Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Tačiau sardas nujautė, kad maištininkai nubiai sukinėjosi kažkur netoliese ir bent jau porą dienų sekė egiptiečių stovyklą. Ramzio šuo ir liūtas taip pat jautė tykantį priešą. Jie pasidarė neramūs, mažiau miegojo, vaikštinėdami dažnai stabčiodavo ir uostinėdavo iš dykumos atskriejantį vėją.

Jeigu tie nubiai — tikri plėšikai, egiptiečių ekspedicinis korpusas bus sunaikintas.

Naujoji Egipto sostinė augo stebėtinai greit, bet Mozei ji neberūpėjo. Dabar Pi-Ramzis buvo jam svetimas. Mozės akyse tai buvo miestas, pilnas netikrų dievų ir juos garbinančių paklydėlių.

Sąžiningai eidamas savo pareigas, jis ir toliau prižiūrėjo statybas ir palaikė darbų tempą. Bet visi pastebėjo, kad jis darėsi vis atžaresnis ir vis rūsčiau bardavo meistrus egiptiečius, dažniausiai nepagrįstai prikaišiodamas jiems už tai, kad jie esą pernelyg laikosi drausmės. Mozė vis daugiau laiko leisdavo su hebrajais ir kas vakarą šnekučiuodavosi su nedidelėmis grupelėmis apie jų tautos ateitį. Daugelis buvo patenkinti savo padėtimi ir neturėjo jokio noro ką nors keisti savo gyvenime, o juo labiau kurti kažkokią nepriklausomą tėvynę. Toks nuotykis atrodė pernelyg rizikingas.

Mozė neatlyžo. Jis kalbėjo apie jų tikėjimą vieninteliu dievu, apie hebrajų kultūros savitumą, apie būtinybę išsivaduoti iš egiptiečių jungo ir atsižadėti stabų. Kai kurie hebrajai ėmė dvejoti, kiti liko nepalenkiami. Bet visi pripažino, kad Mozė — tikras vadas, kad jis visada dirbo hebrajų labui ir kad nė vienas jų negali nepaisyti jo kalbų.

Ramzio vaikystės draugas vis mažiau miegojo. Gulėdamas atmerktomis akimis, jis svajodavo apie derlingą žemę, kur viešpataus jo širdyje išnešiotas dievas, apie šalį, kurią hebrajai valdys patys ir kurios sienas jie gins kaip savo brangiausią turtą.

Pagaliau jis suprato, kokia ugnis tiek metų degino jo sielą! Jis pavadino ją neužgesinama, o savo troškimą — nesutramdomu. Jis stojo tautos priešakyje ir ves ją į tiesą, bet nerimas gniaužė jam gerklę. Ar Ramzis susitaikys su tokiu maištu, su tokiu jo paties galios paneigimu? Mozei teks jį įtikinti, priversti Egipto valdovą pripažinti hebrajų siekius.

Mozę užplūdo prisiminimai. Ramzis buvo ne šiaip sau žaidimų draugas — jis buvo tikras draugas, kurio sieloje liepsnojo tokia pat stipri, bet kitokia ugnis. Mozė neišduos Ramzio regzdamas prieš jį sąmokslą; ne, jis stos prieš jį akis į akį ir privers Ramzį nusileisti. Net jei tokia pergalė atrodo neįmanoma, jis ją vis tiek pasieks.

Nes Viešpats — su juo.

52

Nubijos maištininkai apsupo egiptiečių stovyklą popietės pradžioje, kai dauguma Ramzio karių, gelbėdamiesi nuo karščio, sugulė pailsėti. Skustais viršugalviais, įsivėrę į ausis žiedus, stambiomis priplotomis nosimis, ištatuiruotais skruostais, pasipuošę įvairiaspalvių perlų vėriniais, ryšėdami panteros kailio klubjuostes, nubiai švytravo dideliais akacijos medžio lankais ir buvo pasirengę perverti strėlėmis daugybę egiptiečių, ekspediciniam korpusui dar nespėjus susivokti ir organizuoti gynybos.

Jų vadas kol kas delsė įsakyti savo kariams pulti priešą, nes matė egiptiečių stovykloje būrelį vyrų, ginkluotų dideliais lankais ir užsiglaudusių už užtvaros, suremtos iš skydų ir palmių. Jiems vadovavo Seramana, tikėjęsis nubių puolimo. Jo sutelkti rinktiniai pėstininkai būtų smarkiai išretinę nubių gretas. Sukilėlių vadas tai puikiai suprato, nors pergalė atrodė akivaizdi.

Laikas tarsi sustingo. Abiejose stovyklose niekas nė nekrustelėjo.

Pagrindinis nubių vado patarėjas siūlė jam įsakyti lankininkams iššaudyti kaip galima daugiau priešų, o keli greitakojai kariai tuo tarpu pribėgtų prie užtvaros ir ją sugriautų. Bet vadas buvo prityręs karys ir aiškiai matė, kad Seramanos veidas nežada nubiams nieko gera. Ar tik tas ūsuotas milžinas nebus parengęs jiems kokių nors spąstų, kurių jie nepastebėjo? Tas vyras buvo kitoks nei ligi šiol vado nužudyti egiptiečiai, ir medžiotojo instinktas kuždėjo nubiui, kad jo reikia saugotis.

Kai Ramzis išėjo iš savo palapinės, visi įsmeigė akis į jaunąjį valdovą. Faraonas buvo užsidėjęs mėlyną karūną, priekyje prigludusią prie galvos, bet platėjančią pakaušio link. Jis vilkėjo plisuotą lino palaidinę su trumpomis rankovėmis ir paauksuotą klubjuostę, prie kurios diržo kabojo laukinio buliaus uodega, o dešinėje rankoje laikė prispaudęs prie krūtinės magišką skeptrą lenktu galu.

Faraonui iš paskos ėjo Setau, nešdamas baltus valdovo sandalus. Nors padėtis buvo labai rimta, gyvačių kerėtojas pagalvojo apie Amenį, Faraono sandalų laikytoją, kuris būtų priblokštas išvydęs savo draugą ir bendramokslį nusiskutusį, užsidėjusį peruką, ryšintį klubjuostę ir visai panašų į aukštą dvaro pareigūną, išskyrus vieną smulkmeną: kažkokį keistą maišą, pririštą prie Setau diržo ir kabantį jam už nugaros.

Lydimi nerimastingų egiptiečių žvilgsnių, Faraonas su Setau nužingsniavo ligi stovyklos ribos ir sustojo per kokius trisdešimt metrų nuo nubių.

— Aš esu Ramzis, Egipto faraonas. Kas jūsų vadas?

— Aš, — atsakė nubis, žengdamas į priekį.

Vado galvą juosė raudonas raištis. Į pakaušio plaukus buvo įsmeigtos dvi plunksnos. Raumeningas nubis nešėsi trumpą ietį, papuoštą stručio plunksnomis.

— Jei tu ne bailys, eikš arčiau.

Pagrindinis vado patarėjas bandė jį sulaikyti. Bet nei Ramzis, nei jo sandalų nešėjas nebuvo ginkluoti, o nubis turėjo ietį, jo patarėjas — dviašmenį durklą. Vadas žvilgtelėjo į Seramaną.

— Eik man iš kairės, — įsakė nubis savo patarėjui.

Jei ūsuotasis milžinas įsakys šauti, vadą apsaugos gyvas skydas.

— Gal bijai? — pasiteiravo Ramzis.

Abudu nubiai atsiskyrė nuo grupės karių, priėjo prie faraono bei jo sandalų laikytojo ir sustojo arčiau nei per tris metrus nuo savo priešų.

— Vadinasi, tai tu tas faraonas, kuris engia mano tautą.

— Nubiai su egiptiečiais gyveno taikiai. Tu pažeidei taiką, nužudęs vilkstinės palydovus ir pavogęs auksą, skirtą Egipto šventykloms.

— Šis auksas priklauso mums, o ne jums. Vagis — tu.

— Nubija yra Egipto provincija, ji privalo paklusti Maat įstatymui. Nusikaltėliai ir vagys turi būti griežtai baudžiami.

— Spjauti man į tavo įstatymą, Faraone! Čia aš skelbiu įstatymus. Prie manęs ketina prisijungti kitos gentys. Užmušęs tave, aš tapsiu didvyriu! Man paklus visi kariai, ir mes visiems laikams išvysime egiptiečius iš savo žemės!

— Klaupkis, — įsakė faraonas.

Vadas su patarėju apstulbę susižvalgė.

— Padėk ginklą, klaupkis ir paklusk Įstatymui.

Nubių vado veidą iškreipė pašaipi šypsena.

— Jeigu nusilenksiu, ar atleisi man kaltę?

— Tu pats peržengei Įstatymą ir atsidūrei už jo ribų. Atleisti tau reikštų jį paneigti.

— Tad gailestingumas tau nežinomas...

— O ne, priešingai.

— Kodėl turėčiau tau paklusti?

— Nes esi maištininkas. Vienintelė galimybė, kuri tau liko — nusilenkti Faraonui.

Pagrindinis patarėjas šoko vadui už akių ir užsimojo durklu:

— Težūva Faraonas, ir mes būsime išlaisvinti!

Setau, nenuleidęs akių nuo abiejų nubių, atidarė savo maišą ir paleido iš jo smėlinę gyvatę. It pati mirtis ši žaibu slystelėjo įkaitintu smėliu ir kirto nubiui į koją, jam dar nespėjus įsmeigti durklo.

Paklaikęs iš baimės, jis atsitūpė ir durklu įpjovė įkandimo vietą, norėdamas išspausti iš žaizdos kraują.

— Jis jau šaltesnis už vandenį ir karštesnis už ugnį, — ramiai tarė Setau ir žvelgdamas vadui tiesiai į akis ėmė vardyti, kaip gyvatės nuodai veikia įgeltąjį patarėją. — Jį pila prakaitas, jis nebemato dangaus, o iš burnos drimba seilės. Akių ir antakių raumenys mėšlungiškai susitraukinėja, veidas išburksta; jis netveria troškuliu ir tuoj mirs. Jis nebegali atsistoti, jo oda įgauna purpurinį atspalvį, paskui pajuosta. Jį nupurto drebulys — baigta, jis nebegyvas.