Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Paskubėkite, kūdikis silpsta!

Atsigręžęs veidu į besileidžiančią saulę, Ramzis tebelaikė ant rankų patikliai prigludusią prie jo dukrytę, tačiau nebegelbėjo net jo skleidžiama jėga: kūdikio kvėpavimas darėsi trūksmingas. Nefertarės kūdikis, vienintelis jųdviejų kūdikis, kuris galėtų gyventi... Jei Meritamon mirs, Nefertarė neišgyvens. Valdovo širdį užliejo pyktis — pyktis, pasiryžęs mesti iššūkį šliaužiančioms artyn tamsybėms ir išgelbėti dukrelę nuo jų kerų.

Į kambarį įėjo Setau, laikydamas rankoje išdrožinėtą hipopotamo iltį.

— Tai turėtų nutraukti kerų veikimą, — paaiškino jis. — Bet šito neužteks: jeigu mes norime atitaisyti burtų padarytą žalą, ir suteikti kūdikiui galimybę maitintis, reikės sugirdyti mažylei štai šitą vaistą.

Išgirdęs, kas yra vaisto sudėtyje, daktaras Pariamakus net krūptelėjo:

— Niekada su tuo nesutiksiu, Jūsų Didenybe!

— Setau, ar tu tikras, kad viskas bus gerai?

— Pavojus lieka. Spręsti turi tu, Ramzi.

— Nedelskime.

43

Setau padėjo išdrožinėtą iltį ant kūdikio krūtinėlės. Ramiai gulėdama lopšyje, Meritamon savo didelėmis akimis žvalgėsi į stovinčius aplink ją žmones, tarsi klausdama, ko jie čia susirinko, ir kvėpavo lygiai ir lengvai.

Ramzis, Setau ir daktaras Pariamakus tylėjo. Talismanas atrodė pradėjęs veikti, bet ar jo apsauga ilgalaikė?

Po dešimties minučių Meritamon sukrutėjo ir pravirko.

— Tegu čia atneša deivės Opetės statulėlę, — liepė Setau. — Aš grįžtu laboratorijon. Daktare, suvilgykite kūdikio lūpas, bet daugiau nieko nedarykite!

Opetė, hipopotamo patelė, buvo pribuvėjų ir žindyvių globėja. Danguje ji egzistavo kaip žvaigždynas, neleidžiąs Seto prigimties Didiesiems Grįžulo Ratams, kuriuose dėl to slypėjo siaubinga galia, drumsti prisikėlusio Ozirio ramybės. Tuščiavidurė Opetės statulėlė, kurią Gyvybės Namo burtininkai įkrovė teigiama energija, buvo pripilta motinos pieno ir pastatyta Meritamon galvūgalyje.

Tai nuramino kūdikį, ir mergytė vėl užmigo.

Atskubėjo Setau, kiekvienoje rankoje laikydamas po grubiai aptašytą magišką iltį.

— Žinoma, tai padaryta paviršutiniškai, — pasakė jis, — bet to turėtų būti gana.

Setau uždėjo vieną iltį ant kūdikio pilvuko, o kitą — ant kojyčių. Meritamon nė nekrustelėjo.

— Dabar ją saugo ir gina teigiamų jėgų laukas. Kerai panaikinti, burtai nebeveikia.

— Ji išgelbėta? — paklausė Ramzis.

— Tik pienas išgelbės ją nuo mirties. Jeigu jos skrandis ir toliau atsisakys maisto, ji mirs.

— Duok jai savo mikstūrą.

— Sugirdyk ją pats.

Ramzis lėtai ir atsargiai praskyrė giliai įmigusios dukrelės lūpas ir supylė gintarinį skystį mažon burnytėn. Daktaras Pariamakus nusisuko.

Po kelių akimirksnių Meritamon atsimerkė ir sukliko.

— Greičiau, — šūktelėjo Setau, — duok jai statulėlės speniuką!

Ramzis kilstelėjo dukrytę, o Setau ištraukė metalinį strypelį, kuriuo buvo užkimštas speniukas, turėjęs trykšti pienu. Valdovas priglaudė kūdikio lūpytes prie angos.

Meritamon godžiai rijo maistingąjį skystį, vos spėdama atsikvėpti, o pasisotinusi net atsiduso iš malonumo.

— Setau, ko tu norėtum?

— Nieko, Ramzi.

— Aš skiriu tave vyriausiuoju rūmų burtininku.

— Apsieis tavo burtininkai ir be manęs! Kaip jaučiasi Nefertarė?

— Nuostabiai. Rytoj ji jau ketina pasivaikščioti sode.

— O mažylė?

— Ji neapsakomai trokšta gyventi.

— Ką išpranašavo septynios žiniuonės?

— Juoda skraistė, gaubusi Meritamon likimą, sudrisko. Jos išvydo žynės apdarą, prakilnią moterį ir šventyklos akmenis.

— Hm... Sakyčiau, jos laukia nelengvas gyvenimas.

— Tu nusipelnei gyventi turtingai, Setau.

— Man užtenka mano gyvačių, skorpionų ir Vandens Lelijos.

— Tau bus skiriama neribotai lėšų visiems darbams ir tyrinėjimams. Visus nuodus ir vaistus, kuriuos tu pagaminsi, rūmai pirks aukščiausia kaina ir dalys ligoninėms.

— Aš atsisakau tokių privilegijų.

— Tai ne privilegijos. Kadangi tavo gaminiai yra puikios kokybės, tau turi būti deramai mokama, o tavo darbą privalu skatinti.

— Jeigu aš drįsčiau tavęs paprašyti...

— Drįsk.

— Gal dar turi raudonojo Fajumo vyno, pagaminto trečiaisiais Sečio valdymo metais?

— Liepsiu rytoj pat pristatyti tau keletą jo amforų.

— Tai man atsieis ne vieną nuodų buteliuką!

— Leisk man padovanoti tau tą vyną.

— Nemėgstu dovanų, ypač iš faraono.

— Ne faraonas, o draugas prašo tavęs jas priimti. Iš kur tu išmokai visų tų dalykų, kurie išgelbėjo Meritamon?

— Beveik visko mane išmokė gyvatės, o tai, ko jos nesugebėjo man atskleisti, aš sužinojau iš Vandens Lelijos. Nubijos raganų žinios tiesiog neprilygstamos. Amuletas ant tavo dukters kaklo padės jai išvengti daugelio negerovių, tik jį reikės kasmet atnaujinti.

— Tavęs ir Vandens Lelijos laukia specialiai jums ir jūsų darbams skirtas namas.

— Vidury miesto! Bene juokauji? Argi čia mes galėsime stebėti ir tyrinėti gyvates? Mums reikalinga dykuma, naktis ir pavojus. Beje, apie pavojų... Šitie kerai labai neįprasti.

— Paaiškink, ką turi omeny.

— Man teko griebtis tikrai stiprių priemonių, nes prieš Nefertarę ir Meritamon buvo užsimota iš peties. Mes turime reikalą su svetimšalio kerais — gal tai hebrajas, o gal koks nors magas iš Sirijos ar Libijos. Jeigu aš nebūčiau panaudojęs trijų magiškų ilčių, man nebūtų pavykę sunaikinti neigiamų jėgų lauką. Aš jau nekalbu apie ketinimą numarinti badu naujagimį... Mano supratimu, tas, kuris to ėmėsi, yra ypač piktavalis.

— Gal tai — kuris nors iš rūmų burtininkų?

— Labai abejoju. Tikrai nustebčiau, jeigu tai pasitvirtintų. Ne, tavo priešas pernelyg artimai susijęs su piktosiomis galiomis.

— Jis nenurims...

— Gali būti tuo tikras.

— Kaip jį nustatyti? Kaip surasti? Kaip padaryti, kad jis nebegalėtų kenkti?

— Neturiu nė mažiausio supratimo. Tokio masto piktadarys moka tobulai slapstytis. Galbūt tu su juo jau kada nors kur nors susidūrei, ir jis tau pasirodė esąs visai malonus, nė kiek nepavojingas žmogelis; o galbūt jis lindi kokiame nors neprieinamame urve.

— Kaip apsaugoti nuo jo Nefertarę ir Meritamon?

— Naudojant priemones, kurios jau pasirodė esančios veiksmingos: amuletus ir apeigas, kurios prišaukia gerąsias jėgas.

— O jeigu to neužteks?

— Reikės panaudoti tokią galią, kuri viršytų juodojo mago išgales.

— Taigi reikės sukurti šaltinį, kuris skleis tą galią.

Tai turės būti milijonų metų šventykla... Ji bus geriausia Ramzio sąjungininkė ir gynėja.

Pi-Ramzis augo.

Jo dar nebuvo galima pavadinti miestu, bet jau ryškėjo gatvės, pastatai ir namai, virš jų kilo įspūdingi faraono rūmai, kurių akmeniniai pamatai prilygo Tėbų ir Memfio rūmų pagrindui. Darbų įkarštis neslūgo. Mozė atrodė niekada nenuilstąs, tiekimo tarnyba dirbo pavyzdingai. Matydami savo darbo vaisius, naujosios sostinės statytojai, pradedant meistrais ir baigiant padieniais darbininkais, troško išvysti galutinį triūso rezultatą, o kai kurie ketino įsikurti savomis rankomis pastatytame mieste.

Dviejų hebrajų giminių seniūnai, pavydėdami Mozei pasisekimo, bandė užginčyti jo valdžią. Neleidę jaunajam hebrajui nė prasižioti ginant savo teises, visi plytų dirbėjai pareikalavo, kad jų viršininku liktų jis. Nuo tos akimirkos Mozė, pats to nesuvokdamas, ėmė vis labiau atrodyti kaip nekarūnuotas karalius tautos, neturinčios nei savo teritorijos, nei valstybės. Šios sostinės statyba reikalavo iš jo tiek jėgų, kad visos ankstesnės abejonės išsisklaidė; jis jau nebegalvojo apie vienintelį dievą, o rūpinosi tik šia didžiule statyba.