Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Pranašautojos veidas apniuko. Ji atsiskyrė nuo būrelio pribuvėjų ir žengė prie Ramzio.

— Nepalankus metas, Jūsų Didenybe. Mes nepajėgiame...

— Nemeluok.

— Mes galime suklysti.

— Prašau tavęs, būk atvira.

— Šio kūdikio likimas išsispręs per artimiausią parą. Jei mes nerasime būdo, kaip nuvyti piktąsias dvasias, graužiančias jos širdį, jūsų duktė neišgyvens kitos nakties.

42

Karališkosios poros dukters žindyve buvo paskirta puikios sveikatos moteris. Daktaras Pariamakus pats patikrino jos pieną, kuris turėjo maloniai kvepėti ceratonijos miltais. Kad pieno būtų daug, žindyvė gėrė figmedžio sultis ir valgė virtų bei pertrintų žuvų stuburų košę, užkultą aliejumi.

Tačiau gydytojas su žindyve veikiai puolė neviltin, įsitikinę, jog kūdikis atsisako žįsti. Žindyvę pakeitė, bet ir kitos moteriškės pieno mažylė nepanoro. Galų gale mergaitei buvo pasiūlyta ypatingo pieno, supilto į hipopotamo formos indą, bet kūdikis nė neparagavo riebaus skysčio, tekančio iš gyvūno spenelių.

Gydytojas suvilgė savo mažosios pacientės lūpytes ir ruošėsi suvynioti ją į drėgną vystyklą, bet Ramzis paėmė ją ant rankų.

— Jūsų Didenybe, jai reikia skysčių!

— Jūsų mokslas niekuo nepadės. Jos gyvastį palaikys tik mano jėga.

Priglaudęs dukrą prie krūtinės, valdovas nuėjo pas Nefertarę. Nors dar išsekusi ir išblyškusi, karalienė švytėjo džiaugsmu:

— Aš laiminga... aš tokia laiminga! Juk ji puikiai prižiūrima, tiesa?

— Kaip tu jautiesi?

— Nesibaimink. Ar tu jau sugalvojai mūsų dukrai vardą?

— Tai turi padaryti jos motina.

— Aš pavadinsiu ją Meritamon — „Amono numylėtine“. Ji pamatys tavąją milijonų metų šventyklą. Kai gimdžiau mūsų mažytę, man toptelėjo keista mintis... Tą šventyklą reikia statyti nedelsiant, Ramzi... Ji bus stipriausia tvirtovė, sauganti tave nuo pikto, ir suvienys mudu kovoje su nelaime.

— Tavo noras taps tikrove.

— Kodėl tu taip stipriai glaudi prie savęs mūsų kūdikį?

Nefertarės žvilgsnis buvo toks tyras, toks patiklus, kad Ramzis nepajėgė nuslėpti nuo jos tiesą:

— Meritamon negaluoja.

Karalienė kilstelėjo patale ir sugriebė vyrą už rankos:

— Kas jai?

— Ji atsisako valgyti, bet aš ją išgydysiu.

Jėgos vėl apleido karalienę, ir ji krito atgal į guolį:

— Aš jau netekau vieno kūdikio, o dabar tamsybių jėgos nori atimti mūsų mergytę... Naktis mane graužte graužia.

Nefertarė nualpo.

— Kokios jūsų išvados, daktare? — paklausė Ramzis.

— Karalienė labai silpna, — atsakė Pariamakus.

— Ar jūs išgelbėsite jos gyvybę?

— Nežinau, Jūsų Didenybe. Jeigu ji išgyvens, tai negalės daugiau turėti vaikų; naujas nėštumas ją pražudytų.

— O mūsų dukra?

— Niekaip nesuprantu, kas jai yra. Dabar ji tokia rami! Galbūt pribuvėjos sako tiesą, bet man jų šnekos atrodo gryna nesąmonė.

— Ką gi jos sako?

— Jos meno, kad tai ne kas kita, kaip kerai.

— Kerai? Čia, mano rūmuose?

— Todėl aš ir manau, kad visos tos šnekos — nesąmonė. Bet gal vis dėlto mums reikėtų pakviesti dvaro burtininkus...

— O jeigu nelaimės kaltininkas — vienas iš jų? Ne, man lieka vienintelė išeitis.

Meritamon užmigo Ramziui ant rankų.

Dvaras ūžte ūžė nuo gandų: esą Nefertarė pagimdžiusi antrą negyvą vaikelį ir pati merdi, o Ramzis iš nevilties netekęs proto. Nedrįsdamas patikėti tokiomis puikiomis naujienomis, Šenaras vylėsi, kad jos nėra visiškai nepagrįstos.

Vykdamas į rūmus kartu su savo seserimi Dolante, Šenaras nutaisė rimtą ir liūdną miną. Dolantė atrodė baisiai susisielojusi.

— Tu būtum puiki aktorė, miela sesute!

— Tie įvykiai mane sukrėtė.

— Bet juk tu nemyli nei Ramzio, nei Nefertarės.

— O kūdikis? Juk kūdikis niekuo nekaltas.

— Didelio čia daikto! Kažkodėl pasidarei labai jautri. Jeigu gandai pagrįsti, mūsų ateitis giedrėja.

Dolantė nedrįso prisipažinti Šenarui, kad iš tikrųjų ji nerimauja dėl veiksmingų mago Ofiro kerų. Kadangi Libijos raganiui pavyko taip pakenkti karališkajai porai, jis turbūt yra labai galingas.

Dolantę su Šenaru priėmė Amenis, išblyškęs labiau nei paprastai.

— Atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, — pareiškė Šenaras, — mes pamanėme, kad valdovas norės matyti šalia savęs brolį ir seserį.

— Man labai nemalonu jus nuvilti, bet jis linkęs būti vienas.

— Kaip jaučiasi Nefertarė?

— Karalienė ilsisi.

— O kūdikis? — pasiteiravo Dolantė.

— Daktaras Pariamakus nuo jo nesitraukia.

— Gal žinote ką nors tiksliau?

— Reikia turėti kantrybės.

Išeidami iš rūmų, Šenaras su Dolante pamatė Seramaną ir jo karius, lydinčius kažkokį vyriškį — be peruko, prastai nusiskutusį, vilkintį antilopės kailio palaidinę su daugybe kišenių. Visi skubiai pasuko karališkosios poros kambarių link.

— Setau! Tu — mano paskutinė viltis.

Gyvačių kerėtojas priėjo prie faraono ir pažvelgė į kūdikį, kurį šis laikė glėbyje.

— Šiaip jau aš nemėgstu vaikų, bet ši mažylė — tikras stebuklas. Iškart matyti, kad ji Nefertarės kūdikis.

— Tai Meritamon, mūsų duktė. Ji tuoj mirs, Setau.

— Ką tu čia paistai?

— Ją apkerėjo.

— Kas, kur? Čia, rūmuose?

— Nežinau.

— Kuo tie kerai pasireiškia?

— Ji atsisako valgyti.

— O kaip jaučiasi Nefertarė?

— Visai blogai.

— Manau, mūsų brangusis daktaras Pariamakus jau nuleido rankas.

— Jis nežino, ką daryti.

— Tai jam įprasta. Atsargiai paguldyk savo dukterį į lopšį.

Ramzis pakluso. Nebelaikoma tėvo glėbyje, Meritamon vos kvėpavo.

— Tik tavo galia palaiko jos gyvybę... Kaip tik to aš ir bijojau. Betgi... Apie ką tik jūs visi galvojate šituose rūmuose?! Kūdikis net neturi amuleto!

Iš kažkurios kišenės Setau ištraukė skarabėjaus pavidalo amuletą, prikabino jį prie virvutės, kurioje buvo sumegzti septyni mazgai, ir užkabino mergytei ant kaklo. Skarabėjaus nugarėlėje buvo užrašyta: „Mirtis manęs nepasigrobs, dieviškoji šviesa mane išgelbės“.

— Imk dukterį, — įsakė Setau, — ir atidaryk man laboratorijos duris.

— Ar manai, kad tau pavyks?..

— Pašnekėsime paskui. Dabar brangi kiekviena akimirka.

Rūmų laboratorijoje buvo keli skyriai. Setau užsidarė kambaryje, kur buvo sukrauti hipopotamo patino apatiniai iltiniai dantys, kai kurie ilgesni nei septyniasdešimt centimetrų ir platesni nei dešimt centimetrų. Paėmęs vieną iš jų, Setau apipjaustė iltį taip, kad ji įgavo pusmėnulio formą su ilgais galiukais. Paskui jis nugludino kaulą ir, nesugadinęs jo paviršiaus, išraižė jame keletą paveikslėlių, turinčių nuvyti piktąsias galybes, atskriejusias iš tamsos nužudyti motinos ir kūdikio. Setau pasirinko tuos atvaizdus, kurie, kaip jam atrodė, geriausiai tiko susiklosčiusios padėties sąlygomis: sparnuotą liūtą su sakalo galva; hipopotamo patelę, laikančią peilį; varlę; spindinčią saulę; barzdotą nykštuką, abiejuose kumščiuose sugniaužusį gyvates. Garsiai nupasakojęs kiekvieną piešinį, jis suteikė jiems galią veikti ir įsakė perrėžti gerklę piktosioms vyriškosios ir moteriškosios giminės dvasioms, sutrypti jas, sudraskyti ir nuvyti. Paskui Setau paruošė mikstūrą, kurios pagrindas buvo gyvatės nuodai, turėję atverti skrandžio žiotis. Net menkiausia jos dozė vis dėlto galėjo būti per stipri žindomam kūdikiui.

Setau išėjus iš laboratorijos, prie jo puolė visai netekęs nuovokos daktaras Pariamakus: