Siras Raja, hetitų pasamdytas šnipas, mirtinai nuobodžiavo. Pirmąkart jis neturėjo jokių rimtų žinių. O juk turėdamas tokį platų tiek keliaujančių prekiautojų, tiek sėslių pirklių, įsikūrusių pagrindinėse gyvenvietėse palei upę, tinklą, jis galėjo, ramiausiai likdamas Tėbuose, sekti valdovo kelionę ir greitai sužinoti jo nutarimus bei potvarkius.
Raja visiškai nenutuokė, kas paskatino Ramzį skubiai grįžti į Pietų Egipto sostinę. Kaip ir buvo numatyta, valdovas pabuvojo Abide, tačiau, užuot keliavęs Šiaurės link, pasuko atgal ir praleido kelias valandas Denderoje.
Ramzio veiksmai buvo nenuspėjami. Jis veikė greit, nepasikliaudamas patarėjais, kurių plepalai būtų pasiekę siro ausis. Raja širste širdo: jaunasis valdovas pasirodė besąs nemenkas priešininkas, kurį bus ne taip lengva kontroliuoti. Norint pasinaudoti turimais ginklais ir priemonėmis, Šenarui teks pasitelkti pagalbon visus savo sugebėjimus ir gudrybes. Atviro konflikto atveju Ramzis galėjo būti daug pavojingesnis, nei jie įsivaizdavo, tad pasyviai stebėti ir laukti buvo jau neįmanoma.
Raja ir pats ketino veikti greitai ir ryžtingai, atsikratydamas negabių ir tingių šnipų.
Užsidėjęs mėlyną karūną, vilkįs ilgais klostytais lino rūbais, sugniaužęs rankoje valdžios skeptrą, Ramzis atrodė orus ir didingas. Kai jis įėjo į šventyklos salę, kur buvo susirinkę pasitarimo dalyviai, visi nuščiuvo.
— Ar jau galite pranešti man busimojo didžiojo žynio vardą?
— Jūsų Didenybe, — atsakė didysis Heliopolio žynys, — mes vis dar svarstome, kas galėtų juo būti.
— Jūsų svarstymai baigti. Štai naujasis didysis Amono žynys.
Pasiremdamas lazda, į pasitarimo salę įėjo Nebu.
— Nebu! — sušuko didžioji Sajo žynė. — Aš maniau, kad tu sergi ir negali nė iš vietos pajudėti!
— Taip ir yra, bet Ramzis padarė stebuklą.
— Sulaukus tokio amžiaus, jums derėtų pagalvoti apie ramų poilsį! — pasipiktinęs pareiškė antrasis Amono žynys. — Valdyti Karnaką ir Luksorą — nepakeliama našta, gniuždantis triūsas!
— Jūs teisus, tačiau kas gali priešintis valdovo valiai?
— Mano potvarkis jau iškaltas akmenyje, — pareiškė Ramzis. — Nebu paskyrimas įrašytas daugelyje stelų. Ar kas nors iš čia esančiųjų mano, kad jis nėra vertas šio aukšto posto?
Tokių neatsirado.
Ramzis padavė Nebu aukso žiedą ir skeptrą iš elektrono — aukso ir sidabro lydinio, simbolizuojančius jo valdžią.
— Nuo šiol tu esi didysis Amono žynys. Jo lobiai ir ištekliai dabar bus tavo žinioje. Būk kruopštus, sąžiningas ir budrus savo šventyklos ir jos valdų viršininkas. Darbuokis ne savo paties, o dievybės ka labui. Amonas mato, kas dedasi žmogaus sieloje ir širdyje; jis žino, kas slypi kiekvienos būtybės gelmėse. Jeigu jis bus tavimi patenkintas, tai padės tau likti vyriausiuoju šventyklos vadovu ir suteiks ilgą amžių bei laimingą senatvę. Ar prisieki laikytis Maat įstatymo ir vykdyti savo pareigą?
— Prisiekiu tai Faraono gyvybe, — ištarė Nebu, nusilenkdamas Ramziui.
Antrasis ir trečiasis Amono žyniai buvo įširdę ir nusiminę. Ramzis ne tik padarė jų viršininku senį, kuris besąlygiškai paklus kiekvienam jo žvilgsniui ir mostui, bet dargi ketvirtuoju Amono žyniu paskyrė kažkokį niekam nepažįstamą Bakheną! Tas faraono pakalikas įsakinės seniui ir bus tikrasis Karnako šeimininkas. Atrodo, Karnakas ilgam prarado savo reikšmę ir nepriklausomybę.
Abiem pareigūnams nebeliko jokios vilties vieną dieną tapti turtingiausios Egipto šventyklos valdytojais. Įkliuvę į Nebu ir Bakheno spąstus, jie anksčiau ar vėliau bus priversti atsistatydinti, patys sugriaudami savo karjerą. Visai suglumę, jiedu sugalvojo ieškoti sąjungininko ir prisiminė Šenarą — bet ar tik valdovo brolis nestojo jo pusėn, tapęs vienu iš faraono ministrų?
Kadangi jam nebuvo ką prarasti, antrasis žynys nutarė susitikti su Šenaru ir pasikalbėti su juo visų priešiškų Ramzio potvarkiui Amono žynių vardu. Šenaras priėmė jį žuvingo tvenkinio pakrantėje, ant kuoliukų ištempto didelio audeklo pavėsyje. Tarnas padavė jam ceratonijos sulčių ir dingo. Šenaras suvyniojo ligi tol skaitytą papirusą ir pažvelgė į svečią:
— Jūs man kažkur matytas...
— Aš vardu Dokis. Esu antrasis Amono žynys.
Žmogėnas Šenarui patiko. Nedidukas, skustagalvis, siaurakaktis, riešuto spalvos akimis, o nosis ir smakras tokie ilgi ir agresyviai atsikišę, kad priminė krokodilo nasrus.
— Kuo galiu būti jums naudingas?
— Be abejo, jūs palaikysite mane nerangiu storžieviu, bet aš nepratęs prie dvariškių elgesio taisyklių ir mandagumo posakių.
— Apsieisime ir be jų.
— Pirmuoju Amono žyniu ką tik paskirtas kažkoks senis, Nebu.
— Būdamas antrasis žynys, tą postą turėjote gauti jūs, tiesa?
— Velionis didysis žynys šito nuo manęs neslėpė, bet valdovas visai neatkreipė į mane dėmesio.
— Pavojinga kritikuoti jo nutarimus.
— Nebu nepajėgus valdyti Karnako.
— Jo slaptas šeimininkas bus Bakhenas, mano brolio draugas.
— Atleiskite man už tokį tiesmuką klausimą, bet ar jūs pats pritariate tiems skyrimams?
— Tokia Faraono valia, ir ji jau tapo tikrove.
Dokis pasijuto apviltas: Šenaras palaikė Ramzį. Žynys atsistojo:
— Nebetrukdysiu jūsų.
— Valandėlę... Jūs atsisakote susitaikyti su jau įvykusiu faktu?
— Valdovas ketina pakirsti Amono žynių galią.
— Ar jūs turite priemonių tam pasipriešinti?
— Aš ne vienas.
— Kam jūs atstovaujate?
— Daugumai žynių.
— Ar turite veiklos planą?
— Karalaiti Šenarai! Mes neketiname maištauti!
— Jūs niekatauškis, Doki, ir net nežinote, ko norite.
— Man reikia pagalbos.
— Pirma parodykite, ko jūs vertas.
— Betgi... kaip, kokiu būdu?
— Pats sugalvokite.
— Juk aš — tik žynys, tiktai...
— Viena iš dviejų: arba jūs — garbėtroška, arba — nevykėlis. Jeigu jūs sugebate tik gromuliuoti savo nuoskaudą, tai manęs nedominate.
— O jei man pavyks pakirsti Faraono patikėtinių autoritetą?
— Pabandykite, ir jeigu jums tai pavyks, mes vėl pasimatysime. Suprantama, šiandieninio mūsų susitikimo niekada nebuvo.
Dokiui vėl sušvito viltis. Jis išėjo iš Šenaro sodybos, regzdamas krūvą neįvykdomų planų: gerai pasistengus, kas nors vis šaus galvon!
Tačiau Šenaras buvo nusiteikęs skeptiškai. Tasai tipas, žinoma, buvo šio to vertas, bet Šenarui jis atrodė esąs pernelyg neryžtingas ir per lengvai pasiduodąs kitų įtakai. Pabūgęs savo drąsos, jis, be abejo, nesiryš kovoti su Ramziu. Bet niekada nereikia nusisukti nuo galimo sąjungininko; todėl Šenaras pasirinko gerą būdą tikrajai antrojo Amono žynio prigimčiai nustatyti.
Ramzis, Mozė ir Bakhenas apžiūrinėjo statybas, kur plušėjo aibė žmonių, įpareigotų pastatyti milžinišką kolonų salę, apie kurią svajojo Setis. Paversti Sečio svajonę tikrove turėjo jo sūnus. Didžiuliai akmens luitai buvo tiekiami laiku, įvairių specialistų brigados dirbo darniai, tad akmeniniai stiebai, simbolizuoją iš pirmapradžio vandenyno išdygusius papirusus, kilo vienas po kito.
— Ar tu patenkintas savo darbininkais? — paklausė Ramzis Mozės.
— Su Sariu ne taip lengva sutarti, bet man atrodo, aš jį sutramdžiau.
— Kuo jis prasikalto?
— Jis rodo darbininkams neleistiną panieką ir bando sumažinti jų davinį, kad galėtų likusią nuo maisto pirkimo sumą įsidėti į savo kišenę.
— Atiduokime jį teismui.
— Manau, kad tai nebūtina, — šyptelėjo Ramzio žodžių pralinksmintas hebrajas. — Geriau tegu jis būna čia pat, man po ranka. Kai tik jis perlenkia lazdą, aš pats su juo susitvarkau.
Читать дальше