Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Vidurnaktį visur buvo tuščia. Kažkur sulojo šuo; kelis kartus Mozę užkliudė praskrendantys šikšnosparniai. Kuo toliau jis ėjo, tuo smalsiau jam darėsi. Jis vėl pastebėjo keistąją porą: jiedu skverbėsi tolyn pro lūšnas, kurios netrukus turėjo būti nugriautos, o jų vietoje pastatyti nauji gyvenamieji namai. Šiuo metu čia niekas negyveno.

Moteris stumtelėjo duris, kurių girgždesys sudrumstė nakties tylą. Vyriškis buvo kažkur dingęs.

Mozė ėmė dvejoti.

Kažin ar jam verta įeiti ir paklausti tų žmonių, kas jie tokie ir kodėl taip elgiasi. Jis pats suvokė, kad toks jo poelgis atrodytų labai keistas. Juk jis nebuvo tvarkos sergėtojas ir apskritai neturėjo kištis į asmeninį šių žmonių gyvenimą. Kokia pikta dvasia pastūmėjo jį imtis to kvailo sekimo? Įširdęs ant savęs paties, Mozė ryžtingai pasuko atgal.

Tačiau prieš jį išdygo plėšraus paukščio profilio vyriškis:

— Tu mus sekei, Moze?

— Iš kur žinai mano vardą?

— Man užteko pasiteirauti užeigoje: Ramzio draugas — gerai žinomas žmogus.

— O tu? Kas tu toks?

— Kodėl tu mus sekei?

— Pats nežinau. Kažkoks neapgalvotas akstinas...

— Nevykęs paaiškinimas.

— Bet tai tiesa.

— Aš tavim netikiu.

— Leisk man eiti.

Vyriškis ištiesė ranką.

Smėlis priešais Mozę sujudėjo, ir iš jo išniro raguota gyvatė, iškišusi geluonį.

— Tai tik fokusininko triukas!

— Neik prie jos artyn, ji tikrų tikriausia. Aš ją tik pažadinau. Hebrajas atsigręžė.

Jam grasino kita gyvatė.

— Jei nori likti gyvas, užeik vidun.

Girgždančios durys atsivėrė.

Siauroje gatvelėje Mozė neturėjo jokios galimybės pasprukti nuo gyvačių, o Setau kur nors arti nebuvo. Tad Mozei beliko tik įeiti į kambarį su žemomis lubomis ir plūktine asla. Vyriškis žengė jam iš paskos ir uždarė duris.

— Nebandyk pabėgti, gyvatės tau įgels. Jos užmigs tik man paliepus.

— Ko tu nori?

— Pasikalbėti.

— Aš galėčiau tave nudobti vienu kumščio smūgiu.

Vyriškis šyptelėjo.

— Prisimink, kas nutiko užeigoje, ir verčiau nerizikuok. Jaunoji šviesiaplaukė tūnojo susirietusi kambario kampe.

Jos veidą slėpė užmesta ant galvos skraistė.

— Ji serga?

— Ji nepakenčia tamsos. Saulei patekėjus ji jaučiasi geriau.

— Ar pagaliau man pasakysi, kas tu toks ir ko tau iš manęs reikia?

— Aš vardu Ofiras. Esu gimęs Libijoje ir verčiuosi magija.

— Kokioje šventykloje tu atlikinėji apeigas?

— Jokioje.

— Tuomet tavo padėtis nelegali.

— Mudu su šia jauna moterimi slapstomės ir nuolat keliaujame iš vienos vietos į kitą.

— Kuo dar jūs nusikaltote?

— Tuo, kad nepripažįstame Sečio ir Ramzio tikėjimo.

Mozė apstulbo.

— Nesuprantu...

— Ši trapi jauna moteris vardu Litą. Jos senelė buvo Merit-Aton, viena iš šešių didžiojo Echnatono dukterų. Echnatonas mirė prieš penkiasdešimt metų Saulės mieste ir buvo išbrauktas iš karališkųjų metraščių už tai, kad mėgino primesti Egiptui vienintelio dievo — Atono sampratą.

— Nė vienas iš jo šalininkų nebuvo persekiojamas!

— Argi užmarštis nėra baisiausia iš visų bausmių? Karalienė Anchesė, Tutanchamono žmona ir Egipto sosto įpėdinė, buvo neteisingai pasmerkta mirti7, ir Abi Žemes užgrobė nelaboji Horemhebo įkurta dinastija. Jei šiame pasaulyje būtų teisybė, Litą turėtų atsisėsti į sostą.

— Bene sumanei sąmokslą prieš Ramzį?

Ofiras vėl šyptelėjo.

— Aš — tik senas magas, o Litą — silpna moteris, skendinti neviltyje. Galingajam Egipto faraonui nėra ko mūsų baimintis. Jį sunaikins tikroji galia. Ta pati galia įves ir tikrąjį tikėjimą.

— Kokia galia?

— Tikrasis Dievas, Moze, vienintelis Dievas; jo rūstybė netrukus užgrius visas tautas, kurios nepuls jam po kojomis!

Žemas Ofiro balsas sudrebino lūšnelės sienas. Mozę apėmė keista baimė, ir bauginanti, ir viliojanti.

— Tu hebrajas, Moze.

— Aš gimiau Egipte.

— Tu tik tremtinys, kaip ir aš. Mes ieškome tyros žemės, nesuterštos dešimčių dievybių! Tu — hebrajas, Moze, tavo tauta kenčia; ji nori prikelti savo tėvų tikėjimą, įgyvendinti didįjį Echnatono sumanymą.

— Hebrajai laimingi Egipte; jiems gerai moka už darbą, jie sotūs ir patenkinti.

— Tai, kas materialu, jų jau nebetenkina.

— Kadangi tu taip tuo įsitikinęs, tapk jų pranašu!

— Aš kilęs iš Libijos ir neturiu nei tavo autoriteto, nei įtakos.

— Tu išsikraustei iš proto, Ofirai! Sukiršinti hebrajus prieš Ramzį reikštų juos pražudyti. Nė vienas iš jų netrokšta nei maištauti, nei palikti šį kraštą, o aš esu faraono, kuriam lemta tapti didžiu valdovu, draugas.

— Tavyje liepsnoja ugnis, Moze, kaip ji liepsnojo Echnatono širdyje. Jo bendraminčiai neišnyko, jie pradeda burtis.

— Tad judu su Litą — ne vieniši...

— Mes privalome būti labai atsargūs, bet kasdien užmezgame naujus, nepaprastai vertingus draugiškus ryšius. Echnatono tikėjimas — tai rytdienos tikėjimas.

— Ko gero, Ramzis taip nemano.

— Kadangi tu esi jo draugas, Moze, tai privalai jį įtikinti.

— O aš pats ar tuo tikiu?

— Hebrajai išmokys visą pasaulį tikėti vienintelį aukščiausiąjį Dievą, o tu tapsi jų vadu.

— Tavo pranašystė tiesiog juokinga.

— Ji išsipildys.

— Aš visai neketinu stoti prieš faraoną.

— Tegu jis pasitraukia mums iš kelio, ir jo bus pasigailėta.

— Liaukis svaičiojęs, Ofirai, ir grįžk į savo kraštą.

— Naujosios žemės dar nėra, tu ją sukursi.

— Aš turiu kitų sumanymų.

— Juk tu tiki vieną Dievą, tiesa?

Mozė sutriko.

— Aš neprivalau tau atsakyti.

— Nebėk nuo savo likimo.

— Dink, Ofirai.

Mozė nuėjo durų link. Magas jo nesustabdė.

— Gyvatės grįžo į savo urvus, — pareiškė jis. — Gali drąsiai išeiti.

— Sudie, Ofirai.

— Iki greito pasimatymo, Moze.

22

Apyaušriu žynys Bakhenas išėjo iš savo būstinės, nusiprausė, apsijuosę balta klubjuoste, pasiėmė indą ir pasuko prie švento ežero, virš kurio skraidė dešimtys kregždučių, pranašaujančių atgimstančią dieną. Didžiajame ežere, prie kurio buvo galima nusileisti keturiuose kampuose esančiais akmeniniais laiptais, raibuliavo Nuno — neišsenkamo energijos vandenyno, iš kurio kilo visos gyvybės formos, vanduo. Bakhenas ketino pasisemti truputį švento vandens, naudojamo daugelyje uždarose šventyklose atliekamų apvalymo apeigų.

— Ar prisimeni mane, Bakhenai?

Žynys pasuko galvą į besikreipiantį žmogų, apsirengusį kaip paprastas „švarus žynys“.

— Ramzis...

— Kai tu buvai — dar kariuomenėje — mano viršininkas ir mokytojas, mudu kartą susirėmėme ir paeiliui nugalėjome vienas kitą.

Bakhenas nusilenkė.

— Mano praeities nebėra, Didenybe; šiandien aš priklausau Karnakui.

Kampuoto ir negražaus veido, kimaus balso, atstumiančios išvaizdos buvęs arklidžių prižiūrėtojas ir šaunus raitelis atrodė puikiai perpratęs ir pamėgęs savo naująsias pareigas.

— Argi Karnakas nepriklauso faraonui?

— Kas gi tuo abejoja?

— Man gaila drumsti tavo ramybę, Bakhenai, bet aš privalau žinoti, kas tu: mano draugas ar priešas.

— Kodėl aš turėčiau būti Faraono priešas?

— Didysis Amono žynys su manim kovoja. Nejaugi tu to nežinai?

— Et, įprasti hierarchijos kivirčai...

— Nesidangstyk tuščiais žodžiais, Bakhenai. Šioje šalyje nėra vietos dviem valdovams.