Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Tada apsimesk, kad atsistatydini, ir lauk mano nurodymų.

Meba nusišypsojo.

— Ko gero, Ramzis klysta, nepakankamai jus vertindamas. Vadovaujant tai ministerijai galima sulaukti gerų progų, net turint ribotą valdžią.

— Tu labai įžvalgus, brangus drauge. Gal papasakotum man, kaip veikia tas stambus valstybės padalinys, kuriam tu taip talentingai vadovavai?

Mebos nereikėjo ilgai prašyti. Šenaras nepaminėjo turįs vertingą sąjungininką, padėsiantį jam įveikti sunkumus. Ašos išdavystė turėjo likti griežčiausiai saugoma paslaptis.

Vesdamasis Litą už rankos, magas Ofiras lėtai ėjo didžiąja Saulės miesto gatve. Taip, tai buvo Saulės miestas, apleistoji faraono eretiko Echnatono ir jo žmonos Nefertitės sostinė. Nė vienas pastatas nebuvo sugriautas, bet dykumos vėjai pro jų duris ir langus pripustė smėlio.

Išsidėstęs daugiau kaip per keturis šimtus kilometrų į šiaurę nuo Tėbų, miestas ištuštėjo dar prieš penkiasdešimt metų. Echnatonui mirus, dvaras paliko tą didingą Vidurinio Egipto vietovę ir grįžo į Amono miestą. Buvo atkurtos tradicinės religinės apeigos, įsakius garbinti senuosius dievus ir pamiršti Atoną, saulės diską, įkūnijantį vienintelį dievą.

Echnatonas sustojo pusiaukelėje; pats saulės disko garbinimas buvo nepateisinamas ir neatitiko tikrovės. Dievo neįmanoma atvaizduoti, Jo neaprėpsi simboliu: Jis yra danguje, o žmonių padermė vaikšto žeme. Apgyvendinęs savo dievus žemėje, Egiptas pasipriešino visuotiniam vienintelio dievo pripažinimui. Egiptas turėjo būti sunaikintas.

Ofiro protėvis buvo iš Libijos kilęs faraono Echnatono patarėjas, ilgas valandas leidęs valdovo draugėje. Echnatonas diktuodavo jam mistiškus eilėraščius, o svetimšalis įsipareigojo paskleisti juos visuose Artimuosiuose Rytuose ir net tarp Sinajaus genčių, ypač tarp hebrajų.

Karvedys Horemhebas, tikrasis dinastijos, kuriai priklausė Setis su Ramziu, įkūrėjas, įsakė nužudyti Ofiro protėvį, laikomą pavojingu kurstytoju ir juoduoju magu. Jis buvo kaltinamas tuo, kad darė pražūtingą įtaką Echnatonui, versdamas šį pamiršti savo pareigas.

Taip, Ofiro protėvis iš tikrųjų siekė atitaisyti skriaudas ir pažeminimus, kuriuos teko iškęsti Libijos liaudžiai; jis norėjo nusilpninti Egiptą, pasinaudoti silpstančia Echnatono sveikata ir įtikinti jį atsisakyti bet kokios gynybinės politikos.

Nedaug trūko, kad libio kėslai taptų tikrove.

Šiandien estafetę iš jo perėmė Ofiras. Argi jis nepaveldėjo savo pirmtako patirties ir raganiaus gebėjimų? Be to, jis lygiai taip pat nekentė Egipto, ir neapykanta suteiks jam galios jį įveikti. Nugalėti Egiptą reiškė parblokšti faraoną. Parblokšti Ramzį.

Litos žvilgsnis liko bejausmis ir tuščias, nors Ofiras pasakojo jai apie kiekvieną pastatą, pro kurį jie ėjo, apie kiekvieną kilmingųjų sodybą, rodė jai amatininkų bei pirklių kvartalus ir net Echnatono zoologijos sodą, kur faraono įsakymu buvo apgyvendinti retų veislių gyvūnai. Ištisas valandas Ofiras su Litą klaidžiojo po tuščius rūmus, kur faraonas ir Nefertitė žaisdavo su savo dukterimis. Viena iš jų buvo Litos senelė.

Dabar, vėl apsilankius Saulės mieste, kuris kasmet vis labiau iro ir nyko, Ofiras pastebėjo, kad Litą tapo atidesnė, tarsi pagaliau būtų pradėjusi domėtis aplinkiniu pasauliu. Ji ilgiau užtruko Echnatono ir Nefertitės miegamajame, palinko prie sulūžusio lopšio ir pravirko.

Kai Litos ašaros išseko, Ofiras paėmė ją už rankos ir nusivedė į skulptoriaus dirbtuvę. Dėžėse buvo sukrautos kelios iš gipso nulipdytos moterų galvutės — skulptoriaus modeliai prieš imantis kalti užsakovių atvaizdus iš vertingo akmens.

Magas vieną po kitos ėmė traukti jas iš dėžių.

Staiga Litą paglostė vieną iš jų — nuostabiai gražaus veido.

— Nefertitė, — sušnibždėjo ji.

Paskui ji palietė kitą, mažesnę galvutę su subtiliais veido bruožais.

— Merit-Aton, Atono mylimoji, mano senelė. O čia — jos sesuo, štai ten — kita sesuo... mano šeima, mano užmirštoji šeima. Ji vėl čia, su manim, taip arti!

Litą prispaudė gipso galvutes prie savo krūtinės, bet viena išsprūdo jai iš rankų, nukrito ant žemės ir sudužo.

Ofiras išsigando, kad Litą ištiks isterija, bet jauna moteris nė nešūktelėjo iš nuostabos ar gailesčio. Ji ilgai stovėjo nejudėdama, o paskui vieną po kitos metė likusias jos glėbyje gipsines galvas į sieną ir sutrypė net smulkius jų gabalėlius.

— Praeitis mirė, aš ją nužudžiau, — pareiškė ji net nežvilgtelėjusi į Ofirą.

— Ne, — paprieštaravo magas, — praeitis niekada nemiršta. Tavo senelė ir motina buvo persekiojamos, nes tikėjo Atoną. Aš priglaudžiau tave, Litą, išgelbėjau nuo tremties ir neabejotinos mirties.

— Tai tiesa, aš prisimenu... Senelė su motina palaidotos ten, kalvose, ir aš jau seniai turėčiau būti kartu su jomis. Bet tu pasielgei kaip tikras tėvas.

— Atėjo laikas kerštui, Litą. Jeigu tu vietoj laimingos vaikystės patyrei tik kančias ir nelaimes, tai dėl to kalti Setis su Ramziu. Vienas jau mirė, kitas engia visą tautą. Jis turi susilaukti atpildo, tu privalai jį nubausti.

— Aš noriu pasivaikščioti po savo miestą.

Eidama gatvėmis, Litą lietė šventyklų akmenis ir namų sienas, tarsi reikšdama nuosavybės teisę į mirusį miestą. Saulei leidžiantis ji užkopė ant Nefertitės rūmų terasos ir ilgai žiūrėjo į savo vaiduoklišką karalystę.

— Mano siela tuščia, Ofirai, o tavo mintis ją užpildo.

— Aš noriu išvysti tave karaliaujančią, Litą, kad įdiegtum tikėjimą vieninteliu dievu.

— Ne, Ofirai, tai tik žodžiai. Tave skatina vienintelė jėga: neapykanta, nes blogis glūdi tavyje.

— Tu atsisakai man padėti?

— Mano siela tuščia, o tu ją pripildei savojo noro kenkti. Tu kantriai darei iš manęs mudviejų keršto įrankį: šiandien aš pasirengusi kautis it aštrus kalavijas.

Ofiras atsiklaupė ir padėkojo Dievui. Jo maldų bus išklausyta.

21

Užeigos lankytojus smagino geidulingas profesionalių šokėjų šėlsmas. Kartu su Deltos egiptietėmis šoko tamsiaodės nubės. Jų lankstūs judesiai užbūrė Mozę, sėdintį su palmių vyno taure prie staliuko užeigos gilumoje. Po sunkios darbo dienos, kurios metu jis vos išvengė dviejų nelaimingų atsitikimų, hebrajas norėjo pabūti vienas triukšmingoje minioje ir pažiūrėti, kaip gyvena kiti, pats į tą komediją neįsitraukdamas.

Netoli jo buvo įsitaisiusi keista pora: jauna moteris, patraukli putlutė šviesiaplaukė, ir daug vyresnis už ją vyriškis, kurio veidas į jį pažvelgusiam iškart kėlė nerimą: liesas, išsišovusiais skruostikauliais, atsikišusia nosimi, siaurutėmis lūpomis ir ryškiu smakru jis priminė plėšrų paukštį. Triukšmas trukdė Mozei girdėti jų pokalbį, jo ausis pasiekdavo tik padrikos monotoniškai ir lėtai šnekančio vyro žodžių nuotrupos.

Nubės ėmė kviesti užeigos lankytojus pašokti; vienas iš jų, girtas penkiasdešimtmetis, uždėjo ranką ant šviesiaplaukės moters peties ir pakvietė ją. Ji nustebo, nustūmė jo ranką ir atsisakė. Suirzęs girtuoklis vis neatlyžo. Šviesiaplaukės palydovas ištiesė dešinę ranką įkyruolio link, ir šis nulėkė gerą sieksnį atatupstas, lyg gavęs smarkų kumščio smūgį. Apdujęs jis kažką sumurmėjo atsiprašinėdamas ir nusliūkino šalin.

Nors vyriškio gestas buvo greitas ir nežymus, Mozė nesuklydo: tas keistuolis atrodė turįs ypatingą galią.

Kai pora išėjo iš užeigos, Mozė nusekė jiems įkandin. Jie pasuko į pietinę Tėbų dalį ir dingo iš akių prastuomenės kvartale, kurį sudarė siaurų gatvelių skiriami vienaaukščiai namukai. Keletą akimirkų hebrajui atrodė, kad jis jau nebepasivys keistosios poros, tačiau nugirdo ryžtingus vyriškio žingsnius.