Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Kokiu būdu?

— Užbaigiant Luksoro šventyklą, tobuliausią ka šventovę.

— Ar tik ne tavoji koplyčia tau labiausiai rūpi, Nebu?

— Kitomis aplinkybėmis aš tikriausiai mėginčiau vienaip ar kitaip jus paveikti, bet tai, ką jūs pasakėte, taip svarbu, kad aš to nedarysiu. Būtent Luksore kaupiasi galia, reikalinga Karnakui, kad jis galėtų skleisti dieviškąsias tiesas. O jums reikia kaip tik tos galios, kad įstengtumėte valdyti.

— Aš atsižvelgsiu į tavo nuomonę, didysis žyny, bet įsakau tau parengti apeigas, būtinas manajai milijonų metų šventyklai įkurti. Ji bus pastatyta vakariniame Nilo krante.

Kad nuramintų apėmusią jį karštligę, Dokis išmaukė kelias taures stipraus alaus. Jo rankos drebėjo, o per nugarą ritosi šaltas prakaitas. Po to, kai jis patyrė tiek neteisybių, laimė pagaliau teikėsi jam nusišypsoti!

Jam, antrajam Amono žyniui, pasmerktam pasenti einant tas antraeiles pareigas, teko sužinoti nepaprastai svarbią valstybinę paslaptį! Atskleidęs savo sumanymą, Ramzis padarė klaidą, kuria Dokis pasinaudos, kad gautų didžiojo žynio postą.

Milijonų metų šventykla... netikėta proga, išeitis, kuri jam atrodė neįmanoma! Bet jam reikia nusiraminti, nesiskubinti — ir negaišti nė akimirkos, sakyti, kas pridera, ir — mokėti patylėti.

Būdamas antruoju žyniu, jis galės grobstyti maisto produktus, o paskui atsilyginti jais kam reikės ir už ką reikės. Svarbiausia — nepamiršti išbraukti, ištrinti ar išskusti keletą eilučių inventoriaus sąrašuose. Kadangi jis pats prižiūri raštininkus kontrolierius, tai galės elgtis kaip tinkamas: juk niekuo nerizikuoja.

Bet ar jis neapsigauna? Ar jis tikrai pajėgs įgyvendinti savo užmačias? Nei didžiojo žynio, nei faraono juk nepavadinsi patikliu vaiku. Pakaks menkiausios klaidos, ir jis bus sučiuptas. Betgi tokia proga daugiau nepasitaikys. Faraonas stato tik vieną milijonų metų šventyklą.

Luksorą, išsidėsčiusį už pusvalandžio kelio nuo Karnako, su milžiniška Amono šventykla jungė alėja, kurią saugojo abipus jos dviem eilėm išsirikiavę sfinksai. Naudodamasis Gyvybės Namo archyvais, kuriuose buvo sukauptos dangaus ir žemės paslaptys, ir skaitydamas Toto knygas, Bakhenas nubraižė planą, padidinantį Luksorą taip, kaip to pirmaisiais savo valdymo metais panoro Ramzis. Kadangi Nebu rėmė darbus, jie sparčiai žengė į priekį. Prie Amenhotepo III šventyklos buvo prijungtas didelis kiemas: penkiasdešimt dviejų metrų pločio ir keturiasdešimt aštuonių ilgio, kuriame turėjo stovėti Ramzio statulos. Iškilę priešais gražų šešiasdešimt penkių metrų pločio piloną, šeši milžinai, vaizduoją faraoną, saugos įėjimą į šią ka šventyklą, o du dvidešimt penkių metrų aukščio obeliskai smigs į dangų išsklaidydami piktąsias jėgas.

Puikus neprilygstamo grožio smiltainis, elektronu — aukso ir sidabro lydiniu — išklotos sienos, sidabro grindinys pavers Luksorą Ramzio viešpatavimo laikų stebuklu. Stiebai, kurių viršūnėse plevėsuos šventyklos vėliavos, teigiančios, kad šioje vietoje esama dieviškųjų galių, sieks žvaigždes.

Bet visa tai dar tik bus, o štai reginys, kurį Bakhenas stebėjo jau beveik valandą, varė jį į neviltį. Atplaukusi iš Asuano akmens skaldyklų septyniasdešimties metrų ilgio barža, kuria buvo gabenamas pirmasis iš dviejų obeliskų, Nilo viduryje pateko į sūkurį, nepažymėtą jokiame navigacijos žemėlapyje, ir dabar nesuvaldomai sukosi apie savo ašį. Upeivis, stovėjęs sunkaus, iš figmedžio pagaminto laivo priekyje ir nuolat ilga kartimi matavęs upės gylį, kad barža neužplauktų ant smėlio seklumos, per vėlai pastebėjo pavojų. Puolęs panikon vairininkas atliko ne tą judesį ir neišsilaikė ant kojų; jam krintant į vandenį, lūžo vienas iš dviejų laivo vairinių irklų, o antrasis įstrigo, tad iš jo nebuvo jokios naudos.

Nedarnūs baržos judesiai išjudino krovinį ir sutrikdė jo pusiausvyrą. Didžiulis obeliskas — dviejų šimtų tonų svorio monolitas — pasviro ir nutraukė keletą jį prilaikiusių lynų. Kiti atrodė bemat nutruksią. Dar viena kita akimirka, ir milžiniškas rausvo granito luitas grius upėn.

Bakhenas sugniaužė kumščius ir pravirko.

Toji katastrofa — siaubinga nesėkmė, po kurios jis nebeatsigaus. Juk jį pagrįstai laikys atsakingu už obelisko praradimą ir kelių žmonių mirtį. Argi ne jis, pernelyg skubėdamas, įsakė baržai išplaukti iš Asuano nelaukiant potvynio? Nepagalvojęs apie pavojus, kuriuos galėjo užtraukti laivo įgulai, Bakhenas įsivaizdavo esąs aukščiau gamtos dėsnių.

Ketvirtasis Amono žynys būtų mielai paaukojęs savo gyvybę, jei tik tuo būtų galima užkirsti kelią šiai katastrofai. Bet laivas vis labiau suposi į šonus, ir kraupus traškesys liudijo, kad jo korpusas netrukus subyrės. O koks puikus šis taip neseniai pagamintas obeliskas! Liko tik paauksuoti jo piramidės formos viršūnę, kuri būtų žėrėjusi saulės spinduliuose. Bet obeliskas buvo pasmerktas nugrimzti Nilo gelmėn.

Ant kranto kaip pašėlęs rankomis mostagavo kažkoks vyriškis. Ūsuotas milžinas su šalmu ant galvos ir įspūdingai blyksinčiais ginklais kažką šaukė visa gerkle, bet jo balsą nusinešdavo stipraus vėjo gūsiai.

Bakhenas pastebėjo, kad milžinas kreipiasi į plaukiką, maldaudamas jį grįžti į krantą, bet šis greitai tolo besisupančio laivo link. Rizikuodamas nuskęsti ar žūti nuo irklo smūgio, plaukikas pasiekė laivo pirmagalį, įsitvėrė kabančio per bortą lyno ir jo prisilaikydamas užsikabarojo į laivą.

Vyriškis sugriebė įstrigusį vairo irklą, kurį tuščiai bandė atlaisvinti du upeiviai. Nežmoniškomis pastangomis, įsirėmus kulnais į denį ir taip įtempus rankų bei krūtinės raumenis, kad atrodė, jog jie tuoj sprogs, jam pavyko išjudinti sunkų medinį irklą.

Nustojęs suktis apie savo ašį, laivas kelias akimirkas sustingo lygiagrečiai su krantu. Naudodamasis palankiu vėju, vairininkas įveikė sūkurį. Jam į pagalbą puolė irkluotojai, atgavę pasitikėjimą savo jėgomis, ir netrukus laivas jau ramiai skrodė upės vandenis.

Baržai priplaukus prie kranto, dešimtys akmentašių ir juodadarbių nuskubėjo iškrauti obelisko.

Kai išgelbėjęs obeliską ir laivą vyriškis pasirodė trapo viršuje, Bakhenas jį atpažino. Ramzis, Egipto faraonas, rizikavo savo gyvybe, kad išgelbėtų akmeninę strėlę, kuri pervers dangų.

46

Šenaras valgė šešiskart per dieną ir regimai storėjo. Šitaip būdavo, kai jis netekdavo vilties užkariauti valdžią ir pagaliau atsirevanšuoti Ramziui. Valgymas jį ramino, leido jam pamiršti statomą naująją sostinę ir negirdėtą valdovo populiarumą. Net Aša nebeįstengė įkvėpti jam stiprybės, nors pateikdavo įtikinamų argumentų: valdžia alina, pirmųjų valdymo mėnesių entuziazmas išblėsiąs, Ramzio kelyje atsirasią įvairiausių sunkumų... Tačiau tų gražių žodžių nepatvirtino joks konkretus įvykis. Hetitai, kuriuos tikriausiai pasiekė jaunojo valdovo įvykdytų stebuklų atgarsiai, atrodė niekam nebesiryžtą.

Trumpai sakant, viskas klostėsi vis blogiau ir blogiau.

Šenaras atsidėjęs graužė keptą žąsies šlaunelę, kai įėjęs jo rūmų valdytojas pranešė, kad atvyko buvęs užsienio reikalų ministras Meba. Neseniai Šenaras užėmė jo vietą, įtikinęs Mebą, kad tik Ramzis atsakingas už tokį postų perskirstymą.

— Aš nenoriu jo matyti.

— Bet jis primygtinai prašosi priimamas.

— Vyk jį lauk.

— Meba sakosi žinąs kažką svarbaus, kas tiesiogiai susiję su jumis.

Eksministras nebuvo nei pagyrūnas, nei intrigantas. Kadaise jis sėkmingai kopė karjeros laiptais, nes pirmiausia paisė atsargumo.