Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Artinantis prie Abido, kur buvo garsioji Ozirio šventykla, Ramzis pasišaukė į laivo pirmagalį savo draugą Ašą. Bet kurią dieną, bet kurią valandą jaunasis diplomatas buvo vis toks pat elegantiškas ir rafinuotai mandagus.

— Ar tu patenkintas šia kelione, Aša?

— Tavo Didenybė pradeda valdyti ne tik Egipto žemę, bet ir jo žmonių širdis, o tai puiku.

— Ar tau neatrodo, kad kai kurių elgesys yra gerokai veidmainiškas?

— Be abejo, bet juk svarbiausia tai, kad jie pripažįsta tavo valdžią.

— Ką tu manai apie Šenaro paskyrimą užsienio reikalų ministru?

— Man jis pasirodė netikėtas.

— Kitaip tariant, jis tave šokiravo.

— Man neleistina kritikuoti Faraono potvarkių.

— Ar tu manai, kad mano broliui trūksta kompetencijos?

— Dabartinėmis aplinkybėmis diplomatija yra sudėtingas dalykas — sakyčiau, subtilus menas.

— Kas drįstų mesti iššūkį Egipto galybei?

— Nenorėčiau, kad dėl savo asmeninio triumfo šalies viduje tu neįžiūrėtum to, kas iš tiesų dedasi už Egipto sienų. Hetitai nesėdi rankų sudėję; žinodami, kad tu — ryžtingas valdovas ir pavojingas priešininkas, jie bandys sustiprinti savo pozicijas, o vėliau galbūt imsis karingesnių priemonių.

— Tu turi konkrečių faktų?

— Kol kas tai tik prielaidos.

— Matai, Aša, Šenaras yra mano vyresnysis brolis ir labai impozantiška asmenybė, puikiai tinkanti puotoms ir priėmimams. Jis užburs užsienio ambasadorius tuščiomis kalbomis ir galop pats jomis įtikės. Bet jis gali susigundyti ir kitokiomis pramogomis: priešiškumu ar sąmokslu. Jo pabrėžtinai rodomas noras bendradarbiauti su manim ir deramai tarnauti valstybei man atrodo įtartinas. Todėl tau atiteks esminis vaidmuo.

— Ko tu iš manęs tikiesi?

— Aš skiriu tave Aukštutinio ir Žemutinio Egipto slaptųjų tarnybų viršininku. Oficialios tavo pareigos niekuo nesiskirs nuo tavo pirmtakų: tau reikės vadovauti diplomatinio pašto tarnybai, taigi peržiūrėti Šenaro rašytus dokumentus.

— Vadinasi, tu man įsakai jį šnipinėti?

— Tai bus viena iš tavo užduočių.

— Ar Šenaras neims manęs įtarinėti?

— Aš leidau jam suprasti, kad jis neturės jokios veiklos laisvės. Žinodamas, kad yra nuolat stebimas, jis labiau atsispirs pagundai kaip nors apgailėtinai nusižengti.

— O jeigu jis išsprūs iš mano priežiūros?

— Tu per daug protingas, bičiuli; tave ne taip paprasta apgauti.

Išvydus šventąją Abido žemę, Ramziui suspaudė širdį. Čia viskas priminė Setį. Juk tai jis, dievo Seto — visatos galybės įsikūnijimo ir savo brolio Ozirio žudiko — bendravardis, kadaise pastatė čia nuostabią šventyklą, kad joje būtų švenčiamos mirusio ir prisikėlusio dievo misterijos. Čia buvo įšventinti Ramzis su Nefertare, įsidėję širdin dieviškąsias tiesas, kuriomis jie privalėjo dalytis su savo liaudimi.

Ant vedančio į prieplauką kanalo krantų nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Žinoma, šioje šventoje vietovėje priderėjo linksmintis tik Ozirio prisikėlimo proga; bet abejingumas ir slogi atmosfera, vyravusi karališkosios flotilės sutikimo metu, nustebino keliautojus.

Pirmas į krantą nepaleisdamas iš rankos kalavijo išlipo Seramana. Netrukus aplink jį susibūrė Faraono asmens sargyba.

— Man tai nepatinka, — sumurmėjo sardas.

Ramzis atsistojo prieplaukoje. Tolumoje, už akacijų giraitės, kilo Ozirio šventykla.

— Nerizikuokite, — patarė Seramana. — Leiskite man apžiūrėti apylinkes.

Maištininkai Abido šventykloje! Valdovas negalėjo patikėti tokia šventvagyste.

— Vežimus, — įsakė jis. — Aš važiuosiu priekyje.

— Jūsų Didenybe...

Sardas suprato, kad atkalbinėti Ramzį beprasmiška. Kaip užtikrinti šitaip neprotingai besielgiančio monarcho saugumą?

Faraono vežimas bemat įveikė nuotolį tarp prieplaukos ir šventyklos aptvaro. Ramzis didžiai nustebo, radęs pagrindinio įėjimo portalą atlapą. Nulipęs nuo vežimo, jis įėjo į šventyklos kiemą, plytintį po atviru dangumi.

Šventyklos fasadą dengė pastoliai; ant žemės gulėjo jo tėvo statula: Setis buvo pavaizduotas Ozirio pavidalu. Šen bei ten mėtėsi darbo įrankiai. Visur tuščia: nė vieno darbininko, nė vieno amatininko.

Visiškai suglumęs, faraonas įėjo šventyklom Aukurai tušti: nei gėlių, nei vaisių; nė vieno besimeldžiančio ar atliekančio apeigas žynio.

Matyt, šventykla buvo apleista.

Ramzis išėjo ir pašaukė ant slenksčio stovintį Seramaną:

— Tuoj pat atvesk man tuos, kurie atsako už statybas.

Pralinksmėjęs sardas puolė vykdyti įsakymą.

Ramzio rūstybė kone apniaukė vaiskų Abido dangų.

Didžiajame šventyklos kieme susirinkę žyniai, pareigūnai, amatininkai, šventovės patarnautojai ir prižiūrėtojai visi kaip vienas nusilenkė, puolė ant kelių ir palietė nosimis žemę, įbauginti griausmingo valdovo balso, priekaištaujančio jiems už tinginystę ir apsileidimą.

Ramzis nepaisė jokių pasiteisinimų. Kaip Abido žyniai ir darbininkai galėjo šitaip gėdingai elgtis, teisindamiesi tuo, kad Sečio mirtis neleidžia jiems imtis jokios iniciatyvos? Vadinasi, pasitaikius menkiausiai progai, jie pasidavė netvarkai ir neveiklumui, ir niekas nė nemanė vykdyti savo pareigos.

Kiekvienas baiminosi susilauksiąs griežtos bausmės, bet jaunasis faraonas tik pareikalavo sudėti dvigubai daugiau aukų Sečio ka. Jis įsakė įveisti vaismedžių sodą, pasodinti medžių, paauksuoti duris, tęsti šventyklos statybą, užbaigti statulas ir kasdien atlikinėti apeigas. Ramzis pranešė, kad Ozirio misterijų šventei bus padaryta nauja valtis. Šventyklos žemėse dirbantys valstiečiai bus atleisti nuo mokesčių, o pati šventykla gaus daug turto — su sąlyga, kad ji niekada nebebus šitaip apleista.

Didysis šventyklos kiemas tyliai ištuštėjo. Visi džiaugėsi faraono gerumu ir širdyje prisiekinėjo neberūstinti valdovo.

Nurimęs Ramzis įėjo į centrinę šventyklos dalį, Abido „dangų“, kur tamsoje sklido paslaptinga šviesa, ir širdimi prisišaukė žvaigžde plevenančią savo tėvo sielą, o saulės valtis tuo tarpu tęsė savo amžiną kelionę.

26

Šenaras džiūgavo.

Žinoma, sumanymas įmesti į Ramzio kambarį skorpioną žlugo, bet vyresnysis valdovo brolis nelabai pasikliovė ta užmačia, kurią buvo pasiūlęs neapykantos apimtas Saris, buvęs Ramzio auklėtojas. Sumenkinti Faraono autoritetą ir pakirsti jo fizines jėgas nebus lengva, tačiau patirtis liudijo, kad ir griežčiausiame apsaugos tinkle visada yra kokia nors spraga.

Šenaras džiūgavo dėl to, kad baigiantis vienai labai vykusiai vakarienei Aša jam pranešė tiesiog neįtikimą naujieną. Stovėdami Nilu slystančio laivo paskuigalyje, pašnekovai galėjo būti ramūs, kad kiti svečiai, gerokai papiktnaudžiavę vynu, jų neišgirs: lėbautojų dėmesį patraukė vėmulio tampomas aukštas pareigūnas, kurį puolė slaugyti laivo gydytojas.

— Slaptųjų tarnybų viršininkas... Ar tik aš kartais nesapnuoju?

— Mano paskyrimas tikrų tikriausias.

— Manau, kad jus taip pat įpareigojo mane sekti?

— Visiškai teisingai.

— Vadinasi, iš pažiūros aš niekaip negalėsiu laisvai veikti ir būsiu priverstas tenkintis bereikšmio linksmuolio vaidmeniu.

— Kaip tik šito valdovas ir pageidauja.

— Ką gi, įvykdykime jo norą, mano mielas Aša! Aš pasistengsiu puikiai atlikti savo vaidmenį. Jei suprantu teisingai, jūs tapsite pagrindiniu valdovo informacijos šaltiniu hetitų politikos srityje.

— Galbūt.

— Ar mūsų sąjunga jums priimtina?

— Labiau nei kada nors. Ramzis — tironas, aš tuo įsitikinęs; jis niekina kitus ir pasikliauja tik savimi. Jo tuščiagarbiškumas pražudys šalį.