Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Buvęs Ramzio viršininkas atrodė sutrikęs.

— Aš įveikiau tik pirmąsias pakopas žynių hierarchijoje ir...

— Jei tu mano draugas, Bakhenai, tai turi būti ir mano sąjungininkas toje kovoje, kurią aš pradėjau.

— Ką aš turėčiau daryti?

— Ši šventykla turi tarnauti teisingumui, kaip visos kitos Egipto šventyklos. Jei taip nėra, kaip tu pasielgtum?

— Garbės žodis, įkrėsčiau prasikaltėliams į kailį!

— Tokios pagalbos aš tavęs ir prašau, Bakhenai. Padėk man įsitikinti, kad čia niekas nepažeidžia Maat įstatymo.

Ramzis nuėjo, žingsniuodamas palei šventąjį ežerą taip pat tolygiai, kaip kiti „švarūs žyniai“, atėję pasisemti apvalančiojo vandens.

Bakhenas nepajėgė apsispręsti tą pat akimirką. Karnakas tapo jo namais, pasauliu, kuriame jam patiko gyventi. Bet juk Faraono valia buvo šventa...

Tėbuose sirų pirklys Raja įsigijo tris gražias krautuvėles pačiame miesto centre. Kilmingųjų šeimų virėjai ateidavo čia pirkti puikios kokybės rūkytos ar sūdytos mėsos, o jų šeimininkės mielai rinkosi elegantiškus ir puikiai pagamintus indus iš Azijos.

Pasibaigus gedului, verslas pagyvėjo. Mandagus, lipšnus, turįs puikią reputaciją, Raja galėjo tikėtis vis gausėjančios nuolatinės klientūros. Tad jis nepraleisdavo progos pagirti savo tarnautojų ir padidinti jiems atlyginimą, o šie savo ruožtu nesiliovė liaupsinę savo šeimininko.

Išėjus kirpėjui, kuris padailino smailų pirklio barzdelės galiuką, Raja palinko prie sąskaitų, pareikalavęs jo netrukdyti.

Raja nubraukė nuo kaktos prakaitą. Jį vargino ir erzino vasaros karštis, o dar labiau — patirta nesėkmė pasamdžius šviesiaplaukį graiką, kad šis įsigautų į Ramzio kabinetą ir sudarytų sąrašą dokumentų, kuriuos jaunasis valdovas ketino nagrinėti pirmiausia. Iš tiesų tą nesėkmę buvo nesunku numatyti; sirui labiausiai rūpėjo patikrinti, kokių saugumo priemonių ėmėsi Ramzis ir Seramana. Deja, jos pasirodė esančios veiksmingos. Gauti patikimų žinių nebus lengva, nors papirkimas buvo ir liko lemiamas ginklas.

Raja pridėjo ausį prie savo kabineto durų. Prieškambaryje visiškai tylu — niekas jo nešnipinėja. Atsargumo dėlei jis užsilipo ant taburetės ir prigludo dešine akim prie pertvaroje pragręžtos mažulytės skylutės.

Pagaliau nusiraminęs, jis įėjo sandėliukan, kur buvo sukrautos mažos alebastro vazos, gautos iš Pietų Sirijos, Egipto sąjungininkės. Kadangi gražuolės mielai jas pirkdavo, Raja dėdavo vazeles ant prekystalio tik po vieną.

Jis surado tą, kuri po kakleliu buvo pažymėta vos įžiūrimu raudonu taškučiu. Įdėtoje į vazą pailgoje medinėje lentelėje buvo surašyti jos matmenys: vazos aukštis, apimtis viršuje, per vidurį ir prie pagrindo, taip pat jos kaina.

Visi tie skaičiai buvo ne kas kita, kaip užkoduota informacija, kurią Raja perteikė suprantama kalba.

Jo šeimininkų hetitų įsakymas buvo aiškių aiškiausias: kovoti su Ramziu, remti Šenarą.

— Puikus daiktelis, — ištarė Šenaras, švelniai glostydamas gaubtus vazos šonus.

Raja parodė jam tą vazą matant susibūrusiems krautuvėje turtingiems klientams, nes žinojo, kad jie nedrįs siūlyti didesnės kainos negu ta, kurią nurodys vyresnysis Ramzio brolis.

— Šią nuostabią vazą pagamino vienas senas meistras, pavydžiai saugąs savo amato paslaptis.

— Siūlau tau už ją penkias geriausios veislės pieningas karves, juodmedžio lovą, aštuonias kėdes, dvidešimt sandalų ir bronzinį veidrodį.

Raja nusilenkė.

— Jūs toks dosnus, pone. Gal suteiksite man garbę ir uždėsite savo antspaudą mano registracijos knygoje?

Pirklys pakvietė Šenarą į kambarį už parduotuvės, kur jiedu galėjo tyliai pasikalbėti nebijodami, kad kas nors juos išgirs.

— Turiu puikią naujieną: mūsų draugai svetimšaliai visiškai pritaria jūsų žingsniui ir yra pasiryžę jus paremti.

— Kokias sąlygas jie man kelia?

— Nei sąlygų, nei apribojimų.

— Bene seki man pasaką?

— Visa tai mes aptarsime vėliau. Šiuo metu kalbama apie principinę sutartį; laikykite tai didele pergale. Sveikinu, pone: jaučiuosi kalbąs su būsimuoju šalies valdovu, net jei prieš akis dar ilgas kelias.

Šenaras kone apsvaigo. Ši slapta sąjunga su hetitais buvo tokia pat veiksminga ir pavojinga kaip mirtini nuodai. Jam teks įsigudrinti pasinaudoti ja Ramziui sutriuškinti, bet nepakenkti sau pačiam ir pernelyg nenusilpninti Egipto. Tai tas pats, kaip eiti lynu virš bedugnės — bet jis žinojo, kad įstengs tai padaryti.

— Ką turėčiau perduoti? — paklausė Raja.

— Perduokite, kad aš labai dėkoju. Pridėkite, kad plušu be atvangos... kaip užsienio reikalų ministras.

Siras net išsižiojo iš nuostabos:

— Jūs gavote šį postą!

— Su sąlyga, kad būsiu griežtai kontroliuojamas.

— Mes su draugais tikimės, kad sugebėsite tinkamai juo pasinaudoti.

— Tegu tavo draugai nedvejodami puldinėja silpniausius Egipto protektoratus, tegul papirkinėja karaliukus ir gentis, kurias Egiptas tariasi kontroliuojąs, ir tegu jie skleidžia kaip galima daugiau melagingų gandų.

— Kokio pobūdžio?

— Apie neišvengiamus teritorijų užkariavimus, visišką Sirijos prijungimą prie hetitų imperijos, Libano uostų užpuolimą; apie tai, kad užsienyje esantys Egipto kariai esą demoralizuoti... Reikia sutrikdyti Ramzį ir priversti jį netekti šaltakraujiškumo.

— Leiskite man nuolankiai pritarti jūsų strategijai.

— Aš turiu daug kitų idėjų, Raja. Pasirinkdami mane, tavo draugai nesuklydo.

— Esu linkęs spėti, kad mano kuklūs patarimai nebuvo visiškai nenaudingi.

— Prie užmokesčio, kurį tau pažadėjau, prisidės dar maišas Nubijos aukso.

Šenaras išėjo iš krautuvės; aukšta padėtis neleido jam ilgiau šnekučiuotis su pirkliu, nors visi žinojo, kad vyresnysis faraono brolis kraustosi iš proto dėl egzotiškų vazų.

Kažin ar reikia pranešti diplomatui Ašai apie šitą slaptą sąjungą su hetitais, Egipto priešais? Ne, tai būtų klaida. Šenaras nusprendė, kad bus geriau, jei jo šalininkai kaip galima mažiau žinos vienas apie kitą: taip jis galės veikti kur kas efektyviau ir ištaisyti galimus trūkumus ar nesėkmes.

Sėdėdama gaiviame figmedžio pavėsyje, karalienė Tuja rašė Sečio valdymo metraštį. Ji puikiai prisiminė svarbiausius to palaimingo laikotarpio įvykius, kada Egiptas gyveno taikiai ir laimingai. Kiekviena jos vyro mintis, kiekvienas jo judesys įsirėžė jos atmintin; ji žinojo jo lūkesčius ir nerimą; ji išsaugojo prisiminimą apie tas akimirkas, kada jie buvo tokie artimi, jog jųdviejų sielos susiliedavo.

Setis tebegyveno jos trapiame kūne.

Pamačiusi jos link žengiantį Ramzį, Tuja pajuto jame glūdinčią velionio faraono galią. Jaunojo valdovo asmenybė neturėjo nė vienos iš daugumai žmonių būdingų ydų; jis atrodė vientisas it iš vieno akmens luito iškaltas obeliskas, galintis atsilaikyti prieš bet kokią audrą. Tą atsparumą dar labiau paryškino jaunystės jėga.

Ramzis pabučiavo motinos rankas ir atsisėdo jai iš dešinės.

— Tu rašai kiaurą dieną.

— Ir net naktį. Ar tu man atleistum, jei pamirščiau bent vieną smulkmeną? Atrodai susirūpinęs.

Tuja visada žaibiškai perprasdavo jo nuotaiką.

— Didysis Amono žynys meta iššūkį faraono valdžiai.

— Setis buvo tai numatęs. Anksčiau ar vėliau šis susidūrimas buvo neišvengiamas.

— Kaip jis būtų pasielgęs?

— Argi tu to nežinai? Tėra vienintelis galimas sprendimas.

— Ir Nefertarė sako tą patį.

— Ji — Egipto karalienė, Ramzi, ir kaip kiekviena karalienė, ji yra Įstatymo sergėtoja.