Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Gavau jūsų kvietimą ir atėjau, — tarė skulptorius. — Kodėl prireikė tiek paslaptingumo?

Užsidėjęs dengiantį ausis peruką, kurio sruogos leidosi kone ligi pat akių, Dokis buvo neatpažįstamai pasikeitęs.

— Ar jūs kam nors sakėtės gavęs iš manęs laišką?

— Ne, niekam.

— Net žmonai?

— Aš viengungis.

— O meilužei?

— Su ja aš susitiksiu tik rytoj vakare.

— Duokite man tą laišką.

Skulptorius padavė Dokiui papiruso ritinėlį, kurį šis kuo smulkiausiai suplėšė.

— Jei mudu nesusitarsime, — paaiškino jis pašnekovui, — tai neliks jokių mūsų susitikimo pėdsakų. Aš jums niekad nerašiau, ir mes niekada nesimatėme.

Kresnas plačiapetis skulptorius nelabai suvokė, kam reikalingas visas tas perdėtas atsargumas.

— Aš jau dirbau Karnako šventyklai ir man neteko dėl to apgailestauti, bet dar niekas manęs nekvietė užeigon ir nepaistė kažkokių niekų!

— Tuomet kalbėkime tiesiai šviesiai: ar norite būti turtingas?

— Kas gi to nenori?

— Jūs galite praturtėti lengvai ir greitai, bet teks rizikuoti.

— Kuo ir kaip?

— Pirma, nei aš jums tai pasakysiu, mudviem reikia susitarti.

— Dėl ko?

— Kad jūs išvyksite iš Tėbų, jei atmesite mano pasiūlymą.

— O jei ne?

— Ką gi, matau, kad verčiau mudviem atsisveikinti dabar pat. Dokis pakilo.

— Sutarta. Neišeikite.

— Stebint tylos deivei, kuri nutrenks priesaikos laužytoją, duokite man žodį — prisiekite Faraono gyvybe.

— Prisiekiu.

Priesaika buvo magiškas aktas, saistęs žmogų visam laikui. Sulaužęs priesaiką netekdavo ka, tokiu būdu pražudydamas savo sielą.

— Aš jūsų paprašysiu tik iškalti vienoje steloje hieroglifus, — tarė Dokis.

— Betgi... juk tai — mano amatas! Kam tada tos paslaptys?

— Kai ateis laikas, sužinosite.

— O... koks gi tasai turtas?

— Trisdešimt pieningų karvių, šimtas avių, dešimt riebių jaučių, lengva valtis, dvidešimt porų sandalų, baldai ir arklys.

Skulptorius apstulbo:

— Visa tai... už paprastą stelą?

— Tikrai taip.

— Tik beprotis galėtų atsisakyti. Sutarta!

Abu vyrai sukirto rankas.

— Kada imtis darbo?

— Rytoj, auštant, vakariniame Tėbų krante.

Meba pakvietė Šenarą į vieno savo buvusio pavaldinio sodybą plyname lauke už dvidešimties kilometrų į šiaurę nuo Tėbų.

Buvęs užsienio reikalų ministras ir vyresnysis Ramzio brolis atvyko ten skirtingais keliais ir dviejų valandų skirtumu. Šenaras nutarė būsiant geriau nieko nesakyti Ašai apie tą susitikimą.

— Tavo magas vėluoja, — papriekaištavo Šenaras Mebai.

— Jis pažadėjo atvykti.

— Aš nepratęs laukti. Jeigu jis nepasirodys čia anksčiau nei per valandą, aš iškeliauju.

Šenarui besipiktinant įėjo Ofiras, lydimas Litos.

Prasta Šenaro nuotaika beregint dingo. Jis kaip užburtas žvelgė į paslaptingą, keliantį nerimą nepažįstamąjį. Liesas, atsikišusia nosimi, labai siauromis, tvirtai sučiauptomis lūpomis, libis buvo panašus į grifą, pasiruošusį sudraskyti savo grobį. Jauna moteris stovėjo vergiškai panarinusi galvą, lyg visiškai nesavarankiška būtybė.

— Mums tai — didelė garbė, — ištarė Ofiras savo įspūdingu žemu balsu, privertęs Šenarą net krūptelėti. — Mes nedrįsome tikėtis tokios malonės.

— Mano draugas Meba daug pasakojo apie jus.

— Dievas Atonas bus jam už tai dėkingas.

— Na, šito vardo geriau neminėti.

— Aš paskyriau savo gyvenimą tam, kad priversčiau pripažinti Litos teises į sostą. Jeigu vyresnysis Ramzio brolis mane priima, argi tai nereiškia, kad jis pritaria mano veiksmams ir ketinimams?

— Jūs samprotaujate visai teisingai, Ofirai, tačiau ar ne per menkai vertinate pagrindinę kliūtį — patį Ramzį?

— Priešingai. Faraonas, valdantis Egiptą, yra ypatinga, nepaprastai stipri ir valinga asmenybė, tad jis labai stiprus priešininkas, kurio magišką apsaugą bus sunku įveikti. Tačiau tikiuosi, kad mano turimi ginklai yra veiksmingi.

— Užsiiminėją juodąja magija baudžiami mirtimi.

— Ramzis ir jo protėviai bandė sunaikinti Echnatono darbo vaisius; mudviejų kova bus negailestinga.

— Vadinasi, bet koks patarimas veikti nuosaikiai bus beprasmis.

— Visiškai teisingai.

— Aš gerai pažįstu savo brolį: jis užsispyręs, staigus ir nepakęs jokio pasikėsinimo į jo valdžią. Jeigu vienintelio dievo šalininkai stos jam skersai kelio, jis juos sutriuškins.

— Todėl vienintelė išeitis — smogti jam iš užnugario.

— Puikus planas, bet įgyvendinti jį bus nelengva.

— Mano burtai grauš jį kaip rūgštis.

— Kaip jums patiktų įsigyti sąjungininką pačioje priešo tvirtovėje?

Mago akys staiga prisimerkė kaip katino, o pro siaurutį plyšelį sklindąs žvilgsnis kiaurai vėrė pašnekovą.

Šenaras buvo patenkintas savimi: jis pataikė tiesiai į taikinį.

— Kuo jis vardu?

— Mozė. Ramzio vaikystės draugas, hebrajas, kuriam šis patikėjo Pi-Ramzio statybų priežiūrą. Įkalbėkite jį jums padėti, ir mes tapsime jūsų sąjungininkais.

Elefantinos tvirtovės viršininkas gyveno linksmas ir laimingas. Po žygio, kuriam vadovavo pats Setis, Egipto globojamos Nubijos provincijos laikėsi taikos ir reguliariai tiekė prekes.

Pietinė šalies siena buvo gerai saugoma; jau daug dešimtmečių jokia Nubijos gentis nė nemanė jos puldinėti. Nubijos teritorija visiems laikams tapo Egipto teritorija. Genčių vadų sūnūs būdavo auklėjami Egipte, o sugrįžę į gimtinę skleidė faraonų šalies kultūrą prižiūrimi Nubijos vietininko, aukšto pareigūno, kurį skirdavo pats faraonas. Nors egiptiečiai ne itin mėgo ilgai gyventi svetur, Nubijos vietininko posto daugelis geiste geidė, nes jis teikė išskirtinių privilegijų.

Bet tvirtovės viršininkas nepavydėjo vietininkui, nes jokios privilegijos negalėjo prilygti jo gimtosios Elefantinos grožiui ir ramybei. Tvirtovės įgulos kariai pradėdavo treniruotis nuo aušros, o paskui talkindavo akmenskaldžiams padėdami pakrauti granito luitus į šiaurėn plaukiančias baržas. Kaip toli praeityje liko visi karo žygiai, ir kaip gerai, kad tai buvo taip seniai!

Tapęs tvirtovės viršininku, karvedys virto muitininku. Jo vyrai tikrindavo iš Pietų atvežamas prekes ir nustatydavo joms muito mokestį priklausomai nuo tarifų, kuriuos nurodydavo Ekonomikos ir Finansų ministerijos. Štabo būstinę užgriozdė kalnai popierių ir administracinių dokumentų, bet aukštasis karininkas buvo linkęs mieliau kautis su jais nei su grėsmingaisiais nubiais.

Po valandėlės jis įlips į savo greitaeigį laivą ir plauks apžiūrėti įtvirtinimų iš Nilo pusės, kaip kasdien, mėgaudamasis švelniu vėju ir grožėdamasis krantais bei uolomis. Na, kaip čia nepagalvosi apie gardžius pietus, kuriuos jis grįžęs skanaus kartu su jauna našle, jau truputį primiršusią savo netektį?

Staiga tvirtovės viršininkas krūptelėjo, nugirdęs neįprastai skubrius žingsnius.

Uždusęs įlėkė jo pasiuntinys:

— Skubus pranešimas, vade.

— Iš kur?

— Jį atsiuntė būrys, patruliuojantis Nubijos dykumoje.

— Aukso kasyklos?

— Taip, vade.

— Ką pranešė žygūnas?

— Kad padėtis labai rimta.

Kitaip sakant, viršininkas negalėjo padėti to papiruso ritinėlio spinton ir kelioms dienoms jį ten pamiršti. Jis nuėmė antspaudą, išvyniojo papirusą, perskaitė tekstą ir nustėro.

— To... to negali būti! Tai — melas!

— Ne, vade. Žygūnas jūsų žinioje.

— Kaip tai galėjo atsitikti? Nubijos maištininkai užpuolė karinę vilkstinę, gabenančią Egiptan auksą!