Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Ar tu pasirūpinai Nefertare?

— Na, ir klausimas! Be abejo. Juk tavo sutuoktinės nėštumas — valstybinės reikšmės reikalas. Jos kajutė gerai vėdinama; karalienė galės ten ilsėtis, ir jos ramybės niekas netrikdys. Ją pakaitomis prižiūrės penki gydytojai. Tau kasdien bus pranešama apie jos sveikatą. Ak, tiesa! Yra šioks toks pagrindas nerimauti.

— Dėl Nefertarės?

— Ne, dėl prieplaukų. Gavau pranešimų, kad kai kurių prieplaukų būklė prasta, bet aš į tai žiūriu skeptiškai. Man atrodo, kad keli provincijų vietininkai šitaip mėgina gauti papildomų lėšų savo ūkio priežiūrai. Atsižvelgiant į tavo apsilankymą, tokį jų elgesį galima suprasti ir net pateisinti: kiekvienas nori pasinaudoti tokia proga; bet negalima leisti, kad jie darytų tau įtaką. Kiekvienas aukštas pareigūnas bandys išpešti iš tavęs kuo daugiau naudos, o tu privalėsi likti nešališkas, atiduodamas pirmenybę šalies interesams.

— Kokie tavo santykiai su Šiaurės ir Pietų Egipto vietininkais?

— Jų požiūriu — bjaurūs, manuoju — puikūs. Jie geri pareigūnai, bet pernelyg baikštūs ir visą laiką dreba, kad juos atleis. Palik juos, jie tavęs neišduos.

— Aš ketinau...

— Paskirti vietininku mane? Jokiu būdu! Dabartinė mano padėtis tau kur kas naudingesnė. Aš galiu veikti šešėlyje, neatkreipdamas į save bereikalingo dėmesio ir nevaržomas milžiniško administracinio aparato.

— Kaip atsiliepia apie kelionę pakviestieji mane lydėti?

— Laimingi, bet privengia Seramanos, kuris juos įtarinėja ir nuolat daro kratas, laikydamas visus potencialiais nusikaltėliais. Aš išklausau jų skundų ir išsyk juos pamirštu: tasai sardas budriai atlieka savo pareigas.

— Tu užmiršti mano liūtą ir šunį.

— Gali būti ramus: juos puikiai šeria. Dievaži, jie — tavo geriausi asmens sargybiniai.

— Kaip elgiasi Romė?

— Visi sutartinai jį giria; sakytum jis visą amžių buvo tavo rūmų prižiūrėtojas! Jis tvarkosi tiesiog tobulai. Nuojauta tavęs neapgavo.

— Ar tą patį galima pasakyti ir apie Nedžemą?

— Tavo naujasis žemdirbystės ministras labai rimtai žiūri į savo pareigas. Dvi valandas per dieną jis suka man galvą įvairiausiais administraciniais klausimais, o paskui dirba užsidaręs su geriausiais buvusio ministro patarėjais, kurie jį moko visko, ką jam būtina žinoti. Nelabai jis pasigrožės gamtovaizdžiais per šią kelionę!

— O mano mylimas brolis?

— Šenaro laivas — tikri plaukiojantys rūmai. Naujasis užsienio reikalų ministras itin vaišingas ir žada Ramzio Egiptui žėrinčią ateitį.

— Gal laiko mane nepataisomu naivuoliu?

— Iš tiesų viskas turbūt yra sudėtingiau, — tarė Amenis. — Iš pažiūros atrodo, kad gavęs šį postą jis tikrai be galo, be krašto laimingas.

— Nejaugi tu manai, kad Šenaras tapo mano sąjungininku?

— Širdies gilumoje, žinoma, ne; bet jis gudrus ir suvokia, ką gali sau leisti ir ko — ne. Tau užteko išminties patenkinti jo valdžios troškimą ir leisti jam toliau likti ant pakylos. Gal kartais jis ims ir užsnūs turtingo ir garbinamo aukšto pareigūno kėdėje?

— Teišgirsta tave dievai!

— Tau reikėtų pamiegoti; rytoj bus sunki diena: ne mažiau kaip dešimt pokalbių ir trys priėmimai. Ar tu patenkintas savo lova?

„Nežinau, kam ji galėtų nepatikti“, — pamanė sau Ramzis. Patogus galvūgalis; kūnui atsigulti — ilgas ir platus rėmas, kurio išpjovose pritvirtintos visą jo erdvę užpildančios kryžmai perpintos kanapių pluošto sruogos; keturios liūto letenų pavidalo kojos; kojūgalis išmargintas rugiagėlių, mandragorų ir lotosų žiedais, kad miegančiojo sapnai būtų gėlėti.

— Trūksta tik minkštų pagalvių, — pastebėjo valdovo asmens sekretorius.

— Man užteks ir vienos.

— Na jau ne! Tik pažiūrėk į tą mažmožį...

Amenis stvėrė galvūgalyje padėtą pagalvę, norėdamas parodyti ją Ramziui, ir staiga šoko atatupstas.

Netikėtai sutrukdytas tūnojęs po pagalve juodasis skorpionas jau buvo grėsmingai iškėlęs geluonį, pasirengęs pulti.

25

Ramziui teko pačiam raminti Seramaną. Faraono asmens sargybos viršininkas nepajėgė suprasti, kaip skorpionas pateko į valdovo kambarį. Griežta tarnų apklausa nedavė jokio rezultato.

— Jie nekalti, — konstatavo sardas. — Reikia apklausti jūsų rūmų prižiūrėtoją.

Ramzis neprieštaravo.

Romė nemėgo Seramanos, bet visiškai nepriekaištavo, kai valdovas jį paprašė atvirai atsakyti į sardo klausimus.

— Keliems žmonėms buvo leidžiama įeiti į šitą kambarį?

— Penkiems. Na... penkiems nuolatiniams patarnautojams.

— Ką tai reiškia?

— Kartais, laivui sustojus kai kuriuose uostuose, aš pasamdau vieną ar du laikinus tarnus.

— O kai stovėjom paskutinį kartą?

— Taip, aš tikrai pasamdžiau vieną tokį — kad nuneštų paklodes skalbėjui.

— Kuo jis vardu?

— Jo vardas turi būti įtrauktas į sąrašą tądien gavusiųjų atlyginimą.

— Beprasmiška ieškoti jo pagal tą sąrašą, — nusprendė valdovas. — Tas žmogus bus nurodęs prasimanytą vardą, o mes neturime laiko grįžti atgal ir pamėginti jį surasti.

— Aš nė nežinojau, kad taip daroma! — sugriaudėjo Seramana. — Dėl šitokių dalykėlių niekais nueina visos mano saugumo priemonės!

— O kas atsitiko? — nustebęs paklausė Romė.

— Jums nebūtina tai žinoti! Ateityje aš pats iškrėsiu kiekvieną, lipantį į Jo Didenybės laivą, kad ir kas jis būtų: karvedys, žynys ar šlavėjas!

Romė atsigręžė į Ramzį, kuris pritardamas linktelėjo galva.

— O... kaipgi maistas?

— Vienas iš jūsų virėjų ragaus patiekalus mano akivaizdoje.

— Kaip įsakysite.

Romė išėjo iš valdovo kajutės. Seramana įnirtingai smogė kumščiu į siją, kuri pratisai sugirgždėjo.

— Tas skorpionas nebūtų jūsų nužudęs, Didenybe, — tarė jis, — bet būtumėt pradėjęs smarkiai karščiuoti.

— Ir nebūčiau galėjęs tęsti šios kelionės... O ta nesėkmė būtų aiškinama dievų nemalone. Tokio tikslo ir buvo siekiama.

— Tokio pobūdžio įvykis daugiau nepasikartos, — pažadėjo sardas.

— Bijau, kad pasikartos: kol mes nerasime tikrojo kaltininko.

Seramana patempė lūpą.

— Tu ką nors įtari? — pasiteiravo Ramzis.

— Žmonės kartais būna nedėkingi.

— Kalbėk aiškiau.

— Tasai Romė... O ką, jei jis pamelavo ir pats įleido į jūsų kajutę skorpioną?

— Nustatyti tai — tavo darbas, tiesa?

— Pasikliaukite manimi.

Įveikiant vieną kelio tarpsnį po kito, ritualinė karališkosios poros kelionė virto triumfu. Ramzio valdingumas ir Nefertarės žavesys pavergė provincijų vietininkus, didžiuosius žynius, seniūnus ir kitus aukštus asmenis, kuriuos stebino ori naujųjų Egipto valdovų išvaizda ir laikysena. Ramzis nepraleisdavo progos palankiai atsiliepti apie savo vyresnįjį brolį, kurį daugelis aukštų pareigūnų pažinojo. Šenaro paskyrimas Užsienio reikalų ministerijos vadovu išsklaidė jų nerimą: viena vertus, karališkoji šeima liko vieninga ir abu broliai ėjo ranka rankon; antra vertus, Šenaro patriotizmas ir didybės siekiai užtikrino nuolatinę gynybinę politiką, būtiną Egipto civilizacijai apsaugoti nuo barbarų puldinėjimų.

Kiekviename uoste karališkoji pora pagerbdavo karalienę — motiną Tują. Jos buvimas šalia Ramzio ir Nefertarės jaudino ir įkvėpė gilią pagarbą. Gležna, tyli, visada liekanti sūnaus valdovo šešėlyje, Tuja įkūnijo tradiciją ir valdžios perimamumą, be kurių jos sūnaus viešpatavimas galėjo atrodyti esąs neteisėtas.