta labai plona klinties plokštelė ir ilgas, storas, smailus žuvies spyglys. Plokštelė buvo sutepta: aiškiai buvo matyti rudos dėmės. Be abejo, magas pamirkė ją gyvatės kraujyje, norėdamas padidinti jos kenksmingąją galią.

Saris paėmė spyglį ir ėmė brėžti plokštelėje hieroglifus, reiškiančius Ramzio vardą. Jo žmona iš siaubo užsimerkė.

— Dabar tavo eilė, — įsakė jis.

— Ne, negaliu!

— Jeigu kerėjime nedalyvaus abu sutuoktiniai, kerai neveiks.

— Aš nenoriu žudyti Ramzio!

— Jis nemirs, burtininkas man tai pažadėjo. Jis susirgs, liga trukdys jam valdyti, Egipto valdytoju taps Šenaras, o mes grįšime į Memfį — štai ir viskas.