Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Kai tik Mozė praėjo sargybos postą prie įėjimo į statomą kolonų salę, prie jo prisiartino vyriausiasis akmenskaldys:

— Tokiomis sąlygomis dirbti neįmanoma.

— Na jau? Karštis dar visai pakenčiamas.

— Jis mūsų negąsdina... Aš turiu omenyje naujo plytų dirbėjų viršininko elgesį. Anava, jie kaip tik pradėjo statyti pastolius.

— Ar aš jį pažįstu?

— Jis vardu Saris; jis yra Faraono sesers Dolantės vyras. Štai kodėl jis mano, kad jam viskas leidžiama!

— Dėl ko tu jam priekaištauji?

— Kadangi darbas jam atrodo esąs per sunkus, jis ketina sušaukti savo brigadą tik kas antrą dieną, užtat neleis darbininkams pailsėti po pietų ir ribos vandens išdavimą. Gal jis galvoja elgtis su mūsų draugais kaip su vergais? Mes Egipte, o ne Graikijoje ar pas hetitus! Aš palaikau plytų dirbėjus.

— Tu teisus. Kur Saris?

— Pavėsyje, brigadų viršininkų palapinėje.

Saris labai pasikeitė. Buvęs linksmuolis Ramzio auklėtojas dabar kone sulyso, jo veidas pasidarė kampuotas, o judesiai nervingi. Jis nuolat sukinėjo aplink kairįjį riešą dabar jau per plačią varinę apyrankę ir dažnai trynė tepalu skaudančią dešinę koją, nes jį kamavo artritas, deformavęs didįjį kojos pirštą. Iš ankstesnių pareigų Sariui liko tik elegantiškas balto lino rūbas, rodęs, kad juo vilkįs asmuo priklauso pasiturinčių raštininkų kastai.

Tysodamas ant pagalvėlių, Saris gurkšnojo šviežią alų ir nerūpestingai nužvelgė įėjusį palapinėn Mozę.

— Sveikas, Sari. Ar atpažįsti mane?

— Argi galima pamiršti Mozę, gabųjį Ramzio bendramokslį! Tu taip pat esi pasmerktas lieti prakaitą šiose statybose... Faraonas nelabai linkęs teikti privalumų savo buvusiems draugams.

— Aš visai patenkintas savo padėtimi.

— Tu galėtum tikėtis kai ko geresnio!

— Statyti tokią nuostabią šventyklą — kokia svajonė gali būti gražesnė?

— Svajonė?! Tas karštis, tos dulkės, žmonių prakaitas, tie milžiniški akmenys, tas beprotiškas darbas, įrankių triukšmas, priverstinis bendravimas su neraštingais juodadarbiais ir padieniais darbininkais — svajonė? Tau derėtų pasakyti — košmaras! Mano vargšas Moze, tu veltui gaišti laiką.

— Man patikėjo užduotį, aš ją vykdau.

— Koks kilnus požiūris! Bet kai tau čia viskas atsibos, jis pasikeis.

— Argi tu negavai užduoties, kurią reikia atlikti?

Buvusio Ramzio auklėtojo veidą iškreipė sarkastiška grimasa:

— Vadovauti plytų dirbėjams... Kas gali būti nuostabiau?!

— Tai ištvermingi ir darbštūs žmonės, verti pagarbos nė kiek ne mažiau kaip tingūs ir nusipenėję raštininkai.

— Keisti žodžiai, Moze. Gal ketini maištauti prieš dabartinę santvarką?

— Ne. Prieš tavo panieką žmonėms.

— Ar tik nesiruoši skaityti man pamokslo?

— Aš nustačiau darbo valandas plytų dirbėjams kaip visiems kitiems. Reikia jų laikytis.

— O aš nustačiau kitokias.

— Jos neatitinka mano paskirtųjų. Tau teks nusileisti, Sari.

— Aš atsisakau!

— Kaip nori. Aš pranešiu apie tavo atsisakymą statybos viršininkui, jis — viziriui, o šis kreipsis į Ramzį, prašydamas nurodymų.

— Tu man grasini...

— Ne. Tai įprasta eiga nepaklusnumo karaliaus statybose atveju.

— Tau patinka mane žeminti!

— Aš neturiu jokio kito tikslo, tik prisidėti prie šios šventyklos statybos, kuriai niekas neturi trukdyti.

— Tu iš manęs tyčiojiesi.

— Šiandien, Sari, mudu esame bendradarbiai. Tad stenkimės drauge: patikėk, tai geriausia išeitis.

— Ramzis nusisuks nuo tavęs lygiai taip pat, kaip nuo manęs!

— Liepk savo plytų dirbėjams pastatyti pastolius, leisk jiems ilsėtis po pietų, kaip priklauso, ir nepamiršk parūpinti jiems tiek vandens, kiek jie pageidaus.

20

Vynas buvo pasakiškas, jautienos kepsnys skanus, pupelių košė pikantiška. „Gali galvoti apie Šenarą kaip nori, — pamanė Meba, — bet priiminėti svečius jis moka“.

— Valgiai tau patinka? — pasiteiravo vyresnysis Ramzio brolis.

— Brangus drauge, jie — tiesiog stebuklas. Jūs turite geriausius Egipto virėjus.

Elegantiškasis šešiasdešimtmetis, daugelį metų vadovaudamas Užsienio reikalų ministerijai, buvo perpratęs diplomatijos gudrybes, tačiau šįkart kalbėjo nuoširdžiai. Šenaras nešykštėjo lėšų, vaišindamas savo svečius: jiems visada buvo patiekiami puikios kokybės maisto produktai.

— Ar jums neatrodo, kad valdovo politikai trūksta nuoseklumo? — paklausė Meba.

— Jį ne taip lengva suprasti.

Tokia švelni kritinė pastaba patenkino diplomatą, kurio plačiame ir keliančiame pasitikėjimą veide šįkart buvo nesunku įžvelgti nervingumą. Paprastai labai santūrus, Meba dabar suko galvą, ar tik Šenaras neperėjo Ramzio pusėn, norėdamas ramiai gyventi ir išsaugoti visas privilegijas. Bet ką tik jo ištarti žodžiai liudijo priešingai.

— Aš nepritariu visiems tiems netinkamiems paskyrimams, kurie verčia puikius valstybės tarnautojus pasitraukti iš pareigų ir užimti antraeilius postus.

— Esu tos pačios nuomonės kaip ir tu, Meba.

— Paskirti kažkokį sodininką žemdirbystės ministru — tai juk pasityčiojimas! Lieka tik laukti, kada Ramzis imsis mano ministerijos.

— Kaip tik šiuo klausimu aš ir norėjau su tavim pasikalbėti.

Meba pasitempė ir pasitaisė savo brangų peruką, kurį nešiojo kiaurus metus, net per didžiausius karščius.

— Gal turite kokių nors su manimi susijusių slaptų žinių?

— Kad tu galėtum visiškai aiškiai įvertinti padėtį, aš papasakosiu tau viską, kaip buvo, nepraleisdamas nė menkiausios smulkmenos. Vakar mane pasišaukė Ramzis. Tai buvo šiurkštus įsakymas atvykti, nepripažįstąs jokių atsisakymų. Viską metęs, aš nuskubėjau į rūmus, kur jis mane privertė laukti ilgiau nei valandą.

— Tikriausiai jūs... nerimavote?

— Prisipažįstu, kad — taip. Tas jo sardas Seramana be jokių ceremonijų mane iškratė, nepaisydamas jokių protestų.

— Jus, karaliaus brolį! Nejaugi mes jau taip žemai puolėme?

— Bijau, kad taip, Meba.

— Ar jūs pareiškėte valdovui savo nepasitenkinimą?

— Jis net neleido man kalbėti. Argi jo saugumas nėra svarbesnis už pagarbą artimiesiems?

— Setis būtų pasmerkęs tokį elgesį.

— Deja, mano tėvo nebėra, o Ramzis — jo įpėdinis.

— Žmonės ateina ir išnyksta, o institucijos lieka. Vieną dieną aukščiausią valdžią gaus toks pareigūnas kaip jūs.

— Tai dievų valioje, Meba.

— Jūs ketinote kažką pasakyti... apie mane?

— Aš ir kreipiu kalbą ten link. Man dar drebant iš gėdos ir pasipiktinimo dėl tos niekšiškos kratos, Ramzis pranešė, kad skiria mane užsienio reikalų ministru.

Meba išblyško.

— Jus vietoj manęs? Keista!

— Tau bus lengviau suprasti, kai sužinosi, kad, jo nuomone, aš — tik statytinis, apsuptas jo parankinių, kurie nepaliks man jokios iniciatyvos. Tu nebūtum toks lankstus ir nuolaidus, brangusis Meba, o aš juk — statytinis. Užsienio šalių vyriausybės jausis pamalonintos dėmesio, kurį Ramzis teikia šiai ministerijai, skirdamas jos vadovu savo brolį. Juk jos nežinos, kad mano kojos rankos surištos.

Meba buvo priblokštas.

— Vadinasi, dabar aš — niekas...

— Visai kaip aš, nors iš pažiūros atrodo kitaip.

— Šis valdovas — tikras išgama!

— Daugelis žymių žmonių pamažu tai supras. Štai kodėl mes neturime nusiminti.

— Ką jūs siūlote?

— Ko tu nori: atsistatydinti ar kovoti kartu su manimi?

— Aš galiu pakenkti Ramziui.