Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Ramzis grįžo nešdamasis rankose mažą raštininko lentelę su dviem mažučiais raudono ir juodo rašalo luiteliais ir trimis mažulyčiais teptukais. Kai jis padavė visa tai sūnui, Kha veidelis nušvito, ir vaikas tvirtai prispaudė tas brangenybes prie krūtinės:

— Aš tave myliu, tėti!

Izetei su Kha išėjus, Ramzis pasidalijo savo mintimis su Nefertare, nieko nuo jos neslėpdamas:

— Esu tikras, kad Izetė įsivėlė į sąmokslą prieš mane.

— Ar tu ją išklausinėjai?

— Ji prisipažino blogai apie mane galvojusi, bet teigia mėginusi įspėti apie rengiamą sąmokslą. Jos laiško aš negavau.

— Kodėl tu ja netiki?

— Man susidarė įspūdis, kad ji meluoja ir neatleidžia man, kad didžiąja valdovo sutuoktine aš pasirinkau tave, o ne ją.

— Tu klysti.

— Ji turi būti nubausta už savo kaltę.

— Už kokią kaltę? Faraonas negali bausti, remdamasis trumpalaikiu įspūdžiu. Izetė padovanojo tau sūnų ir tikrai nelinki nieko pikta. Pamiršk jos kaltę, jeigu ji iš tiesų prasikalto, o juo labiau — bausmę.

18

Setau apranga ryškiai skyrėsi nuo dvariškių ir rūmuose besilankančių raštininkų apdarų; storas jo drabužis iš antilopės kailio, primenąs žieminę palaidinę, buvo prisigėręs gydomųjų tirpalų, galinčių sustabdyti gyvačių nuodų veikimą. Gyvatei įgėlus, Setau nusirengdavo ir pamirkydavo kailį vandenyje, tokiu būdu apsirūpindamas vaistu.

— Mes juk ne dykumoje, — tarė Ramzis, — čia tau šita kelioninė vaistinėlė nebus reikalinga.

— Ši vieta pavojingesnė už Nubijos tyrus. Tiesa, čionykštės gyvatės ir skorpionai atrodo ne taip, bet jų knibždėte knibžda. Ar tu pasiruošęs?

— Aš nieko nevalgiau, kaip tu man sakei.

— Mano gydymas padarė tave beveik atsparų gyvačių nuodams — net kai kurių kobrų. Ar tu tikrai pageidauji tos papildomos apsaugos?

— Aš gi tau sakiau, kad sutinku.

— Tai vis dėlto rizikinga.

— Nebegaiškime laiko.

— Ar tu atsiklausei Nefertarės?

— O tu — Vandens Lelijos?

— Ji meno, kad aš šiek tiek kuoktelėjęs, bet šiaip mudu sutariam kuo puikiausiai.

Prastai nusiskutęs, nepripažįstąs peruko, keturkampe galva, Setau galėjo išgąsdinti didesniąją dalį ligonių.

— Jei aš neteisingai apskaičiavau šitos mikstūros ingredientų dozes, — prisipažino jis, — yra rizika, kad ją išgėręs tu tapsi silpnaprotis.

— Negąsdink, vis tiek neatsisakysiu.

— Tuomet še, gerk.

Ramzis pakluso.

— Na kaip?

— Labai skanu.

— Tai dėl to, kad į mikstūros sudėtį įeina ceratonijos sultys. Visa kita ne taip malonu: kelių dilgėlinių augalų nuovirai ir skiestas kobros kraujas. Dabar tu tapai atsparus bet kokios rūšies gyvatės nuodams. Kad išsaugotum šią galimybę, tau pakaks kas pusmetį išgerti šios mikstūros.

— Kada tu sutiksi tapti mano vyriausybės nariu?

— Niekada. O kada tu liausies buvęs naivuoliu? Juk aš galėjau tave nunuodyti!

— Tavo mąstysena — ne žudiko.

— Lyg tu žinotum, kaip mąsto žudikai!

— Menelajas daug ko mane išmokė. Be to, tu pamiršti Seramanos, mano liūto ir šuns instinktą.

— Puiki trijulė, iš tiesų! O štai tu turbūt pamiršti, kad Tėbai tik ir svajoja, kad tu kuo greičiau išvyktum, o dauguma didikų linki tau nesėkmių.

— Aš iš prigimties turiu gerą atmintį.

— Žmogus pavojingesnis už roplius, Ramzi.

— Žinoma. Bet žmogus taip pat yra toji medžiaga, iš kurios Faraonas bando sukurti teisingą ir darnų pasaulį.

— Et! Dar viena svajonė, kuri laikui bėgant pasirodys besanti tuščia. Saugokis, mano drauge: tave supa klastingi ir piktavaliai žmonės. Tačiau tau sekasi: lemtis apdovanojo tave ta paslaptinga jėga, kuri atgyja ir manyje, kai tenka susidurti su kobromis. Be to, ji padovanojo tau neprilygstamą sąjungininkę — Nefertarę, svajonę, tapusią tikrove. Tad, ko gero, tau gali pavykti.

— Be tavęs bus sunku.

— Kitados tu nebuvai linkęs pataikauti. Aš išvykstu į Memfį su puikiu nuodų rinkiniu. Žiūrėk savęs, Ramzi.

Nors Ramzio galybė buvo akivaizdi, Šenaras neprarado vilties. Jėgos išbandymo, kuriame jaunasis valdovas susidūrė su didžiuoju Amono žyniu, pabaiga tebebuvo neaiški. Be abejo, kiekvienas jų ir toliau laikysis savos pozicijos, o tai menkins Ramzio autoritetą, nes jo žodis toli gražu nebuvo toks svarus kaip Sečio.

Pamažu Šenaras ėmė geriau suprasti savo brolį.

Pulti jį atvirai? Tai reikštų garantuotą pralaimėjimą, nes Ramzis ginsis taip energingai, kad sugebės pakreipti padėtį savo naudai. Verčiau parengti daugybę spąstų, naudotis klasta, melu ir apgavyste. Jei Ramziui nepavyks nustatyti priešų, jis smogs tuštumon ir beprasmiškai eikvos jėgas, o kai jos išseks, bus nesunku jį pribaigti.

Tuo metu, kai valdovas skirstė pareigas ir vertė Tėbus paklusti jo valiai, Šenaras glūdėjo tylus ir santūrus, tarsi tie įvykiai neturėtų su juo nieko bendra. Dabar jam reikėjo nutraukti tylą, kad jo neįtartų rezgant kokį nors sąmokslą.

Ilgokai ir rimtai pasvarstęs, Šenaras nutarė leistis į iš pažiūros primityvų žaidimą, tokį primityvų, kad jis suklaidins Ramzį, ir šis, kaip paprastai karščiuodamasis, puls veikti nė neįtardamas, kad tai visiškai atitinka Šenaro lūkesčius. Šis bandymas sykiu bus ir patikrinimas. Jeigu Šenarui pavyks, o brolis to nesuvoks ir nežinos, tai jis galės manipuliuoti Ramziu kaip tinkamas.

Tokiu atveju ateitis nušvis rožinėmis spalvomis.

Gal dešimtą kartą Ramzis bandė išaiškinti Budriui, kad nedera gaudyti žuvų rūmų sodo tvenkinyje ir dalytis laimikiu su liūtu. Negi jiems neužteko maisto davinio? Iš guvių auksaspalvio šuns akių valdovas suprato, kad šis puikiai suvokia esąs baramas, bet nė neketina į tai atsižvelgti. Žinodamas, kad liūtas bet kokiu atveju jį apgins, Budrius jautėsi visiškai saugus ir galįs nepaisyti nei graudenimų, nei grasinimų.

Ant Ramzio darbo kambario slenksčio išdygo aukštas Seramanos siluetas.

— Jus nori matyti jūsų brolis, bet jis nesileidžia iškratomas.

— Įleisk jį.

Sardas pasitraukė į šoną. Praeidamas pro šalį, Šenaras nužvelgė jį lediniu žvilgsniu.

— Ar galiu pasikalbėti su Jo Didenybe akis į akį?

Auksaspalvis šuo išsekė paskui Seramaną, kuris niekada nepraleisdavo progos palepinti jį gabaliuku medaus pyrago.

— Seniai mudu nesišnekučiavome, Šenarai.

— Tu juk labai užsiėmęs, o aš neketinu tau trukdyti.

Ramzis apėjo aplink Šenarą.

— Kodėl tu mane taip apžiūrinėji? — nustebo šis.

— Tu sublogai, mielas brolau...

— Štai jau kelios savaitės kaip laikausi dietos.

Nors ir stengėsi suliesėti, Šenaras vis tiek liko apkūnus. Rudos akutės spindėjo apvaliame kaip mėnuliukas, putliaskruosčiame veide, o storos lūpos dar labiau pabrėžė polinkį smaguriauti.

— Kodėl nenusiskuti tos trumpos barzdikės?

— Aš visada ją auginsiu. Tai ženklas, kad aš gedžiu Sečio, — atsakė Šenaras. — Kaip galima pamiršti mūsų tėvą?

— Atjaučiu tavo skausmą ir liūdžiu kartu su tavimi.

— Esu tuo tikras, bet pareigos neleidžia tau atvirai reikšti savo skausmo, o manęs niekas nevaržo.

— Dėl ko apsilankei?

— Tu manęs laukei, tiesa?

Valdovas tylėjo.

— Aš — vyresnysis tavo brolis, o mano reputacija kuo puikiausia. Nusivylimas negavus sosto jau praėjo, bet aš negaliu susitaikyti su turtingo dykinėjančio didžiūno gyvenimu, iš kurio mano kraštui jokios naudos.

— Aš tave suprantu.

— Protokolo skyriaus viršininko darbas, kurį tu man patikėjai, pernelyg ribotas, juoba kad naujasis rūmų valdytojas Rome jį mielai atlieka.