Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Kartoju: Ramzis — mano draugas, ir jis nepakęs jokių neramumų savo šalyje.

— Ne, Moze, jis tau ne draugas, o pikčiausias priešas: tas, kuris nori užgniaužti tiesą.

— Išeik iš mano namų, Ofirai.

— Apgalvok mano žodžius ir ruoškis veikti. Netrukus mudu vėl pasimatysime.

— Nė nesitikėk.

— Iki greito pasimatymo, Moze.

Hebrajas nesumerkė akių visą naktį.

Kiekvienas Ofiro žodis vėl skambėjo jam ausyse, lyg banga nusinešdamas būgštavimus ir abejones. Nors Mozė dar nenorėjo net pats sau to prisipažinti, kaip tik tokio susitikimo jis jau seniai laukė.

Liūtas ir šuo, tingiai tysodami greta ant žemės, baigė kramsnoti paukštienos kauliukus. Sėdėdami apsikabinę palmės šešėlyje, Ramzis su Nefertare grožėjosi aplink Tėbus vešinčiais laukais. Nors ir nelengvai, bet valdovui vis dėlto pavyko įkalbėti Seramaną leisti jam trumpam pasprukti iš rūmų. Argi Nugalėtojas su Budrium nebuvo geriausi asmens sargybiniai?

Iš Memfio gauta puikių naujienų. Mažoji Meritamon labai pamėgo savo žindyvės pieną. Mažylę pirmąkart aplankė jos brolis Kha, kuriuo uoliai rūpinosi jo mokytojas Nedžemas, žemdirbystės ministras. Gražioji Izetė džiaugėsi, kad karališkajai porai gimė duktė, ir perdavė Nefertarei nuoširdžiausių linkėjimų.

Švelnūs besileidžiančios saulės spinduliai nuauksino aksominę Nefertarės odą. Vaiskiame ore pasklido fleitos melodija; jaučių prižiūrėtojai niūniuodami varė bandas namo; sunkiais nešuliais apkrauti asilai bidzeno besiruošiančių vakarieniauti ūkių link. Vakaruose saulė įgavo oranžinį atspalvį, o Tėbų kalnas nusidažė rausvai.

Po karštos vasaros dienos stojo švelnus, tykus vakaras. Koks gražus buvo Egiptas, pasipuošęs auksu ir žaluma, Nilo sidabru ir saulėlydžio žara! Kokia graži buvo Nefertarė, vos pridengta plonytės, permatomos lino suknelės! Nuo jos lankstaus kūno dvelkė svaigus kvapas, o rimtas ir ramus veidas atspindėjo tyrą ir kilnią sielą.

— Ar aš tavęs vertas? — paklausė Ramzis.

— Koks keistas klausimas...

— Kartais tu man atrodai esanti taip toli nuo šio pasaulio ir jo bjaurasties, nuo dvaro ir jo menkystės, nuo žemiškųjų mūsų pareigų ir tikslų.

— Gal aš nesusidoroju su savo užduotimi?

— Priešingai, tu nedarai nė menkiausios klaidos, tarsi visada būtum buvusi Egipto karalienė. Aš myliu tave, Nefertare, ir žaviuosi tavimi.

Jųdviejų lūpos, karštos ir virpančios, susiliejo ilgame bučinyje.

— Buvau nusprendusi netekėti, — prisipažino Nefertarė, — ir praleisti savo gyvenimą atsiskyrusi šventykloje. Aš nebuvau abejinga žmonėms ir jais nesibjaurėjau, bet man atrodė, kad jie visi daugiau ar mažiau vergauja kokiai nors aistrai ar tuštybei, dėl kurios galiausiai tampa silpni ir menki. Tu nesivaikei garbės, nes likimas pats parinko tau kelią. Aš žaviuosi tavimi, Ramzi, ir myliu tave.

Abu žinojo, kad mąsto ir jaučia kaip viena būtybė ir kad jų neišskirs jokie išbandymai. Kartu įkurdami milijonų metų šventyklą, jiedu atliko pirmąjį magišką karališkosios poros veiksmą, įžengė į bendrą ateitį, ir tik mirtis bus regima to kelio pabaiga.

— Nepamiršk savo pareigos, — priminė Nefertarė.

— Kokios?

— Pradėti daug sūnų.

— Aš jau turiu vieną.

— Tau reikia turėti kelis sūnus. Jeigu tau lemta gyventi ilgai, kai kurie galbūt mirs anksčiau už tave.

— Kodėl mūsų duktė negalėtų būti mano įpėdine?

— Anot astrologų, ji bus linkusi į apmąstymus, kaip mažasis Kha.

— Juk tokie polinkiai tinka valdovei, tiesa?

— Viskas priklauso nuo aplinkybių ir nuo mus supančio pasaulio. Šįvakar mūsų šalis — pati taika ir ramybė, bet kas žino, kokia ji bus rytoj?

Vakaro rimtį sudrumstė šuoliais lekiančio žirgo kanopų kaukšėjimas.

Apdulkėjęs Seramana nušoko žemėn.

— Atleiskite, kad sutrukdžiau, Jūsų Didenybe, — skubus pranešimas.

Ramzis permetė akimis sardo įteiktą papirusą.

— Elefantinos tvirtovės viršininkas praneša, kad sukilę nubiai užpuolė vilkstinę, gabenusią auksą į mūsų pagrindines šventyklas, — pasakė jis Nefertarei.

— Ar yra aukų?

— Daugiau nei dvidešimt ir daug sužeistų.

— Veikė keli plėšikai, ar tai — maišto pradžia?

— Dar nežinome.

Susijaudinęs Ramzis žingtelėjo Seramanos link. Liūtas su šunimi, pajutę, kad jų šeimininkas nerimauja, prisiartinę ėmė laižyti jam rankas.

Valdovas ištarė žodžius, kurių jo žmona taip bijojo:

— Tučtuojau vykstu ten, nes faraonas privalo atkurti tvarką. Man nesant, Egiptą valdysi tu, Nefertare.

50

Faraono karinę flotilę sudarė dvidešimt pusmėnulio formos laivų, kurių pirmagaliai ir paskuigaliai buvo aukštai iškilę virš vandens. Didžiulė burė buvo daugybe virvių pritvirtinama prie vienintelio stiebo, tokio tvirto, kad jis galėjo atlaikyti bet kokį išbandymą. Laivo viduryje buvo erdvi kajutė, skirta įgulai ir kariams, o priekinėje denio dalyje esanti mažesnė patalpa priklausė kapitonui.

Flagmano laive Ramzis pats patikrino abu vairinius irklus, kurių vienas buvo įtaisytas prie kairiojo, o kitas — prie dešiniojo borto. Denyje buvo pastatytas dengtas aptvaras valdovo liūtui ir šuniui, susirietusiam į kamuolį tarp priekinių plėšrūno letenų ir mokančiam mitriai pasinaudoti kasdieniniu gausiu savo bičiulio maisto daviniu.

Kaip ir ankstesnės kelionės metu, Ramzis gėrėjosi nuostabiai mėlynu dangumi, plynomis kalvomis, žalumos salelėmis ir siaura žalia juosta, sulaikančia besiveržiančią Nilo link dykumą. Šis ugnies kraštas, audringas ir kartu keistai nuščiuvęs, buvo panašus į jo sielą.

Virš flotilės praskrisdavo kregždės, karūnuotosios gervės ir rausvieji flamingai, o nuo kranto ją šūksniais sveikino linksmi pavianai, įsikorę į palmių viršūnes. Pamiršę savo žygio tikslą, kariai leido laiką lošdami kauliukais, gerdami palmių vyną ir miegodami kur nors šešėlyje.

Persikėlimas per antrąjį krioklį ir Kušo krašto prieigos priminė, kad jie čia atkeliavo ne savo malonumui. Laivai išmetė inkarus prie negyvenamo kranto, ir vyrai tylomis išlipo į sausumą. Kariai pastatė palapines, aptvėrė stovyklą gynybine aštriatvore ir ėmė laukti Faraono įsakų.

Po kelių valandų pas valdovą, sėdintį ant sulankstomos paauksuoto kedro kėdės, atvyko Nubijos vietininkas su palyda.

— Malonėk paaiškinti, kas čia dedasi, — pareikalavo Ramzis.

— Jūsų Didenybe, mes kontroliuojame padėtį.

— Aš prašau paaiškinti, kas atsitiko.

Smarkiai sustorėjęs Nubijos vietininkas balta skepetaite nubraukė prakaitą.

— Įvykis, žinoma, apgailėtinas, bet neverta jo perdėm sureikšminti.

— Apiplėšta aukso vilkstinė, išžudyti kariai ir kalnakasiai. Ar to negana, kad faraonas su ekspediciniu korpusu išsiruoštų įvykio vieton?

— Jums nusiųstas pranešimas buvo gal pernelyg paniškas, bet kaip aš galėčiau nesidžiaugti Jūsų Didenybės atvykimu?

— Mano tėvas įvedė Nubijoje taiką ir patikėjo tau ją saugoti. Ar ne dėl tavo aplaidumo ir tingėjimo ji buvo sulaužyta?

— Taip jau buvo lemta, Jūsų Didenybe!

— Tu — Nubijos vietininkas, dešinysis faraono vėliavnešys, vyriausiasis Pietų dykumos prižiūrėtojas, kovos vežimų dalinio viršininkas, ir tu drįsti kalbėti apie lemtį... Iš ko tyčiojiesi?

— Aš elgiausi nepriekaištingai, prisiekiu jums! Bet mano darbas tiesiog nepakeliamas: kontroliuoti kaimų seniūnus, tikrinti, kaip pildomi aruodai, nurodinėti...

— O kaip auksas?

— Aš ypač uoliai prižiūriu jo gavybą ir tiekimą, Jūsų Didenybe!