Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Nešnekėk niekų ir paklusk!

Saris nuėjo, o prislėgtas ir susikrimtęs Abneras lėtai atsisėdo ant žemės ir ėmė galvoti, ką gi jam daryti.

Ne, šito jau per daug. Jis viską papasakos Mozei.

54

Neprilygstamoji Nefertarė, panaši į rytmetinę žvaigždę, užtekančią danguje laimingų metų pradžioje. Nuostabiosios Nefertarės rankos glamonėjo it vandens lelijos. Švytinčiosios Nefertarės kvapūs palaidi plaukai buvo it spąstai, į kuriuos taip malonu įkliūti.

Mylėti ją reiškė atgimti.

Ramzis švelniai pamasažavo Nefertarei pėdas, paskui pabučiavo jos kojas. Jo rankos klaidžiojo lanksčiu, saulės nuauksintu mylimosios kūnu. Ji buvo sodas, kur augo rečiausios gėlės; ji buvo gaivaus vandens šaltinis; ji buvo tolima gardžiakvapių medžių šalis. Kai jie susijungdavo, jų geismas buvo galingas it šėlstąs potvynio srautas ir švelnus it saulėlydžio rimtyje aidinti obojaus melodija.

Grįžęs iš Nubijos, Ramzis išprašė artimuosius ir patarėjus, norėdamas pabūti su žmona. Jiedu su Nefertare mėgavosi vienas kitu po žaliuojančia figmedžio lapija. Gaivinantis didžiulio medžio šešėlis, jo turkio spalvos lapai ir raudoni it jaspis prinokę vaisiai buvo tikras Tėbų rūmų, kur sutuoktiniams pavyko atsiskirti nuo aplinkinių, lobis.

— Man atrodė, kad tavo kelionė niekada nesibaigs...

— Kaip laikosi mūsų dukra?

— Kha ir Meritamon jaučiasi puikiai. Tavo sūnui atrodo, kad jo mažoji sesutė labai daili ir gana rami, bet jis jau norėtų išmokyti ją skaityti. Auklėtojui teko atšaldyti jo įkarštį.

Ramzis apkabino žmoną ir tvirtai suspaudė ją glėbyje.

— Jis neteisus... Kam gesinti liepsnojančią sieloje ugnį?

Nefertarė nespėjo paprieštarauti, nes Ramzis savo lūpomis nutildė beslystančius iš jos lūpų žodžius. Padvelkus šiaurės vėjui, figmedžio šakos pagarbiai nulinko, kaip bendrininkės slėpdamos karališkąją porą nuo nekuklių žvilgsnių.

Trečiaisiais Ramzio valdymo metais, per potvynį, dešimtąją ketvirto mėnesio dieną, Bakhenas su ilga lazda rankoje žingsniavo pirma karališkosios poros, norėdamas jai parodyti Luksoro šventyklą, kur visi darbai buvo baigti. Pajudėjusi iš Karnako, didžiulė procesija nusekė Bakhenui iš paskos ir pasuko sfinksų alėja, jungiančia abi šventyklas.

Naujasis Luksoro fasadas visiems atėmė žadą. Du obeliskai, karališkieji kolosai ir galingas, bet drauge elegantiškas pilonas sudarė tobulą architektūrinį ansamblį, prilygstantį garsiausių praeities statytojų kūriniams.

Obeliskai sklaidė neigiamą energiją, pritraukdami šventyklon dangiškąsias galybes; čia įsikūrusios, jos maitino šventyklos skleidžiamą ka. Obeliskų papėdėje stūksojo pavianai — didžiosios beždžionės, įkūnijančios dievo Toto išmintį. Kiekvieną rytą auštant jos ypatingais garsais sveikino gimstančią šviesą. Kiekvienas elementas, pradedant hieroglifu ir baigiant kolosu, prisidėjo prie kasdienio saulės atgimimo. Jos atvaizdas — žėrintis diskas — spindėjo tarp dviejų pilono bokštų, virš pagrindinių vartų.

Įžengę pro tuos vartus, Ramzis su Nefertare įėjo į didelį kiemą po atviru dangumi. Palei jo sienas kilo masyvios kolonos — ka galios išraiška. Tarp jų stovėjo valdovą vaizduoją kolosai, išreikšdami jo neišsenkamą jėgą. Švelniai prigludusios prie milžino kojos karalienės Nefertarės statula atrodė tokia trapi, bet gerai perteikė nepalenkiamą didžiosios valdovo sutuoktinės būdą.

Didysis Karnako žynys Nebu, stuksendamas savo paauksuota lazda, lėtai priėjo prie karališkosios poros ir žemai nusilenkė:

— Jūsų Didenybe, štai ka šventykla. Čia kiekvieną akimirką bus kuriama jūsų viešpatavimo energija.

Į Luksoro atidarymo šventę susirinko visi Tėbų ir jų apylinkių gyventojai, nuo didžiausio vargetos iki visko pertekusio turtuolio. Ištisas dešimt dienų žmonės dainavo ir šoko gatvėse, o užeigose ir užeigėlėse po atviru dangum netrūko klientų. Faraono malone alus visur buvo nemokamas, tad džiaugsmas liejosi per kraštus.

Valdovas su karaliene dalyvavo puotoje, kuri buvo aprašyta valstybės metraštyje. Ramzis paskelbė, kad ka šventykla baigta ir ateityje nebus papildoma jokiu statiniu, jokiu architektūriniu elementu. Beliko parinkti susijusius su Ramzio valdymu siužetus ir simbolius, kurie turėjo papuošti pilono fasadą ir didžiojo kiemo sienas. Valdovas pareiškė ketinąs apsispręsti tik pasitaręs su Gyvybės Namo apeigų žinovais. Visi manė, kad jis pasielgė išmintingai.

Ramzis įvertino ketvirtojo žynio Bakheno nuostatą: pamiršęs net užsiminti apie savus nuopelnus, jis gyrė architektus, kurie pastatė Luksorą, griežtai laikydamiesi harmonijos dėsnių. Baigiantis šventėms, Ramzis perdavė didžiajam Amono žyniui Nubijos auksą, kurio išgavimas ir pristatymas turėjo būti griežčiausiai prižiūrimi ir kontroliuojami.

Prieš išvykdama į Šiaurę, karališkoji pora aplankė Ramezėjaus statybos vietą. Bakhenas puikiai vykdė savo įsipareigojimus ir šičia: žemės lygintojai, žemkasiai ir akmenskaldžiai įtemptai triūsė, ir milijonų metų šventykla kilo ten, kur prieš keletą mėnesių plytėjo dykynė.

— Paskubėk, Bakhenai. Aš noriu, kad pamatai būtų baigti mūryti kaip galima greičiau.

— Rytoj čia jau atvyks Luksoro statytojai, tad aš turėsiu daug patyrusių darbininkų.

Ramzis įsitikino, kad jo sudaryto plano buvo laikomasi kuo tiksliausiai. Jis jau įsivaizdavo koplyčias, didžiąją kolonų salę, aukurus, laboratoriją, biblioteką... Akmeninėmis to pastato gyslomis sruvens milijonai metų.

Kartu su Nefertare Ramzis apėjo šventyklai skirtą plotą ir nupasakojo jai savo svajonę taip, tarsi jau būtų lietęs skulptoriaus išpuoštas sienas ir hieroglifais išmargintas kolonas.

— Ramezėjus bus didysis tavo kūrinys, tikras šedevras.

— Galbūt.

— Kodėl tu tuo abejoji?

— Todėl, kad noriu nusėti Egiptą šventyklomis, suteikti dievybėms tūkstančius vietų, kur jos būtų garbinamos, kad visą šalį persmelktų jų energija, o ši žemė būtų panaši į dangų.

— Kokia šventykla galėtų pranokti tavo Ramezėjų?!

— Nubijoje aš aptikau nepaprastą vietovę. Mane ten nuvedė dramblys.

— Kaip ji vadinasi?

— Abu Simbelis. Jį globoja deivė Hatora. Upeiviai sustoja ten poilsio. Man teko matyti daug kraštovaizdžių su mūsų didžiąja upe, bet ten Nilas visų gražiausias, o upės ir uolų derinys — nepakartojamas. Smiltainio uolos, rodos, tik ir telaukia, kad žmogaus ranka padėtų joms pagimdyti šventyklą, kurią jos brandina savo įsčiose.

— Pradėti statybas tokiame tolimame krašte — ar numanai, su kokiais neįveikiamais sunkumais tau teks susidurti?

— Neįveikiamais tik iš pažiūros.

— Nė vienas iš tavo pirmtakų nebandė įgyvendinti tokio sumanymo.

— Tai tiesa, bet man pavyks. Nuo to laiko, kai išvydau Abu Simbelį, nesiliauju apie jį galvojęs. Tas dramblys buvo siųstas Nematomojo; išreikštas hieroglifais, jo pavadinimas — Abu — sutampa su vietovės pavadinimu, o juk šis žodis reiškia „pradžia“. Naujoji Egipto pradžia, jo teritorijos pradžia turi būti ten, Nubijos širdyje, Abu Simbelyje. Tai vienintelis būdas įvesti taiką toje provincijoje ir padaryti ją laimingą.

— Beprotiškas sumanymas...

— Žinoma! Bet argi tai nėra ka išraiška? Mane įkvepianti ugnis tampa amžinybės akmeniu. Luksoras, Pi-Ramzis, Abu Simbelis yra mano troškimas, mana mintis. Jeigu aš tenkinčiausi vien kasdienių reikalų tvarkymu, tai išduočiau savo paskirtį.

— Padėjusi galvą tau ant peties, aš mėgaujuosi ramybe ir poilsiu, kuriuos patiria mylima moteris... Bet ir tu gali atsiremti į mane, kaip kolosas į savo papėdę.