Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Visai ne.

— Ar tai, ką tu nori man pasakyti, kaip nors susiję su mano būsimuoju pokalbiu su didžiuoju žyniu?

— Ne, bet galbūt tai šiek tiek susiję su valstybės valdymu.

— Ar tu ilgai dar mane versi laukti?

— Dar keletą mėnesių... Aš nėščia.

Ramzis švelniai apglėbė Nefertarę. Ji pajuto, kad dabar jis visomis savo išgalėmis siekia ją apsaugoti.

— Aš pareikalausiu, kad geriausi karalystės gydytojai nė akimirkos nenuleistų nuo tavęs akių.

— Nesijaudink.

— Kaip aš galiu nesijaudinti? Tikiuosi, kad mūsų kūdikis bus gražus ir sveikas, bet tavo gyvybė ir sveikata man svarbiau už viską.

— Man tikrai netrūks priežiūros.

— Ar galiu tau įsakyti tuojau pat sumažinti savo darbų apimtį?

— Nejaugi tu pakęsi karalienę tinginę?

Ramzis nekantravo. Didysis Amono žynys vis nesirodė, ir tas vėlavimas darėsi panašus į faraono įžeidimą. Kokią priežastį jis sugalvos, norėdamas pasiteisinti? Jeigu jis sužinojo apie vagystes, kurias iškėlė aikštėn Bakhenas, tai dabar, be abejo, stengiasi užgniaužti valdžios pareigūnų atliekamą tyrimą, naikindamas įkalčius ir šalindamas prasikaltėlius bei kaltinimo liudytojus. Bet tie veiksmai, kuriais didysis žynys siekia laimėti laiko, netruks atsigręžti prieš jį patį.

Kai saulė buvo jau netoli zenito, audiencijos paprašė ketvirtasis Amono žynys. Faraonas jį priėmė tuojau pat.

— Kur pirmasis pranašas ir didysis Amono žynys?

— Jis ką tik mirė, Didenybe.

24

Faraono įsakymu buvo sušauktas žynių susirinkimas. Į jį atvyko antrasis, trečiasis ir ketvirtasis Amono žyniai iš Karnako bei didieji žyniai ir didžiosios žynės iš visų pagrindinių Egipto šventyklų. Trūko tiktai žynių iš Denderos ir Atribio: pirmasis buvo per senas keliauti, o antrąjį jo rezidencijoje, esančioje Nilo deltoje, sulaikė liga. Vietoj jų atvyko du įgalioti atstovai.

Šie brandaus amžiaus vyrai ir moterys, įpareigoti Faraono vardu atlikinėti apeigas savo šventyklose, susirinko vienoje iš Tutmozio III šventyklos salių. Čia būdavo įšventinami didieji Amono žyniai, čia jiems būdavo atskleidžiamos jų priedermės.

— Man reikia su jumis pasitarti, — tarė Ramzis. — Būtina paskirti naują Karnako vyriausiąjį žynį.

Daugelis susirinkusiųjų pritariamai linktelėjo. Galbūt naujasis faraonas visai ne toks ūmus, kaip apie jį šneka.

— Ar šios pareigos neturi visiškai teisėtai atitekti antrajam Amono žyniui? — paklausė didysis Memfio žynys.

— Aš nelaikau vyresnumo pakankamu kriterijumi.

— Tebūnie man leista įspėti Jūsų Didenybę nepasikliauti neišmanėliais, — įsiterpė trečiasis Amono žynys. — Pasaulietiškoje srityje, be abejo, galima patikėti atsakingas pareigas naujokams, bet kai kalbama apie Karnako valdymą, taip pasielgti būtų klaidinga. Šiuo atveju reikia teikti pirmenybę patirčiai ir dorai.

— Taigi pakalbėkime apie dorą! Ar jūs žinote, kad Karnake buvo varoma nelegali pirmarūšio lino audinių prekyba?

Išgirdę faraono žodžius, žyniai sutriko ir pasipiktino.

— Kaltininkai jau sučiupti ir nuteisti dirbti audyklose. Jie niekada nebebus priimti į jokią šventyklą, net laikinai eiti pareigų.

— Nejaugi velionis žynys buvo įsivėlęs į tai?

— Atrodo, kad ne, bet jūs suprantate, kodėl aš manau, jog būtų geriau parinkti jo įpėdinį ne iš dabartinių šventyklos vyresniųjų.

Po netikėtų Ramzio žodžių stojo ilga tyla.

— Ar Jūsų Didenybė jau yra ką nors numatęs? — pasiteiravo didysis Heliopolio žynys.

— Aš laukiu rimto pasiūlymo iš jūsų.

— Kiek laiko jūs mums suteiksite?

— Kaip įprasta, dabar aš, lydimas karalienės ir daugelio dvariškių, privalau aplankyti tam tikrą skaičių miestų ir šventyklų. Kai grįšiu, jūs man pateiksite savo pasiūlymus.

Prieš išvykdamas į tradicinę kelionę po Egiptą, į kurią faraonas leisdavosi pirmaisiais valdymo metais, Ramzis aplankė Gurnos šventyklą vakariniame Tėbų krante, kur buvo garbinamas Sečio ka — jo nemari galia. Kasdien specialiai tam paskirti žyniai padėdavo ant aukurų mėsos, duonos, daržovių bei vaisių ir kalbėdavo maldas, kurių dėka velionio faraono siela liko žemėje.

Ramzis žvelgė į vieną iš akmenyje iškaltų savo tėvo atvaizdų, rodantį Setį amžinai jauną dievų akivaizdoje, ir meldė jį atgyti, palikti tą akmens apdarą, atsiskirti nuo sienos, apglėbti sūnų, suteikti jam žvaigžde tapusio valdovo jėgą.

Kuo toliau bėgo laikas, tuo labiau Ramzis išgyveno Sečio netektį kaip skaudų išbandymą ir kaip šauksmą. Skaudų išbandymą, nes nebegalėjo paprašyti patikimą ir didžiadvasį vadovą jam patarti gyvenimo kelyje; šauksmą — nes velionio faraono balsas skambėjo jo širdyje, ragindamas žengti pirmyn, kad ir kokios kliūtys jam trukdytų.

Tėbų gyventojai — turtingi kilmingieji, amatininkai ar vaikų apsuptos namų šeimininkės, plepančios su kaimynėmis prie savo namų durų, — nesiliovė spėlioję: ką iš dvariškių Ramzis su Nefertare, ketiną sutvirtinti Faraono sąjungą su visomis dievybėmis, pasiims į kelionę po Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą.

Kiekvienas skelbėsi turįs slaptos informacijos, gautos iš įtakingo asmens arba rūmų tarnautojo. Iš patikimo šaltinio neva buvo žinoma, kad karališkoji flotilė pirma plauksianti į pietus iki Asuano, o paskui į šiaurę, leisdamasi Nilu ligi Deltos. Įgulos buvo įspėtos: plaukti teksią greit, jėgų reiks negailėti, o sustojimai uostuose bus trumpi. Bet visi džiaugėsi būsimąja ritualine kelione, kurios metu karališkoji pora pradės valdyti Egipto žemę, siekdama palaikyti joje amžiną Maat įstatymą.

Išplaukiant Amenis įteikė Ramziui didžiulę krūvą dokumentų, su kuriais faraonas privalėjo išsamiai susipažinti prieš susitikdamas su provincijų vietininkais, šventyklų vyresniaisiais ir pagrindinių gyvenviečių seniūnais. Faraono asmens sekretorius parūpino valdovui kiekvieno įtakingo asmens biografiją: jo kopimą karjeros laiptais, šeimyninę padėtį, neslepiamus lūkesčius ir siekius, draugiškus ryšius su kitais aukštais asmenimis. Jeigu duomenys būdavo netikslūs ar nepatikrinti, Amenis tai nurodydavo valdovui.

— Kiek dienų ir naktų tau prireikė šiam lobiui sukaupti? — paklausė Ramzis.

— Neskaičiavau. Vienintelis mano rūpestis — kad informacija būtų tiksli. Kaip valdyti jos neturint?

— Peržvelgęs tavo surinktus duomenis, aš įsitikinau, kad Šenaras turi daug šalininkų. Jie turtingi ir įtakingi.

— Argi tau tai netikėta?

— Turint omeny jų skaičių — taip.

— Ką gi, štai kiek sielų ir protų teks užkariauti.

— Tu nusiteikęs labai optimistiškai.

— Tu — faraonas ir privalai viešpatauti. Visa kita — plepalai, ir tiek.

— Ar tu apskritai kada nors ilsiesi?

— Pailsėsiu po mirties. Tol, kol būsiu tavo sandalų laikytojas, darysiu viską, kad tavo kelias būtų lygus. Ar tu patenkintas savo kilnojamuoju sostu?

Medinę sudedamąją faraono kėdę sudarė odinė sėdynė su tvirtais apkaustais, uždėta ant masyvių kojelių, kurios baigėsi dramblio kaulu inkrustuotomis ančių galvutėmis. Oficialių ceremonijų ir priėmimų metu Ramzis galėjo patogiai jaustis savo ištaigingame soste.

— Aš kuo rūpestingiausiai atrinkau tavo palydą, — tarė Amenis. — Kelionėje tau nieko nestigs. Valgių kokybė bus tokia pat kaip rūmuose.

— O tu visada taip saikingai valgai?

— Viena vertus, skanus maistas laiduoja ilgą gyvenimą, kita — mažai gerdamas tausoji energiją ir gali geriau susikaupti. Aš nusiunčiau skubius pranešimus miestų, kuriuose mes sustosime, seniūnams bei didiesiems žyniams ir įsakiau jiems paruošti patalpas mūsų kelionės dalyviams. Žinoma, judu su karaliene apsigyvensit rūmuose.