— Juk tu visada raginai nepamiršti nuosaikumo!
— Kai reikia išsaugoti šalies vienybę, nuosaikumas nebetinka.
— Atleisti iš pareigų didįjį Amono žynį... Tai sukels baisias riaušes.
— Kas valdo, sūnau: tu ar jis?
23
Pro Karnaką juosiantį aptvarą įžengė visa virtinė asilų, o jos priekyje pėdino senas asilas, pažįstąs kiekvieną dulkelę kelyje iš audyklos į šventovę ir išmokęs savo pavaldinius žingsniuoti lėtai ir oriai.
Šįkart buvo pristatytas didelis audinių kiekis. Bakhenui su kitu žyniu buvo liepta padirbėti sandėliuose ir patvirtinti, kad juos gavo. Kiekvieną lino rietimą, skirtą apeiginiams rūbams, reikėjo pažymėti atitinkamu numeriu, kuris turėjo būti įtrauktas registravimo knygon, čia pat nurodant audeklo kokybę ir vietą, iš kur jis buvo atgabentas.
— Tikrai gera prekė, — pastebėjo Bakheno kolega, nedidukas, iš pažiūros klastingas žmogeliukas. — Tu čia naujokas?
— Atvykau prieš keletą mėnesių.
— Tau patinka gyventi Karnake?
— Tokio gyvenimo aš ir tikėjausi.
— Be savo tarnystės šventykloje, kuo dar vertiesi?
— Mano praeitis jau pamiršta; aš paprašiau, kad man leistų nuolat tarnauti šventykloje.
— O aš atidirbu po du mėnesius čia, sandėliuose, ir grįžtu miestan, tarnauju keltų priežiūroje. Nelabai varginąs darbas... Užtat čia tenka triūsti be atvangos!
— Kam tau prireikė šitų pareigų?
— Tai mano reikalas. Na, griebkimės darbo. Aš imuosi pirmos rūšies audinių, tu — visų kitų.
Nuimtą nuo asilo krovinį sandėlininkai atsargiai dėdavo ant audiniu dengtų rogių, o Bakhenas apžiūrėdavo lino rietimą ir užregistruodavo medinėje lentelėje, nepamiršdamas nurodyti tiekimo datos. Jam pasirodė, kad antrasis žynys per daug nesivargina ir didesnę laiko dalį žvalgosi aplinkui, tarsi bijodamas, kad kas nors gali jį sekti.
— Aš ištroškau, — tarė jis, — o tu nenori atsigerti?
— Mielai.
Iš pažiūros klastingas žynys nuėjo ieškoti vandens. Kadangi jis padėjo savo užrašų lentelę ant seno asilo nugaros, Bakhenas vogčiomis į ją dirstelėjo. Ten buvo įrašyti vos keli kažkokie visiškai neįtikimi hieroglifiniai ženklai, neturintys nieko bendra su pirmarūšio lino tiekimu.
Kai žynys grįžo su ąsočiu vėsaus vandens, Bakhenas jau vėl buvo pasinėręs į darbą.
— Še, gerk, jis tikrai atgaivina... Iš tiesų nežmoniška versti mus dirbti tokiame karštyje.
— Asilai juk nesiskundžia.
— Na, tu ir juokdarys!
— Turbūt tu jau greit baigsi darbą?
— Nieko panašaus! Dar reikės prižiūrėti, kad audinius deramai sukrautų sandėliuose.
— O kur mes dėsime lenteles?
— Tu man atiduosi savąją, o aš ją nunešiu kartu su maniške į registracijos skyrių.
— Ar jis toli nuo sandėlių?
— Nelabai, bet paėjėti reikia.
— Tuomet pasiskirstykime darbus: duokš, aš nunešiu lenteles.
— Ne, ne! Registracijos skyriuje tavęs niekas nepažįsta.
— Štai ir turėsiu progą jiems prisistatyti.
— Jie pripratę prie savos tvarkos ir nemėgsta jos keisti.
— Na, sustabarėjusi tvarka kartais visai ne į naudą.
— Ačiū, kad pasisiūlei, bet aš susitvarkysiu pats.
Bakheno bendradarbis atrodė labai sutrikęs ir atsistojo šonu, kad nebūtų matyti, ką jis rašo savo lentelėje.
— Ei, drauguži, gal tave mėšlungis sutraukė?
— Ne, viskas gerai.
— Išblaškyk mano abejones, pasakyk, tu moki rašyti?
Aiškiai užsigavęs, žynys atsigręžė į Bakheną:
— Kodėl tu klausi?
— Mačiau tavo lentelę, buvai palikęs ją ant asilo nugaros.
— Tu labai smalsus...
— Tiek pamatęs, nenorom imsi smalsauti. Štai kas: jei nori, aš užrašysiu teisingus duomenis; jei ne, registracijos skyrius atsisakys priimti tavo lentelę, o tu turėsi nemalonumų.
— Neapsimesk nieko nesuprantąs, Bakhenai.
— O ką aš turėčiau suprasti?
— Na, gana jau! Ir tau parūpo riebus kąsnelis... Ką gi, tai visai normalu, bet tu negaišti laiko veltui.
— Paaiškink, kas čia dedasi.
Klastingojo veido žynys priėjo prie Bakheno ir tyliai prabilo:
— Ši šventykla turtinga, labai turtinga, na, o mes — mes sukamės kaip išmanom. Jeigu Karnakas gaus keliais gražaus lino rietimais mažiau, tai jo nenuskurdins, o mes, pardavę tuos rietimus geriems klientams, gausime neblogą pelną. Supratai?
— Registracijos biuras irgi dalyvauja tuose sandėriuose?
— Tik vienas raštininkas ir du sandėlininkai. Kadangi lino rietimai neužregistruojami, jų lyg ir nėra, tad mes galime juos parduoti visiškai ramiai.
— O tu nebijai įkliūti?
— Būk ramus.
— O kaipgi viršininkai?
— Viršininkams užtenka kitų rūpesčių. Be to, iš kur tu žinai, kad jie nežiūri į tai pro pirštus? Na, tai kokio procento tu nori?
— Naaa... kaip galima didesnio.
— Betgi tu ir kietas! Iš mūsų išeis puiki komanda. Po kelerių metų jau būsime užgyvenę neblogą turtelį, ir mums nebereiks čia plūktis. Taigi, bičiuli, ar baigiam tvarkyti šitą audinių partiją?
Bakhenas pritariamai linktelėjo galva.
Nefertarė padėjo galvą ant Ramzio peties. Tekanti saulė užtvindė jų kambarį skaisčia rytmečio šviesa. Jie abu garbino tą kasdienį stebuklą, tą nuolat atsinaujinančią šviesos pergalę prieš tamsą. Atlikdama atitinkamas apeigas, karališkoji pora prisidėdavo prie saulės valties kelionės per požemio erdves ir prie dieviškosios įgulos kovos su milžiniška gyvate, kuri mėgino sunaikinti visa, kas sukurta.
— Man reikia tavo magiškosios galios, Nefertare. Ši diena žada būti sunki.
— Ar tavo motina mano kaip aš?
— Man atrodo, kad judvi patyliukais susimokėt.
— Mudviejų požiūriai sutampa, ir tiek, — šypsodamasi prisipažino Nefertarė.
— Jūsų argumentai mane įtikino. Šiandien aš atleisiu didįjį Amono žynį iš pareigų.
— Kodėl tu tiek laukei?
— Man reikėjo gauti įrodymų, kad jo pareigūnai ir tarnautojai prastai dirba.
— Dabar tu jų turi?
— Bakhenas, mano buvęs karybos mokytojas, tapo žyniu. Jis atskleidė nelegalią prekybą lino rietimais, į kurią yra įsitraukę daug Karnako tarnautojų. Taigi viena iš dviejų: arba didysis žynys pats įsivėlęs į tas machinacijas, arba jis nebekontroliuoja savo darbuotojų. Ir vienu, ir kitu atveju jis nebėra vertas užimti tokį aukštą postą.
— O tasai Bakhenas — patikimas žmogus?
— Jis dar jaunas, bet Karnakas jam — visas gyvenimas. Atskleidęs tą vagystę, jis tiesiog puolė neviltin. Jis manė, kad neturi teisės tylėti, bet man teko traukte traukti iš jo žodį po žodžio, kol sužinojau visą tiesą. Bakhenas nėra nei skundikas, nei karjeristas.
— Kada susitinki su didžiuoju žyniu?
— Šįryt. Manęs laukia smarkus susidūrimas: jis neigs bet kokią savo kaltę ir skųsis tapęs neteisingumo auka.
— Ko tu baiminiesi?
— Kad jis visiškai sutrikdys ekonominę šventyklos veiklą ir sujauks — bent jau kurį laiką — maisto produktų tiekimą. Tokią kainą teks sumokėti už mano bandymą užkirsti kelią šalies skaldymui.
Ramzis ištarė tuos žodžius taip rimtai, kad Nefertarė susijaudino. Jis buvo ne tironas, trokštąs atsikratyti jo kėslams trukdančio varžovo, o faraonas, suvokiąs, kad Dviejų Žemių sąjunga yra būtina, ir pasiryžęs ją išsaugoti, kad ir kuo jam dėl to tektų rizikuoti.
— Turiu tau kai ką prisipažinti, — tarė ji susimąsčiusi.
— Gal tu pati atlikai tyrimą Karnake?
— Nieko panašaus.
— Tuomet tai padarė mano motina, ir ji kalba tavo lūpomis!
Читать дальше