Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Ko tu pageidauji, Šenarai?

— Prieš ryždamasis šiam žingsniui, aš daug mąsčiau. Juk man tenka lyg ir žemintis.

— Kai kalbasi du broliai, toks žodis visiškai netinka.

— Tu linkęs užginčyti mano reikalavimus?

— Ne, Šenarai, nes aš jų dar nežinau.

— Ar išklausysi manęs?

— Žinoma. Kalbėk.

Jaudindamasis Šenaras ėmė vaikštinėti ten ir atgal.

— Tapti viziriu? Neįmanoma. Tave apkaltins teikiant man milžiniškas privilegijas. Vadovauti tvarkos sergėtojams? Aš apie tai galvojau, bet ši užduotis man per sudėtinga. Būti raštininkų viršininku? Per sunku: per maža poilsio ir laisvalaikio. Rūpintis didžiosiomis statybomis? Neturiu tam būtinų žinių nei patirties. Imtis žemdirbystės ministro pareigų? Šis postas jau užimtas, kaip, beje, ir vyriausiojo iždininko — tu palikai tą patį pareigūną, kuris tarnavo Sečiui. Be to, aš visai nelinkęs domėtis šventyklų gyvenimu ir didžiųjų žynių reikalais.

— Tad kas gi tau belieka?

— Tai, kas atitinka mano pomėgius ir sugebėjimus: užsienio reikalų ministro pareigos. Tu žinai, kaip aš domiuosi prekyba su mūsų vasalais ir kaimynais; užuot apsiribojęs derybomis, kurios tik padidintų mano asmeninį turtą, aš noriu dirbti, kad sustiprinčiau taiką, gerindamas mūsų diplomatiją.

Pagaliau Šenaras liovėsi vaikštinėjęs po kambarį.

— Ar mano pasiūlymas tave stebina?

— Tai didelė atsakomybė.

— Ar įgaliosi mane padaryti viską, kad išvengtume karo su hetitais? Niekas nenori kruvino susidūrimo. Paskyręs užsienio reikalų ministru savo vyresnįjį brolį, faraonas įrodys, kokia svarbia jis laiko taiką.

Ramzis ilgai mąstė.

— Aš sutinku suteikti tau tai, ko tu nori, Šenarai. Bet tau prireiks pagalbos.

— Žinoma. Kieno? Apie ką tu konkrečiai galvoji?

— Apie savo draugą Asą. Diplomatija — jo amatas.

— Hm... Tam tikra prasme tu atiduodi mane jo priežiūron.

— Aš tikiuosi, kad judu sėkmingai bendradarbiausite.

— Ką gi, tavo valia.

— Manau, kad jūs susitiksite kaip galima greičiau, aptarsite savo sumanymus, parengsite tikslius planus ir pateiksite juos man.

Išeidamas iš rūmų, Šenaras vos sulaikė džiaugsmo protrūkį.

Ramzis pasielgė taip, kaip jis ir tikėjosi.

19

Ramzio sesuo Dolantė puolė kniūbsčia ir pabučiavo faraono kojas:

— Atleisk man, maldauju, ir atleisk mano vyrui!

— Atsistok. Tu elgiesi juokingai.

Dolantė pakilo, nusitvėrusi ištiestos Ramzio rankos, bet nedrįso į jį pažvelgti. Aukšta, amžinai pailsusi, Dolantė dabar atrodė sutrikusi, neišmananti, nė ką daryti, nė kaip elgtis su broliu.

— Atleisk mums, Ramzi, mes padarėme tokią kvailystę!

— Jūs troškote mano mirties. Tavo vyras jau du kartus rengė prieš mane sąmokslą, o juk jis buvo mano auklėtojas!

— Jis sunkiai prasikalto, kaip ir aš, bet mes veikėme įkalbėti.

— Kas gi jus įkalbėjo, miela sese?

— Didysis Karnako žynys. Jis mus įtikino, kad tu būsi prastas valdovas ir privesi šalį prie pilietinio karo.

— Taigi jūs nė kiek manimi nepasitikėjot.

— Mano vyras Saris laikė tave karštagalviu, nesugebančiu sutramdyti savo karingų polėkių. Jis apgailestauja klydęs... Ak, kaip jis apgailestauja!

— O mano brolis Šenaras? Ar jis nebandė jūsų įtikinti tuo pačiu kaip Karnako žynys?

— Ne, — sumelavo Dolantė. — Mums reikėjo klausyti jo, o ne ko nors kito. Visiškai susitaikęs su mūsų tėvo nutarimu skirti tave sosto įpėdiniu, jis laiko save vienu iš tavo pavaldinių, svajoja tik rasti vietą, kuri atitiktų jo gabumus, ir tarnauti Egiptui.

— Kodėl tavo vyras neatėjo kartu?

Dolantė nulenkė galvą.

— Jis per daug bijo Faraono pykčio.

— Tau labai pasisekė, brangi sese; mūsų motina ir Nefertarė labai stengėsi įkalbėti mane griežtai tavęs nebausti. Atmindamos Setį, jos abi nori išsaugoti mūsų šeimos vienybę.

— Tu... tu man atleidi?

— Aš tave skiriu Tėbų haremo garbės viršininke. Tai puikus postas, ir jis nepareikalaus iš tavęs daug jėgų. Būk kukli ir santūri, sesute.

— O... mano vyras?

— Jį aš skiriu plytų dirbėjų viršininku Karnako statybose. Ten jis bus naudingas ir išmoks statyti, o ne griauti.

— Bet... juk Saris — mokytojas, raštininkas, jis nemoka rankų darbo!

— Tai prieštarauja mūsų protėvių mokymams. Prisimink, jie sakė: jeigu ranka ir protas nesidarbuoja išvien, žmogus tampa negeras. Paskubėkite abu ir imkitės savo naujųjų pareigų: darbas nelaukia.

Išeidama Dolantė atsiduso. Kaip Šenaras ir buvo išpranašavęs, juodu su Sariu išvengė blogiausio. Tik pradėjęs valdyti, be to, veikiamas motinos ir žmonos, Ramzis mieliau linko būti gailestingas nei nesukalbamas.

Pareiga dirbti buvo tikrų tikriausia bausmė, bet švelnesnė už katorgą oazėse ar tremtį į Nubijos gilumą. Saris, kuriam grėsė mirties bausmė, galėjo džiaugtis tokia pabaiga, nors jam skirtas darbas buvo nelabai garbingas.

Tas pažeminimas ilgai netruks. Savo melu Dolantė ką tik apgynė ir įtvirtino Šenaro — pasitikėjimo verto klusnaus ir pagarbaus brolio — įvaizdį. Paskendęs tūkstančiuose rūpesčių, Ramzis galų gale patikės, kad jo vakarykščiai priešai, tarp kurių buvo ir jo brolis bei sesuo, atėjo į protą, užėmė jiems deramą padėtį ir nebegalvoja apie nieką kita, išskyrus ramų gyvenimą.

Mozė džiūgavo grįžęs į Karnako kolonų salės statybvietę. Pasibaigus gedului, Ramzis nutarė atnaujinti darbus, norėdamas užbaigti didžiulę šventyklą, kurią buvo pradėjęs statyti jo tėvas. Vešlių plaukų, energingo, apaugusio tankia juoda barzda veido, plačiapetis Mozė buvo vyras iš stuomens ir iš liemens. Jauną hebrają gerbė ir mylėjo visa jo vadovaujama akmenskaldžių ir hieroglifų raižytojų brigada.

Mozė atsisakė statybų viršininko pareigų, kurias jam siūlė Ramzis, nes nesijautė pajėgsiąs susidoroti su tokia atsakomybe. Skatinti bei derinti meistrų darbą — taip; sudaryti pastato planą, kaip tai daro architektas iš Deir-el-Medinos brolijos — ne. Mokydamasis amato statybų aikštelėje, klausydamasis tų, kurie buvo labiau prityrę, perprasdamas statybines medžiagas ir jų savybes, hebrajas tikėjosi, kad ateityje taip pat sugebės statyti patvarius ir didingus pastatus.

Sunkus darbas statybose leido jam išnaudoti savo jėgą ir pamiršti sielą deginančią ugnį. Kiekvieną vakarą, išsitiesęs lovoje ir veltui šaukdamasis miego, Mozė stengėsi suprasti, kodėl paprasta gyvenimo laimė jį aplenkia. Jis buvo gimęs turtingoje šalyje, turėjo pavydėtiną tarnybą ir padėtį, pelnė faraono draugystę, traukė į save gražių moterų žvilgsnius, gyveno ramiai ir pasiturimai... Bet nė vienas iš tų argumentų jo nedžiugino ir neteikė sielai ramybės. Iš kur tas amžinas nepasitenkinimas, tos niekuo nepateisinamos vidinės kančios?

Vėl pasinerti į įtemptą darbą, vėl išgirsti smagų kaltų ir plaktukų kaukšėjimą, matyti šlapiu dumblu slystančias medines roges, prikrautas didžiulių akmens luitų, rūpintis kiekvieno darbininko saugumu, žiūrėti, kaip stiebiasi aukštyn kolona, — štai kas nustelbs jo nerimą.

Vasarą visi ilsėdavosi, bet Sečio mirtis ir Ramzio karūnavimas suardė įprastą tvarką. Sutikus Deir-el-Medinos brolijos vadovams ir Karnako statybų viršininkui, papunkčiui paaiškinusiam jam savo darbų planą, Mozė organizavo kasdien dirbančias dvi pamainas: pirmąją — nuo aušros ligi vidurdienio, antrąją — nuo popietės ligi sutemų. Šitaip kiekvienam turėjo užtekti laiko atgauti jėgas, juoba kad tarp aukštų kuoliukų ištemptos plačios audeklo juostos teikė statybų aikštelei pavėsį.