Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Ar pritari manajam Abu Simbelio sumanymui?

— Tu turi jį subrandinti, leisti jam augti ir plėstis tavo sieloje, kol prieš akis iškils jo svaigi ir įsakmi vizija. O tada pradėk veikti.

Milijonų metų šventyklos aptvaro viduje Ramzis su Nefertare pasijuto veikiami keistos, ypatingos jėgos, teikiančios jiems tvirtybės ir atsparumo.

Dirbtuvės, sandėliai ir kareivinės buvo visiškai baigti, visais tais pastatais jau buvo galima naudotis. Pagrindinės miesto gatvės jungė ir aptarnavo gyvenamuosius sostinės rajonus, baigdamosi prie didžiųjų šventyklų. Jos dar buvo statomos, bet centrinėse jų dalyse jau galėjo būti atliekamos pagrindinės apeigos.

Baigę savo darbą, plytų dirbėjai užleido vietą sodininkams ir tapytojams, ką jau kalbėti apie profesionalius dekoratorius, kurie turėjo suteikti Pi-Ramziui kerinčio patrauklumo. Tačiau visi nerimavo abejodami, ar miestas patiks Ramziui.

Mozė užlipo ant rūmų stogo ir pažvelgė į miestą. Jis irgi įvykdė stebuklą, kaip kadais faraonas, tik kitokį. Darbininkų triūso ir preciziško darbų rikiavimo tam nebūtų užtekę: reikėjo entuziazmo, dvasinio pakilimo, kuris nebūdingas žmogaus prigimčiai, bet kyla iš Dievo meilės savo kūriniui. Kaip Mozė norėtų padovanoti šį miestą Jam, užuot atidavęs jį Amonui, Setui ir kitiems dievukams! Kiek valios, kiek gabumų, kiek talento išeikvota, o kam? Kad būtų garbinami nebylūs stabai...

Savo busimąjį miestą jis pastatys tikrojo Dievo garbei, savo šalyje, šventoje žemėje. Jeigu Ramzis — tikras draugas, jis supras Mozės siekį.

Mozė trenkė kumščiu į balkono kraštą.

Niekada Egipto valdovas nepakęs maištaujančios mažumos, niekada jis neužleis savo sosto Echnatono palikuonei. Tai tik beprotiška svaja, sudrumstusi jam protą.

Apačioje prie vieno iš antraeilių įėjimų į rūmus jo laukė Ofiras.

— Ar galiu su tavimi pasikalbėti? — pasiteiravo magas.

— Eikš.

Ofiras išmoko lengvai patekti ten, kur jam reikia. Visi jį laikė architektu, kurio patarimai buvo naudingi Pi-Ramzio statybų prižiūrėtojui.

— Aš neprisidėsiu prie tavo sumanymų, — pareiškė Mozė. — Beprasmiška daugiau apie tai kalbėti.

Magas šaltai pažvelgė į hebrajų:

— Ar atsitiko kažkas netikėta?

— Tiesiog aš gerai viską apsvarsčiau. Mūsų sumanymai — gryna beprotybė.

— O aš kaip tik atėjau tau pranešti, kad Atono šalininkų gretos gerokai išaugo ir sustiprėjo. Labai svarbūs asmenys meno, kad Litą, vieninteliam dievui laiminant, turi atsisėsti į Egipto sostą. Tokiu atveju hebrajai bus laisvi.

— Nuversti Ramzį... Tu juokauji!

— Mūsų įsitikinimai tvirti.

— Nejaugi jūs manote, kad jūsų kalbos paveiks faraoną?

— O kas tau sakė, kad mes pasitenkinsime kalbomis?

Mozė pažvelgė į Ofirą, tarsi pirmąkart jį pamatęs.

— Nedrįstu suprasti...

— Priešingai, Moze. Tu priėjai tą pačią išvadą kaip aš, bet ji tave gąsdina. Echnatonas buvo nugalėtas ir persekiojamas tik dėl to, kad nedrįso griebtis smurto prieš savo priešus, o be jo neįmanoma laimėti jokio mūšio. Kam užteks naivumo manyti, kad Ramzis gali kam nors perleisti bent kruopelytę savo valdžios? Mes nugalėsime jį iš vidaus, o jūs, hebrajai, sukilsite.

— Mes netektume šimtų, galbūt tūkstančių žmonių... Jūs to norite? Jums reikia skerdynių?

— Jei tu parengsi savo tautą kovai, ji nugalės. Juk Dievas su jumis.

— Aš nebenoriu tavęs klausytis. Dink, Ofirai.

— Mes dar pasimatysime — čia ar Memfyje, kaip panorėsi.

— Nė nesitikėk.

— Kito kelio nėra, tu pats tai puikiai žinai. Nesipriešink savo norui, Moze, nebandyk jo užgniaužti. Mes kovosime vienas šalia kito, ir Dievas nugalės.

55

Siras Raja, pirklys, glostė savo smailią barzdikę. Jis iš tiesų galėjo būti patenkintas savo prekyba: pelnas kasmet didėjo. Jo mėsos produktų ir iš Azijos vežamų vazų kokybė priviliodavo vis daugiau pasiturinčių klientų tiek Memfyje, tiek Tėbuose, o įkūrus naują sostinę, Pi-Ramzį, jam atsivers nauja rinka! Raja jau išsirūpino leidimą atidaryti erdvią krautuvę pačiame prekybos kvartalo centre ir rengė pardavėjus, kurie sugebėtų patenkinti reiklius pirkėjus.

Numatydamas tas laimingas dieneles, jis užsakė Sirijos dirbtuvėse šimtą brangių, originalių formų vazų. Kiekviena jų buvo unikali ir turėjo labai daug kainuoti.

Rajos požiūriu, Egipto amatininkai dirbo geriau nei jo tėvynainiai, bet pirkėjų polinkis į egzotiką, o ypač snobizmas užtikrino jam vis augančias pajamas.

Nors hetitai įsakė savo šnipui palaikyti Šenarą kovoje su Ramziu, po nepavykusio pasikėsinimo į valdovo gyvybę Raja atsisakė dar kartą bandyti laimę. Ramzis buvo pernelyg gerai saugomas, o antra nesėkmė galėjo pateikti tardytojams tokių duomenų ir pėdsakų, kad jais sekdami jie būtų prisikasę ligi jo.

Ramzis valdė Egiptą jau trejus metus, naudodamasis tokiu pat autoritetu kaip Setis, o gal net ir didesniu, nes buvo jaunas ir energingas. Tiesą sakant, jaunasis valdovas buvo panašus į gaivalingą srautą, galintį nušluoti bet kokią kliūtį. Niekas nepajėgė pasipriešinti jo nutarimams, net jeigu jo statybų programa protu buvo nesuvokiama. Visiškai pajungti valdovo valiai, dvaras ir tauta atrodė priblokšti faraono, nušlavusio nuo savo kelio visus priešininkus, veiklumo.

Tarp Rajos užsakymu atgabentų vazų dvi buvo iš alebastro.

Raja uždarė sandėlio duris ir ilgokai pastovėjo prispaudęs prie jų ausį. Įsitikinęs, kad aplink tikrai nieko nėra, jis įkišo ranką į vazą, kurios kaklelis buvo pažymėtas mažyčiu raudonu taškeliu, ir ištraukė pušinę lentelę su skaičiais, nurodančiais tikslius gaminio matmenis ir vietą, iš kur jis buvo gautas.

Raja mokėjo kodą atmintinai ir nesunkiai iššifravo hetitų pranešimą, perduotą jam Pietų Sirijoje prekiaujančio vazomis bendrininko, jo šnipinėjimo tinklo nario.

Apstulbintas to, ką perskaitė, pirklys sunaikino lentelę ir puolė lauk iš krautuvės.

— Nuostabiai puiki, — tarė Šenaras grožėdamasis Rajos rodoma mėlyna vaza su grakščiu it gulbės kaklas kakleliu. — Kiek ji kainuoja?

— Bijau, pone, kad kaina gali pasirodyti per didelė. Bet ši vaza unikali.

— Ką gi, pasiderėkime, jei tu neprieštarauji.

Prispaudęs vazą prie krūtinės, Raja nusekė paskui vyresnįjį Ramzio brolį. Pastarasis nusivedė pirklį į vieną iš dengtų savo buveinės terasų, kur jiedu galėjo kalbėtis nebijodami, kad juos gali kas nors girdėti.

— Jeigu aš neklystu, Raja, tu turi man pranešti kažką itin skubaus.

— Visiškai teisingai.

— Na, ir ką gi tu turi man pasakyti?

— Kad hetitai nutarė pradėti veikti.

Šenaras ir tikėjosi tokios naujienos, ir jos bijojo. Jeigu jis būtų Ramzio vietoje ir valdytų Egiptą, tai būtų paskelbęs kovinę armijos parengtį ir sustiprinęs sienų gynybą. Bet jis — Šenaras, ir pavojingiausias Egipto priešas suteikia jam galimybę užimti sostą. Vadinasi, jis turi pasinaudoti valstybės paslaptimi tik savo paties labui.

— Ar gali kalbėti tiksliau, Raja?

— Atrodo, ši žinia jus sujaudino?

— O kas nesusijaudintų?

— Tiesa, pone. Aš ir pats dar niekaip negaliu atsipeikėti. Šis nutarimas gali sugriauti visa tai, ko mes jau pasiekėme.

— Dar daugiau, Raja, dar daugiau... Ant kortos pastatytas pasaulio likimas. Mudu su tavim būsime pagrindiniai tuoj prasidėsiančios dramos personažai.

— Aš — tik menkas žinių perdavėjas.

— Tu padėsi man palaikyti ryšį su sąjungininkais užsienyje. Nemaža mano strategijos dalis priklauso nuo tavo informacijos kokybės.